Lietuvos Respublikos Seimas

M. Pronckaus komandiruotės į Belgijos Karalystę (2003 10 16) ataskaita

Šis simpoziumas vyko 2003 m. spalio 16 d. Briuselyje (Belgijos Karalystė), kuriame Lietuvos Respublikos Seimo valdybai pritarus teko dalyvauti man ir Seimo nariui Domininkui Veličkai.

Simpoziumo tema "Agrarinė politika besiplečiančioje Europoje".

Kadangi prie šios ataskaitos pridedu simpoziumo pranešėjų ir pasisakiusiųjų stenografuotą medžiagą, todėl ataskaitoje paliesiu tik kai kuriuos šio renginio esminius bruožus. Juos galimą būtų apibūdinti sekančiai:

1. Europos Sąjunga gausiai remdama savo žemės ūkį, vis sunkiau skverbiasi į kitų pasaulio šalių rinkas. Skverbimasis reikalauja didelių eksporto subsidijų. Gausaus žemdirbių subsidijavimo politiką Europoje nuolat kritikuoja Pasaulio Prekybos Organizacija, JAV, Australija, Naujoji Zelandija. Todėl nuolat diskutuojama - ar reikia skirti tiek daug pinigų kaimui ir jei šie pinigai skiriami, kur juos reikėtų nukreipti?

2. Dabartinės Europos Sąjungos valstybės supranta, kad naujų narių atėjimas atneš didelius perteklinės žemės ūkio produkcijos kiekius. Kol kas nelabai aišku ką su šia produkcija daryti, kaip šį perteklių riboti.

3. PPO, o taip pat trečiojo pasaulio šalys didina spaudimą Europai, reikalaudamos atverti savo rinką trečiojo pasaulio šalims, kad jos galėtų plėsti savo maisto produktų eksportą ir taip kovoti su šiose šalyse klestinčiu skurdu.

Visais šiais klausimais simpoziume buvo išsakytos įvairios, o taip pat gana prieštaringos nuomonės. Apibendrinant šio simpoziumo medžiagą, būtų galima pasakyti, kad pastaroji diskusija buvo naujai sena diskusija, nes visi šie klausimai svarstomi gana seniai, t.y. nuo Pasaulio Prekybos Organizacijos bandymų reguliuoti žemės ūkio produkcijos ir maisto gamybos ir prekybos santykius.

Žinant tokių diskusijų istoriją, o taip pat vykusius pasikeitimus Bendrijoje ES žemės ūkio politikoje, tikėtina, kad:

1) ateityje ES mažės tiesioginis žemės ūkio gamybos rėmimas, taip pat ir eksporto subsidijos. Stengiantis sušvelninti šių veiksmų neigiamus padarinius fermeriams, bus ieškoma įvairių išeičių. Vienas iš tokių, lyg tarp kitko nuskambėjusių siūlymų buvo:

"- žemdirbių subsidijavimo reikalus ateityje atiduoti nacionalinėms vyriausybėms".

Jei taip būtų pasielgta - laimėtų senosios ES narės, nes jos žymiai turtingesnės ir visada savo fermeriams galės skirti daugiau pinigų negu naujosios. Taip būtų įteisinta didžiulė nelygybė.

2) tikėtina, kad didesnė dalis ES skiriamų lėšų žemės ūkiui bus nukreipiama ne tiesioginiam subsidijavimui, bet kaimo restruktūrizavimusi, gamtosaugos ir ekologinėms problemoms spręsti. Gamtosaugos ir aplinkosaugos problemas reikėtų nagrinėti plačiąja prasme, t.y. su kaimo žmogaus gyvenimu ir gyvensena kaime. Europoje vis labiau pradedama suprasti, kad visuomenės interesas yra turėti apgyvendintą kaimą, kuriame jo gyventojai sudarydami vientisą visumą su aplinka, ją puoselėtų ir saugotų. Tokio kaimo svarba ypač išauga besiurbanizuojančioje visuomenėje, kuri pati sau susikuria daug neišsprendžiamų problemų. Pavyzdžiui, didžiuosiuose pasaulio miestuose jau dabar apie milijardas žmonių gyvena lūšnynuose. Manoma, kad artimiausiais dešimtmečiais lūšnynų gyventojų skaičius gali išaugti iki 2 milijardų. Niekam neaišku, kaip su šia "socialine bomba" ateityje pavyks susitvarkyti. Kaimas tokias problemas amortizuoja ir amortizuos. Todėl dėl socialinių, ekologinių, gamtosauginių problemų, bet kokios valstybės visuomenė turėtų būti suinteresuota išlaikyti gyvastingą kaimą. Tam reikalingi tam tikri kaštai. Atrodo tai pradedama suprasti Europoje, gerai būtų, kad toks supratimas greičiau pasiektų ir Lietuvą.

3) Rimta problema - naujųjų narių prisitaikymas prie ES reikalavimų ir ten galiojančių taisyklių. Atrodo, kad senoji ES, žaisdama šiais reikalavimais, gali bandyti riboti naujųjų narių žemės ūkio produkcijos patekimą į jos rinką. Toks ribojimas pilnai tikėtinas, nes senosios narės baiminasi, kad žymiai pigesnė naujųjų narių žemės ūkio produkcija nesunkiai nukonkuruos senųjų ES fermerių produktus. Simpoziume, tarp kitko, aptakiai apie tai buvo kalbama.

Matant šia problemą, Lietuvoje reikėtų dėti daugiau pastangų, kad galimai daugiau žemės ūkio produkcijos gamintojų, perdirbėjų ir kitų maisto biznio dalyvių greičiau prisitaikytų prie ES standartų. Lietuviams taip pat reikia matyti, propaguoti ir ginti savo pranašumus.

Esminis pranašumas - mūsų žemės ūkio produktas ekologiniu požiūriu yra žymiai vertesnis nei ES. Taip yra todėl, kad Lietuvos gamintojas naudoja žymiai mažiau trąšų, pesticidų, augimo ir įvairių genetinių stimuliatorių nei ES fermeris.

Simpoziume buvo pasakyta, kad pastaraisiais metais, gamindamas sveikesnį maistą, Europos agrarinis sektorius nusipelnė daugiau vartotojų sveikatai nei visa farmacijos pramonė. Mes gi šioje srityje turėdami dar didesnį pranašumą, turime jį visokeriopai propaguoti ir plėsti.

4) Daug rūpesčių Europai sukelia ir matyt ateityje sukels, trečiųjų šalių reikalavimas plačiau atverti rinką jų produktams. Kol kas šiuo klausimu atrodo vyksta tik įnirtingi ginčai. Tai suprantama, nes atvėrimas rinkų trečiosioms šalims skaudžiai atsilieptų Europos fermeriui. Simpoziume, pavyzdžiui, buvo pasakyta, kad nei vienas ES fermeris negamina ir negalės gaminti cukraus pasaulinėmis kainomis. Atvėrus rinką pigiam Brazilijos ir Lotynų Amerikos cukrašvendrių cukrui, ES cukraus gamintojai būtų priversti žlugti. Nesunku suprasti su kokiais šio veiksmo padariniais tada susidurtų ES ir jos šalių vyriausybės.

5) Simpoziume buvo gana aštriai kritikuota Pasaulio Prekybos Organizacijos, o taip pat JAV ir Australijos vykdoma kišimosi į Europos žemės ūkio reikalus politika. Kai kurie pranešėjai tiesiai sakė, kad žemės ūkis dėl savo savitumo negali būti rinkos objektas, o bandymai jį tokį padaryti sukelia didžiules ir sunkiai išsprendžiamas socialines problemas. Laisvosios rinkos žemės ūkyje politika naudinga tik stambioms tarptautinėms maisto biznio korporacijoms, t.y. stambiam kapitalui.

Simpoziumas Briuselyje dar kartą patvirtino žinomus dalykus, t.y., kad besivystančioje Europoje pakanka problemų, kurios paliečia ir mūsų interesus. Matyti ir suprasti šias problemas, o po to ieškoti mums palankiausių sprendimų - svarbiausias Lietuvos Eurobiurokratų ir politikų uždavinys.

Lietuvos Respublikos Seimo narys Mykolas Pronckus




Naujausi pakeitimai - 2003 10 22.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. ataskaitos  >   BELGIJA

LR Seimas