Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba minint Seime Lietuvos žydų genocido aukų atminimą

2003 09 23

Gerbiamieji kolegos,

Gerbiamasis Izraelio Kneseto pirmininke,

Lygiai prieš metus, praėjusį rudenį visoje Lietuvoje, o rugsėjo 21-ąją šioje Seimo salėje paminėjome tragišką Lietuvos žydų likimo sukaktį – 60-ties metų Holokausto Lietuvoje datą.

Sunku ką nors pridurti prie to, kas tuomet buvo iš šios tribūnos pasakyta – įvardijome antisemitizmo ir nacizmo antihumaniškumą, nacių, jų talkininkų žiaurumą ir jų vaidmenį Lietuvos žydų sunaikinime, lietuvių policijos ir atskirų pagalbinės policijos batalionų dalyvavimą žudynėse, vietinės administracijos pagalbą jų organizavimui, užkasant į gimtąją žemę taikią ir kūrybingą Lietuvos žydų genties daugumą, kitas skaudžias tragedijos detales.

Šiandien mes ir vėl išgyvename rudenį. Vėl iš naujo ant savo veidų jausdami dvelksmą vėjo, nešančio nuplėštus geltonus medžių lapus.

Šie pageltę lapai - tai tarsi išdraikyti žydų tautos tragedijos istorijos knygos puslapiai, pasklidę iš tų netolimos praeities dienų, kuomet klevo lapo geltonumo žvaigždėmis paženklinti žmones iš Vilniaus geto buvo varomi savo paskutinėn kelionėn.

Auksu nuspalvinti rudeniniai lapai mums primena ne tik Holokausto siaubą. Jie primena ir žydų kultūros - neatskiriamos Lietuvos bendrosios kultūros paveldo dalies - aukso amžių. Galbūt kai kam šie plevenantys lapai primins ir širdis tų žmonių, kurie tais juodaisiais laikais išsaugojo savyje žmogiškumą, priglausdami ir išgelbėdami bent dalį tų, kuriems šiandien lemta būti gyvaisiais šių kraupių dienų liudininkais.

Nustatyta, kad Lietuvoje, nepaisant teroro, buvo išgelbėta mažiausiai 3000 žydų. Izraelio autoritetinga institucija JAD VAŠEM (Yad Vashem) pripažino pasaulio teisuoliais –gelbėtojais jau 513 Lietuvos gyventojų.

 

Metai nenumaldomai keičia metus nuo tos dienos, kai buvo sunaikinti Vilniaus geto gyventojai IR nors mažėja tų žiaurių įvykių liudininkų, amžininkų, stebėtojų, tačiau Holokausto nežmoniškumas, aukų patirti pažeminimai, patyčios, kančios, noras atsispirti nužmoginimui, paskutiniai bandymai išlikti, o išlikusiųjų kova prieš nacizmą, pasipriešinimas iki šiol jaudina.

Jaudina, nes gražina į tuos laikus ir verčia susimąstyti, pagalvoti ar nuo to laiko žmonija ir mes pasikeitėme, kaip pasikeitėme ir ar pasaulyje girdimi konfliktai vienur ar kitur stebėtinai nepanašūs, ar neatneša dar vieno Holokausto pavojaus?

Holokaustas – tai varpas, skambantis praeičiai, dabarčiai, o svarbiausia - ateičiai. Bet koks tautinis, rasinis ar religinis, socialinis ar politinis persekiojimas jau savaime kuriantis priešo įvaizdžio formavimą priverčia mus suklusti.

Juk mes jau žinom Holokausto preliudiją – esą visi žydai kapitalistai ir turtingi, jie mus išnaudoja, visi žydai komunistai ir kenkėjai, žydai pardavė Lietuvą sovietams ir taip toliau. Ir vis “Jie”, o ne naciai ir jų talkininkai lietuviai kalti dėl visko ir atsakingi už viską.

Nuo to viskas ir prasidėjo, ir nesvarbu, ar tokios nuomonės buvo atneštos iš užsienio, ar gimė vietoje, ar tuo tik norėjo pasiteisinti naciai ir jų talkininkai, vykdydami savo kruviną darbą.

Mes jau žinome kur panašūs kaltinimai vienoje ar kitoje šalyje kreipiami ir kur jie gali nuvesti – į persekiojimą, ujimą, izoliaciją ir masines žudynes. Tai ir yra didžioji Holokausto pamoka žmonijai.

Nežmoniškumo, parodyto Lietuvos piliečiams žydams, kuriuos buvo siekiama sunaikinti kaip visumą, negalima teisinti nei vykusio karo žiaurumais, nei ideologine kova, nei apskritai žmogaus gyvybės nuvertinimu. Nes vyko atskiras karas – karas prieš žydus, kurį nacių ideologai siejo su bendra Europos kova prieš komunizmą, bandydami taip veikti silpnus protus ir politikos naujokus.

Ar lengva grįžti į senus įvykius, ieškoti nusikaltėlių savo tarpe, kelti skaudžius klausimus? Ne. Bet mes juos keliame, mes turime pasipriešinti nenorui apie tai kalbėti, nes nuo to, kiek mes būsime atviri sau, priklausys ir mūsų tolesnė ateitis. Todėl mes dirbame.

Lietuvos Nacionalinė Holokausto švietimo programa buvo pripažinta pavyzdžiu jau ne vienoje pasaulio šalyje, Lietuvoje įsteigta Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų pasekmėms tirti, padedant Lietuvos vyriausybei, Lietuvos žydų bendruomenė organizavo I-ąjį pasaulio litvakų kongresą Vilniuje.

Šimtai Lietuvos istorijos mokytojų išklausė specialius kursus kaip dėstyti Holokausto istoriją, 25 iš jų stažavosi JAD VAŠEME (Yad Vasheme), Izraelyje.

Dar ne taip seniai istorikų, publicistų, mokytojų, kino dokumentininkų, visuomenės veikėjų pastangomis buvo atmesta “dviejų genocidų teorija”, pataisyti ir perrašyti istorijos vadovėliai, pasirodė išsamios tragedijos studijos Holokausto istorija dėstoma mokyklose, universitetuose, kariuomenės kariams ir karininkams. Per visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje įkurta apie kelis šimtus su žydų atminimu susijusių lankytinų vietų, atminimo lentų ir paminklų.

2000 m. spalyje Lietuva buvo viena iš Vilniaus tarptautinio forumo organizatorių, skirto Holokausto metu išgrobstytų kultūros vertybių problemai. Jame Lietuva prižadėjo vertybes grąžinti ir savo padarė: 2002 m. sausyje Jeruzalei padovanoti 309 išsaugotos toros ir jų fragmentai, dar beveik 50 torų ir jų fragmentų bus padovanota, grąžinta žydų tautai šiandien vakare.

Keista, bet kai kurie politikai Izraelyje nenori šių darbų pastebėti ir net ignoruoja. Šiai grupei nesvarbu, kad paskutinį dešimtmetį Lietuvoje pasirodė apie 60 knygų, skirtų Lietuvos žydų istorijai, kultūrai, kalbai, Holokausto tragedijai, kad daugybę svarbių straipsnių, knygų net ir anglų kalba parašė ir išleido lietuvių istorikai, kurie nieko neslepia, o aiškinasi, kas kaltas, kas žudė, kaip tai atsitiko.

Mes suprantame daugelio artimų, mylimų žmonių netekusiųjų skausmą, dėl to šios grupės Izraelyje veiklos nesureikšminame, ir toliau dirbdami vardan žinojimo, vardan mūsų vaikų ateities.

Šiandien Holokausto istorijos tyrinėjimai, švietimas ir aukų atminimo įamžinimas yra mūsų kasdieninio nelengvo gyvenimo dalis. Kaip ir viską valstybėje ir visuomenėje visa tai reikia tobulinti, intensyvinti, diegti naujose kartose, kurioms tai bus tolima ir sena skaudi, tragiška, tačiau tik iš knygų ir vaizdo įrašų bepažįstama istorija.

Mes minime čia tragišką ir liūdną datą, tačiau noriu pasidžiaugti tuo kad, šioje salėje dalyvauja Izraelio valstybės parlamento (Kneseto) Pirmininkas ponas Reuven Rivlin ir jį lydinti delegacija.

 

Šiuolaikinė Lietuva, gerbiamas pirmininke, deramai pagarbiai vertina Lietuvos žydų indėlį į mūsų šalies pramonę, ekonomiką ir kultūrą.

Mes didžiuojamės garbinga litvakų giminės istorija, bendru daugelio šimtmečių kaimynišku sugyvenimu, suvokiame visą Lietuvos žydų tragediją. Juk tai buvo ir lietuvių tautos tragedija, visos Lietuvos valstybės tragedija kurioje negrįžtamai buvo nubraukta absoliučios daugumos Lietuvos litvakų gyvenimo linija.

Pone Kneseto pirmininke,

Pasaulis pasikeitė, kartu su juo negrįžtamai pasikeitė ir Lietuva. Šiandien aš kalbu kaip XXI amžiaus lietuvis. Lietuvos, žengiančios demokratijos, tolerancijos keliu. Lietuvis Lietuvos, suprantančios savo praradimus, praeities klaidas, smerkiančios ksenofobiją, tautinę, rasinę, religinę neapykantą.

Lietuvos, kurioje taikiai sugyvena visos bendruomenės, ieškodamos ir rasdamos sąlyčio taškų, papildydamos ir praturtindamos vienos kitas. Šiandien mes kuriame valstybę ant europinių vertybių pagrindo. Valstybę, drąsiai atsigręžiančią į praeitį, neaplenkiančią pačių skaudžiausių istorijos vingių. Mes privalome žinoti savo tamsiuosius puslapius, tik taip galėsime uždegti šviesą.

Šviesą, į kuria būtų išvilkti visi tie, kurių rankos yra suteptos nekaltu krauju.

Šviesą, kuri atveria akis tiems, kurie gyvena nežinodami tikrosios tiesos.

Ateitis neįmanoma be praeities žinojimo. Praeities be baltų dėmių, užtušuotų ar išplėštų puslapių. Todėl kasdien mes sužinome vis daugiau.

Tam reikalingas laikas. Prasmingai išnaudotas laikas šviečiant visuomenę, ugdant tolerantišką, XXI amžiaus pilietį, atviros demokratinės valstybės pilietį. Gražinat bent dalį to, kas negrįžtamai prarasta, atkuriant teisingumą.

Tai kruopštus ir nuoseklus bei atsakingas darbas, kurio sėkmė priklauso nuo visų Lietuvoje gyvenančių bendruomenių. Nuo lietuvių, nuo žydų, nuo kiekvieno iš mūsų kasdieninių darbų ir viešų pasisakymų, kuriuos girdi ir vertina čia gyvenanti visuomenė.

Naujos Lietuvos įstatymai nenumato senaties termino nusikaltusiems žmonijai, jau konkrečiai sprendžiami ir žydų visuomeninio turto restitucijos klausimai.

Šiandien mūsų tautos stovi prieš naujus iššūkius, kartu su viso pasaulio bendruomene kovodamos prieš tarptautinį terorizmą.

Aš tikiu, kad Lietuva ir Izraelis atras naujų kelių plėtojant tarpusavio dialogą, parlamentų, kitų valstybės institucijų bendradarbiavimą sprendžiant opiausius ir aktualiausius klausimus, geranoriškai ir tolerantiškai žvelgs vieni į kitus. Nes mūsų tikslas yra vienas – taika ir saugumas mūsų tautoms, mūsų piliečiams, mūsų valstybėms.

Ačiū už dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 2003 09 23.
Vida Genovaitė Nacickaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas