Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba iškilmingame posėdyje, skirtame Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrimo 15-osioms metinėms paminėti 2003 06 03

2003 m.birţelio 3 d. praneđimas VIR

 

 

Jūsų ekscelencijos Respublikos prezidente Rolandai Paksai ir premjere Algirdai Mykolai Brazauskai,

Gerbiamasis Lietuvos prezidente Valdai Adamkau,

Jūsų Ekscelencijos užsienio šalių ambasadoriai,

Pone pirmasis Persitvarkymo sąjūdžio Seimo tarybos pirmininke Vytautai Landsbergi,

Gerbiamieji buvę Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatoriai ir vadovai,

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatai – Nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signatarai,

Lietuvos bažnyčių hierarchai bei jų atstovai, Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovai,

Mieli kolegos Seimo nariai ir šio iškilmingo Seimo posėdžio svečiai buvusių vyriausybių vadovai ir nariai,

Jono Basanavičiaus bendraminčiai Lietuvos Tarybos nariai, Vilniuje rašydamiesi Nepriklausomybės atstatymo aktą, jau žinojo, kad 1918 m. vasario 16-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip viena svarbiausių datų joje.

Po 72 metų mūsų kartos Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarai, balsuodami ir rašydamiesi už nepriklausomybę, jau žinojo, kad 1990 m. kovo vienuoliktoji įeis į Lietuvos istoriją, kaip viena svarbiausių datų joje…

Prieš 15 metų apie pusė tūkstančio žmonių, įsispraudusių į Mokslų Akademijos salėje rengiamą konferencija, nežinojo ir, ko gero, net nenujautė, kad ta 1988 m.birželio 3-ioji įeis į istoriją kaip viena svarbiausių datų joje…

Net patys Sąjūdžio gimimo iniciatoriai apie savo istorinę misiją tada, ko gero, net nesiryžo ir galvoti.

Ir štai šiandien mes minime jau penkiolikmetį tos birželio 3-osios, kuri pažadino Lietuvą būti Lietuva. Tą dieną Mokslų Akademijos rūmuose buvo suformuotas 35 žmonių komitetas, vėliau vadintas Sąjūdžio iniciatyvine grupe, kuri nubrėžė Sąjūdžio tikslus.

Tuos tikslus išvertęs į savo kalbą ir nutaikęs tiesiai į žmonių širdis, iniciatyvinės grupės narys, jau tada vadintas mūsų tautos sąžine poetas Justinas Marcinkevičius, kiek vėliau išsakė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio steigiamajam suvažiavimui:

(Citatos pradžia)

“Pagaliau supratom, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia, išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta, kurių suverenitetą bei valstybinį savarankiškumą ir toliau negailestingai trupina stambiosios socialistinės monopolijos, neregėta ūkinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo centralizacija.

Todėl ir esame čia, kad ištartumėm sau ir kitiems: toliau taip negali ir neturi būti.

Visų mūsų darbas, kūrybiškumas, susiklausymas ir kantrybė privalo prikelti ir išauginti tai, kas dar gyva, įpūsti tai, kas dar neužgesę - valstybėje, tautoje ir žmoguje.
Esam čia ir todėl, kad kiekvienas atskirai ir visi kartu su skausmo ašara akyse prisimintumėm stalininio teroro aukas, kad padarytumėm viską jų atminimo įamžinimui, kad tūkstančių tūkstančiams nekaltų žmonių sugrąžint
umėm garbę ir gerą vardą.

Susirinkome čia ir todėl, kad visų bendrom pastangom Sąjūdis žengtų dar vieną žingsnį tiesos ir teisybės link, įtvirtindamas idėjų, minčių ir įsitikinimų įvairovę kaip visuomenės laisvo vystymosi pagrindą.

Tebūna tai visų Lietuvoje gyvenančių tautų tikslas ir jas vienijantis kilnus uždavinys”.

(Citatos pabaiga)

Kas Lietuvoje galėjo neiti paskui tokius žodžius, paskui tokius tikslus?..

Ir kunkuliavo Lietuva savo šimtatūkstantiniais mitingais, vieningai dainuojančiais tą pačią dainą, mojuojančiais tomis pačiomis 50 metų draustomis vėliavomis. Tai ir buvo tai, ką pasaulis ir mes patys iki šiol vadiname ir, tikiu, jau visada vadinsime Dainuojančia Lietuvos revoliucija.

Daina mūsų krašte, dažnai tapdavo ginklu. Tik jis paprastai padėdavo gintis – kaip tada – 1991-ųjų sausį...

O 1988-1989-aisiais Lietuva su daina ėjo į puolimą. Ji, kaip ir Justinas Marcinkevičius, rašytojai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Bubnys, dainininkas Vaclovas Daunoras, dailininkai Arvydas Šaltenis, Bronius Leonavičius ir kiti meno inteligentiją Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje atstovavę intelektualai buvo reikalingi žmonėms žadinti, belstis į jų širdis.

Tačiau to inteligentiško beldimosi į širdis, gilios jų išminties būtų buvę per maža. Dvikovoje su šimteriopai didesne imperija buvo reikalinga nepaprastas diplomatinis lankstumas, racionalus kiekvieno būsimo žingsnio pasekmių įvertinimas, laviravimas tarp didžiulės drąsos ir tokio pat didelio atsargumo, gudrūs politiniai manevravimai.

Vien tik kiek gudraus manevro buvo net Sąjūdžio pavadinime: Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Kitose sovietinėse respublikose steigęsi mūsų sąjūdžio analogai vadinosi karingais liaudies frontų vardais, o mes, matote, tik Gorbačiovo perestroiką… neva “gynėme”. Bet tai buvo tik viena iš daugelio mūsų sąjūdžio gudrybių, kurių dėka Sąjūdis pralenkė visus frontus. Net tuos, kurie buvo įsisteigę anksčiau.

Ir bendraujant su šimtatūkstantiniais mitingų dalyviais, ir su šimtamilijonine imperija, buvo reikalingas ir aukšto lygio organizuotumas. Šiandien sunku paaiškinti, iš kur Sąjūdžio vadovybėje radosi tokio lygio organizatorių. Regis, tik vienas kitas iš jų dar iki Sąjūdžio tebuvo prisilietęs prie organizacinio darbo.

Tuo tarpu visas Sąjūdžio organizacinis mechanizmas veikė kaip geras laikrodis. O sąjūdžio mitingų žaliaraiščiai, garantavę idealią tvarką, šitas jau kiek primirštas fenomenas, man iki šiol yra organizuotumo simbolis.

Šiandien sunku būtų pervertinti Sąjūdžio nuopelnus Lietuvos nepriklausomybei. Ir ne vien nepriklausomybei.

AR KAS NORS ISTORIJOS METRAŠČIUOSE PER VISĄ LIETUVOS TŪKSTANTMETĮ YRA APTIKĘS BENT VIENA KITĄ TOKĮ LIETUVOS VIENINGUMO ATVEJĮ?

Laiminga yra mūsų karta, galėjusi savo akimis pamatyti šitokią tautos vienybę.

Dar vienas labai įdomus, net paradoksalus Sąjūdžio nuopelnas: jo dėka Lietuvoje gimė nauja partija – Lietuvos komunistų partija…

Prašyčiau nenustebti, bet tai tiesa.

Komunistų partija buvo viena ir nedaloma. O Sąjūdis ją padalino. Į Lietuvos ir ne Lietuvos.

Jeigu Lietuvos kompartija nebūtų nuėjusi su Sąjūdžiu, o pasilikusi anoje pusėje, Lietuvoje iki šiol būtų likęs didžiausias visuomenės susipriešinimas, susiskaldymas. O tie, sąjūdžio vaikai, kurie mitinguose dar laikėsi už mamyčių rankučių ar sėdėjo tėvams ant sprando tiesiogine šio žodžio prasme ir mojavo trispalvėmis vėliavėlėmis, nebūtų regėję tokios tautos vienybės, kokią jie matė tada.

Ir dar vienas nenuginčijamas Sąjūdžio nuopelnas. Jis pagimdę naują žiniasklaidą, kuri tada tapo nepaprastai stipria politine jėga. Ir tokia jėga liko iki šiol.

Nederėtų užmiršti, kad dauguma Lietuvos politinių partijų susiformavo būtent sąjūdyje ir išėjo iš jo kaip savarankiški politiniai dariniai.

Sąjūdis buvo puiki politikos mokykla, vos per kelis semestrus sugebėjusi parengti naujai Lietuvai ištisą plejadą visiškai naujų politikų, kurių dauguma ir šiandien laikosi politinio gyvenimo priekyje.

Žmogus yra laimingas, kai gali savo vaikams pasakyti: jeigu ne aš, šito sodo nebūtų. Ir šito miško, šito tilto, o gal tik suoliuko po medžiu.

Tačiau turbūt niekas Lietuvoje neturi tokios didžiulės teisės į tą “JEIGU NE AŠ…”, kaip jūs, mieli Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, pirmosios Sąjūdžio Seimo tarybos nariai.

Tada, 1988-ųjų birželio 3 d. jūs to net nenujautėte. Šiandien apie tai ne tik nujaučia, bet ir žino visa Lietuva. Ir niekada neturėtų to užmiršti.

Ir tikiu, kad Lietuva nesupyks, jeigu jos vardu jums pasakysiu: “Ačiū jums už naujos Lietuvos istorijos pradžią”.

 




Naujausi pakeitimai - 2003 06 03.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas