Lietuvos Respublikos Seimas

R.Valčiuko komandiruotės į Belgijos Karalystę 2003 m. kovo 13-14 d. ataskaita

2002 m. kovo 13-14 d. Briuselyje vyko Europos Komisijos Plėtros generalinio direktorato Techninės pagalbos ir keitimosi informacija biuro (TAIEX) organizuotas seminaras “Konkurencijos politika”. Seminare dalyvavo Seimo narys Rimas VALČIUKAS, Seimo Europos informacijos centro padėjėja Lina RIMKUTĖ ir bei Europos reikalų komiteto padėjėjas Andrejus DIDENKO.

Seminaras “Konkurencijos politika” buvo skirtas šalių kandidačių į ES nacionalinių parlamentų nariams. Dalyvauti seminare taip pat buvo pakviesti ir parlamentų sekretoriatų darbuotojai. Seminaro pagrindinė tema buvo – Konkurencijos politika Europos Sąjungoje. Buvo kalbama apie vidiniais sunkumus su kuriais šiandien susiduria ES konkurencijos politika bei kaip sprendžiamos iškylančios problemos.

Seminare pranešimus skaitė Europos Komisijos Konkurencijos politikos Generalinio direktorato atstovai. Seminaro dalyviai buvo trumpai supažindinti su konkurencijos politikos taikymo istorija Europos Sąjungoje. Buvo teigiama, kad per pastaruosius 40 metų Europos konkurencijos politikos kompetencija plėtėsi: naujas reguliavimo sritis patvirtino Ministrų Taryba bei išplėtojo Europos Teisingumo teismo sprendimai.

Kadangi įgyvendinanti bendrąją rinką – laisvą prekių, paslaugų, asmenų ir kapitalo judėjimą – buvo pagrindinis Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties tikslas, konkurencijos politika buvo ir lieka viena iš svarbiausių Bendrijos politikos sričių. Romos sutarties 3 straipsnyje buvo numatytas siekis bendroje rinkoje užtikrinti konkurenciją, o pagrindinės konkurencijos politikos nuostatos buvo išdėstytos šios sutarties 81-89 straipsniuose. Jos taikomos tiek įmonėms, tiek valstybėms.

1962 m. priimtame EB Reglamente 17/1962 nustatyta, kad už Bendrijos konkurencijos įgyvendinimą atsako Komisijos narys, atsakingas už konkurencijos politiką bei GDIV (IV Generalinis direktoratas). Komisijai suteikti platūs įgaliojimai: iniciatyvos teisė, teisė atlikti pirminį pranešimo tyrimą, konsultuoti šalis nares konkurencijos politikos klausimais, vykdyti inspektavimą, tyrimą bei skirti baudas.

EB konkurencijos politika yra siekiama keleto, kartais ne visai suderinamų, tikslų:

1) skatinti efektyvumą, t.y. optimaliai paskirstyti išteklius bendroje rinkoje ir maksimaliai pakelti vartotojų gerovę;

2) sukurti bendrąją rinką;

3) vartotojus ir smulkųjį verslą apsaugoti nuo didelių įmonių.

EB konkurencijos politiką galima suskirstyti į keletą sričių, kurios yra apibrėžtos Romos sutartyje ir Bendrijos antrinėje teisėje. Tai – nuostatos, susijusios su konkurenciją ribojančiais veiksmais, piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi, susiliejimų ir įsigijimų kontrole, valstybinėmis monopolijomis ir valstybės pagalba.

Romos sutarties 81 straipsnis yra skirtas konkurenciją ribojantiems įmonių susitarimams. Jis draudžia įmonių susitarimus ar suderintus veiksmus, kuriais siekiama apriboti arba iškreipti konkurenciją ir kurie turi poveikį prekybai tarp valstybių narių. Tokių susitarimų pavyzdžiais gali būti: pirkimo ar pardavimo kainų ir kitų prekybos sąlygų nustatymas, gamybos, rinkos bei investicijų apribojimas, rinkų ar teikimo šaltinių pasidalinimas ir kt. Bet koks tokio pobūdžio susitarimas automatiškai laikomas negaliojančiu. Straipsnyje taip pat numatytos išimtys, kurioms minėtos nuostatos nėra taikomos. Konkurenciją ribojantys susitarimai tarp įmonių yra toleruojami, jei jais siekiama tobulinti produktų gamybą ir paskirstymą, skatinti techninę ir ekonominę pažangą bei inovacijas suteikiant vartotojams galimybę pasinaudoti rezultatais. Išimtis tvirtina Komisija, kuriai įmonės privalo pranešti apie numatomus susitarimus. Be to, šio straipsnio nuostatos netaikomos, jei susitarimas neturi didelio poveikio konkurencijai ir prekybai tarp valstybių narių. Poveikio didumas paprastai nustatomas atsižvelgiant į reguliuojamų prekių ar paslaugų dalį rinkoje ir susitarime dalyvaujančių įmonių metinę apyvartą.

Bendrijos konkurencijos teisėje išskiriami horizontalūs ir vertikalūs susitarimai. Pirmieji yra sudaromi tarp konkurentų prekybos, gamybos, paskirstymo ar pardavimo srityse. Komisija griežtai vertina horizontalus susitarimus, ypač nustatančius kainų lygį ar padalijančius rinką, ir skiria nemažas baudas.

Vertikalūs susitarimai apima susitarimus tarp skirtingų prekybos ar paslaugų teikimo ir realizavimo grandžių – tyrimų, gamybos, paskirstymo, reklamos, pardavimo – dalyvių. Kai esama tokių susitarimų, Komisija daug dėmesio kreipia į Jų poveikį bendrosios rinkos veikimui, kadangi jais dažnai yra siekiama sukurti teritorinius apribojimus tarp įvairių valstybių narių.

Romos sutarties 82 straipsnis draudžia piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi. Jame teigiama, kad vienos ar kelių įmonių piktnaudžiavimas dominuojančia padėtimi bendroje rinkoje yra draudžiamas ir nesuderinamas su bendrąja rinka tiek, kiek tai gali paveikti prekybą tarp valstybių narių. Tokio piktnaudžiavimo atvejai gali būti kitoms įmonėms primetamos neteisingos pirkimo, pardavimo kainos arba kitos prekybos sąlygos, vartotojų nenaudai apribojama gamyba, rinka ar techninė plėtra. Straipsnio nuostatos yra nukreiptos prieš piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, t.y. pati monopolinė padėtis nėra draudžiama, bet draudžiamas piktnaudžiavimas ją.

Susiliejimo kontrolė yra naujausias EB konkurencijos politikos papildymas. Susiliejimų kontrolę reglamentuojančios nuostatos buvo patvirtintos priėmus Reglamentą Nr.4064/89, kuris įsigaliojo 1990 m. rugsėjo mėn. Apie numatomus susiliejimus įmonės privalo Komisijai pranešti, jei jų bendra metinė viršija numatytą sumą.

EB konkurencijos politikos objektai yra ne tik įmonės, bet ir vyriausybės. Romos sutarties 86 straipsnis įpareigoja vyriausybės, suteikiančias išimtinės teises valstybės įmonėms, nediskriminuoti kitų valstybių narių įmonių. Išimtinės teisės, suteiktos valstybės įmonėms, privalo netrukdyti prekybai ir neprieštarauti Bendrijos interesams. Ypač svarbiais laikomi Romos sutarties 87-89 straipsniai, ribojantys valstybės pagalbą. Juose nustatytas toks bendras principas: bet kokia valstybės pagalba, kuri iškreipia konkurenciją suteikdama palankesnes sąlygas atskiroms įmonėms ar atskirų prekių gamybai ir daro įtaką prekybai Bendrijos teritorijoje, yra draudžiama. Tačiau taip pat numatytos išimtys, kada valstybės pagalba yra leidžiama. Tokios išimtis yra pagalba, skiriama gaivalinių nelaimių padariniams likviduoti, pagalba, skiriama teritorijų, kuriose gyvenimo lygis yra nenormaliai žemas, plėtrai ir kt. Valstybės narės privalo iš anksto pranešti Komisijai apie numatomą pagalbą ir gauti jos sutikimą.

Institucine prasme, yra labai mažai tokių ES politikos formavimo sričių, kur Komisija atlieka pagrindinį vaidmenį ir turi tokį didelį autonomiškumo laipsnį: nuo tradicinio – sutarčių sergėtojos – vaidmens, 9 dešimt. buvo pereita ir prie reguliavimo modelio. Reglamentas 17/1962 suteikė Komisijai išskirtines teises tirti, priimti sprendimą taikyti baudas bei įgyvendinti galutinį sprendimą; Reglamentas 19/1965 išplėtė reguliacines Komisijos galias privačiame sektoriuje; 1989m. Susiliejimo reglamentas – suteikė teisę tirti ir griežtinti koncentracijas; 86.3 str. (ankstesnis 90.3 str.) įgalino Komisiją taikyti konkurencijos taisykles “bendrojo ekonominio intereso” sektoriuose (valstybinės įmonės ir komunalinių paslaugų įmonės) be narių vyriausybių sutikimo; taisyklės, reglamentuojančios valstybės pagalbą, taip pat buvo priimtos be narių vyriausybių pritarimo.

Pastaraisiais metais ES vis daugiau dėmesio skiriama konkurencijos politikos reformai, kurios poreikis, Komisijos teigimu, kyla iš didėjančios pasaulio ekonomikos globalizacijos ir su tuo susijusių įmonių susiliejimų ir internacionalizacijos, euro įvedimo poveikio įmonių veiklai bendroje rinkoje bei būsimosios ES plėtros.

Šiuo metu Komisija jau yra pateikusi kai kurias reformos gaires:

a) Mažinti reikalavimus vertikaliems susitarimams: toliau plėtojant blokinį išimčių suteikimą, didesnį dėmesį kreipti į poveikį ekonomikai, o ne į procedūrinius dalykus; dėl administracinio gremėzdiškumo apskritai atsisakyti reikalavimo apie tokius susitarimus pranešti Komisijai.

b) Keisti procedūrines taisykles: Komisija pasiūlė paržiūrėti atsakomybės už konkurencijos taisykles perskirstymą pirmiausia atsižvelgiant į šalių narių skaičiaus didėjimą – pranešimus dėl vertikalių susitarimų bei kai kurių tyrimų atlikimą perduoti nacionalinėms konkurencijos tarnyboms bei atitinkamai išplėsti nacionalinių teismų kompetenciją taikyti ES konkurencijos taisykles, – būtinos esminės 17/1962 ir 19/1965 Reglamentų pataisos.

Kaip mano pati Komisija, decentralizacija padės realizuoti tiesioginį 81 str. ir jo išimčių veikimą, kas iki kol priklausė išimtinei Komisijos kompetencijai; Komisija galės daugiau dėmesio ir resursų skirti rimtiems konkurencijos pažeidimams, pvz., horizontaliesiems susitarimams (karteliams), bei vienodam konkurencijos taisyklių taikymui nacionaliniuose teismuose.

Pagarbiai,

Rimas Valčiukas

A.Didenko, tel. 239 6592




Naujausi pakeitimai - 2003 04 10.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. ataskaitos  >   BELGIJA

LR Seimas