Lietuvos Respublikos Seimas

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2002 metų veiklos ataskaita

 

 

 

 

 

 

 

 

LIETUVOS RESPUBLIKOSVAIKO TEISIŲ APSAUGOS KONTROLIERIAUS VEIKLOS

A T A S K A I T A

______________________

2002 01 01 – 2002 12 31

 

 

 

 

 

 

 

 

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

Gražina Imbrasienė

Besparnis būtų gyvenimas,

Tuščias, niūrus, vienareikšmis,

Jeigu jo nenušviestų vaiko šypsnys,

Jei šviesus vaiko juokas

Nepaglostytų mūsų širdies,

Meilei jos nepažadintų,

Nepaskatintų globai, gerumui, kūrybai.

/Justinas Marcinkevičius/

 

Lietuvos Respublikos Prezidentas, 2002 m. balandžio 2 d. skaitydamas metinį pranešimą Seime, akcentavo, kad jau šiandien valstybė privalo sutelkti išskirtinį dėmesį į šeimos, vaikų ir jaunimo problemas. Nuo šių problemų efektyvaus sprendimo artimiausiu metu priklausys mūsų visuomenės moralinė savijauta, kartu ir jos raidos perspektyvos.

,,Vaikai pastato šeimos ir visuomenės gyvenimą”, – taip yra pasakęs Popiežius Jonas Paulius II.

Iš tiesų vaikai pasaulyje užima vis pastebimesnę vietą ir įgyja vis didesnį ekonominį, politinį ir socialinį svorį. Atsiranda visuotinis supratimas, kad vaikai yra atskiras visuomenės segmentas, kuriam reikalingas savitas požiūris ir dėmesys, kuriam svarbu, kad kiekvieno vaiko nuomonė, mintys, jausmai turėtų reikšmės valstybės gyvenime. Šios pasaulinės tendencijos atspindžius galime stebėti ir Lietuvoje. Tai itin svarbus, būtinas ir vertintinas žmonijos raidos etapas.

Skaudi tiesa yra ta, kad būtent vaikams teko ir tenka aštriausiai patirti pereinamojo laikotarpio padarinius, išgyventi sunkumus ir problemas, kurių daugelis mums, suaugusiems, vaikystėje buvo svetimos ir nepažįstamos. Tai sakydama nepamiršau ir nenoriu sumenkinti kiekvieno mūsų išgyventų brangių ir skausmingų patyrimų, tačiau gyvenimo pateikiami išbandymai ir jų sprendimai kiekvieną dieną yra sudėtingesni. Todėl vaikams būtinas kiekvieno mūsų dėmesys, supratimas, parama ir pagalba, gyventi visavertį gyvenimą, išsiugdyti pasitikėjimą savo jėgomis, įgyti tvirtus dorinius pagrindus ir savarankią pasaulėžiūrą, būti visapusiškai išsilavinusiems ir sąmoningiems Lietuvos piliečiams. Nuo mūsų meilės, dėmesio, atsakingumo priklausys mus pakeisiančios jaunos kartos stiprybė, valstybės gyvybingumas ir kiekvieno mūsų ateitis.

Džiugu, kad vaiko teisių apsauga ir jos problematika jau nėra tik simboliniai, epizodiški ar atsitiktiniai sprendimai. Nacionalinė Vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo sistema pradeda įgyti apibrėžtumą, o valstybės vidaus ir tarptautinė politika orientuojasi į vaiko interesus.

Kita vertus, tinkamas vaiko teisių įgyvendinimas aktyvėjant integraciniams procesams, diferencijuojantis socialinei sanklodai iš mūsų visų reikalauja dar didesnio susitelkimo, suvienytų pastangų ir supratimo.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga yra viena iš vaiko teisių apsaugos sistemos dalių, nuo pirmųjų veiklos dienų siekianti vaikų – lygiateisių visuomenės narių, turinčių teises ir pareigas, – pripažinimo ir geriausių vaiko interesų prioriteto užtikrinimo kiekviename valstybės ir visuomenės raidos etape.

Kasdien vaiko teisių apsaugos kontrolieriui tenka skaityti, išgirsti, stebėti skaudžiausius žmogaus – vaiko teisių ir interesų pažeidimo faktus, žvelgti į mumyse tūnantį nejautrumą, abejingumą, pasyvumą, išstumiantį vaiką iš bendruomenės, paliekantį jį vieną problemų ir nuoskaudų apsuptyje.

Teikiama 2002 metų vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos ataskaita yra apibendrinta kasdienės vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus praktikos išdava, stebimos vaiko teisių ir interesų padėties įvertinimas.

________________________

 

ATASKAITOS TURINYS

 

 

I. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus

(ombudsmeno) institucija 5 psl.

 

II. Skundų analizė 28 psl.

 

1. Statistika 28 psl.

2. Vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo analizė 33 psl.

A. Pažeidžiamos vaiko teisės

B. Vaiko interesas

C. Vaiko teisių pažeidimo priežastys

3. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimai ir jų įgyvendinimas 62 psl.

4. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus siūlymai 64 psl.

 

III. Kita vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla 68 psl.

 

1. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla šalies viduje 68 psl.

2. Tarptautinė vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla 76 psl.

3. Viešoji vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla 82 psl.

 

REZIUMĖ

 

 

 

I. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (OMBUDSMENO) institucija

Valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.

/JT Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis/

Pristatant Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklą 2002 metais ir turint galvoje, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga yra nauja ir dar nevisiškai įprasta institucija Lietuvos valstybės institucijų sistemoje, būtina suvokti ir aiškiai atskleisti iniciatyvas, lėmusias tokios įstaigos įkūrimą, apibrėžti pagrindinę kontrolieriaus misiją, statusą, kontrolieriui keliamus uždavinius bei jo vietą valstybės konstitucinėje sąrangoje.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos įsteigimo klausimas pradėtas svarstyti 1997 m. rugsėjo 17 d., kai Lietuvos Respublikos Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos posėdyje kartu su tarptautinių organizacijų bei Lietuvos įgaliotų organizacijų atstovais vyko diskusija apie specializuotos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos įsteigimą. 1998 m. gegužės 13–14 dienomis Lietuvos Konstituciniame Teisme vykusioje konferencijoje taip pat buvo nagrinėta galimybė įsteigti specializuotas kontrolierių institucijas vaiko teisių bei moterų ir vyrų lygių galimybių klausimais. Ši būtinybė kilo dėl to, kad: 1) Seimo kontrolieriai pagal savo kompetenciją gali tirti tik valdžios institucijų bei valstybės tarnautojų veiklą (biurokratizmą). Tuo tarpu planuojamai įsteigti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai būtų suteikta teisė kontroliuoti ir nevyriausybinių institucijų bei privačių asmenų veiklą, dėl kurios gali būti pažeidžiamos vaiko teisės ir jo teisėti interesai. Buvo pripažinta, kad vaiko teisės daugiausia pažeidžiamos ne dėl valstybės ar savivaldybių pareigūnų veiksmų ar neveikimo, bet dėl atskirų asmenų, dažnai privačių, veiksmų ar neveikimo. Buvo aptarti ir kiti galimi vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įgaliojimai: teisė kontroliuoti vaiko teisių įgyvendinimą pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją; teisė daryti įtaką Seimo ir Vyriausybės priimamų teisės aktų, susijusių su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga, rengimui; gauti reikiamą su vaiko teisių apsauga susijusią informaciją ir kt.; 2) Steigti specializuoto kontrolieriaus instituciją teisinį pagrindą suteikia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 73 straipsnio 3 dalis: „Prireikus Seimas steigia ir kitas kontrolės institucijas. Jų sistemą ir įgaliojimus nustato įstatymas“.

Argumentai, kuriais pagrįsta būtinybė steigti nepriklausomo vaiko teisių ombudsmeno įstaigą:

1. Vaikai yra išskirtinė visuomenės dalis – jie silpni ir negali patys apsiginti bei atstovauti savo interesams. 2. Vaikai neturi jokios tiesioginės politinės įtakos, priimant juos liečiančius sprendimus, kurie gali būti jiems nepalankūs ir pažeisti jų teises. 3. Vaikai turi mažai būdų, kaip pareikšti savo nuomonę spaudoje, televizijoje, o visuomeninės organizacijos, atstovaujančios jų interesams, kartais manipuliuoja vaikais ir stengiasi išlaikyti bei apginti savo interesus arba neturi šiai funkcijai atlikti pakankamos įtakos. 4. Vaikai neturi „spaudimo“ (lobistinių) grupių, galinčių tiesiogiai atstovauti jų interesams.

Svarbu pažymėti, kad išskirtinę ir ypatingą vaikų padėtį ir būtinybę užtikrinti vaiko teisių apsaugą labai detaliai aptaria 1924 metų Ženevos Vaiko teisių deklaracija bei 1989 metų Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Vaikas, kaip ir kiekvienas suaugęs žmogus, turi savo teises, tačiau, atsižvelgiant į jo fizinį ir protinį nesubrendimą, jis nesugeba savo teisėmis naudotis ir jas ginti, todėl visuomenei būtinos specialiosios institucijos, garantuojančios savalaikį ir efektyvų vaiko teisių ir teisėtų interesų gynimą, apsaugą.

1998 m. birželio 2 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 658 patvirtino komisijos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo koncepcijai ir projektui parengti sudėtį. 1999 m. sausio mėnesį Vyriausybė pritarė įstatymo koncepcijai, kuria remiantis buvo parengtas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo projektas.

Apibendrinant valstybines ir visuomenines iniciatyvas, remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei tarptautiniuose susitarimuose įtvirtintomis nuostatomis, taip pat atsižvelgiant į prisiimtus įsipareigojimus, 2000 m. gegužės 25 d. Seime buvo priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas (Žin., 2000, Nr. 50-1432). Šio įstatymo pagrindinis tikslas – sudaryti teisines prielaidas, leidžiančias užtikrinti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ir kitų su vaiko teisių apsauga susijusių teisės aktų nuostatų įgyvendinimą ir jų laikymosi priežiūrą Lietuvoje, taip pat kontroliuoti valstybės, savivaldos, nevalstybinių institucijų bei organizacijų ir privačių asmenų veiklą, dėl kurios gali būti pažeidžiamos vaiko teisės ir jo teisėti interesai.

Šiandien akivaizdu, kad, priimdama Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymą, Lietuva išreiškė savo poziciją ir susirūpinimą vaiko teisėmis, taip pat valstybės nuostatą, kad vaiko, labiausiai pažeidžiamo visuomenės nario, teisėms ir teisėtiems interesams turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Juk kiekvienas vaikas, taip pat teisėtas jo atstovas turi žinoti, kokios teisės vaikui yra garantuojamos, ir mokėti naudotis valstybės deklaruojama specifine apsauga. Valstybinio masto vaiko teisių apsauga yra ypač svarbi silpnesniems, mažiau apsaugotiems, labiau pažeidžiamiems. Vaikas, esantis bet kurios bendruomenės pagrindas ir neabejotinai Lietuvos visuomenės ateities garantas, realiai turi turėti tokias galimybes ir teises, kokias turi suaugę žmonės, galintys patys savarankiškai ir efektyviai pasirūpinti savo teisėtų interesų gynimu. Ne mažiau svarbu ir tai, kad kiekvienas asmuo, nesvarbu, ar fizinis, ar juridinis, labai aiškiai ir iki galo suvoktų savo vaidmenį ir indėlį į vaiko teisių apsaugos procesą, taip pat nepriekaištingai atliktų jiems tenkančias ar pačių prisiimtas pareigas.

Taigi Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos įkūrimas (beje, Lietuva tebėra pirmoji iš Baltijos šalių (Latvijos ir Estijos), turinti tokią instituciją) yra labai reikšmingas Lietuvos valstybės valdžios žingsnis, skatinantis bei optimizuojantis vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą. Tai nuolatos patvirtinama ir užsienio ekspertų ataskaitose dėl Lietuvos pažangos socialinėje sferoje, labai palankiai vertinama tarptautinio pobūdžio konferencijose, susitikimuose, diskusijose, tai dažnai akcentuojama ir respublikos institucijoms teikiant ataskaitas su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga susijusioms tarptautinėms organizacijoms.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo priėmimas, kitaip tariant, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos įkūrimas vertintinas kaip svarus postūmis kokybiškai naujos valstybės valdymo koncepcijos link, kur ypatingas dėmesys valstybės ir visuomenės gyvenime skiriamas lygių teisių ir galimybių pilietinės visuomenės kūrimui.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas konkrečiai aptaria vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos principus, teisinius pagrindus, kompetenciją, teises ir pareigas bei vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos statusą – įstaiga yra savarankiška (atskaitinga tik Seimui) vaiko teisių laikymosi priežiūros ir kontrolės valstybės institucija, išlaikoma iš valstybės biudžeto.

2000 m. liepos 18 d. Seimo nutarimu ,,Dėl Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos“ konkretizuotos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus funkcijos, įstaigos veiklos teisiniai pagrindai bei 2000 m. rugsėjo 1 d. įsteigta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. 2000 m. lapkričio 1 d. Seimo nutarimu ,,Dėl vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus skyrimo“ ketverių metų kadencijai paskirtas vaiko teisių apsaugos kontrolierius.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos statusas

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga – tai savarankiška vaiko teisių laikymosi priežiūros ir kontrolės institucija, išlaikoma iš valstybės biudžeto, steigiama Seimo.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius savo veiklą grindžia teisėtumo, nešališkumo, viešumo, vaiko teisių ir jo teisėtų interesų prioritetiškumo bei nepriklausomumo priimant sprendimus principais.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, eidamas tarnybines pareigas, yra nepriklausomas nuo valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų ar piliečių ir vadovaujasi tik įstatymais.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui suteiktos šios teisės:

    • teikti pasiūlymus Respublikos Prezidentui, Seimui bei Vyriausybei dėl galiojančių teisės aktų, susijusių su vaiko teisių apsauga, pakeitimų rengimo ar naujų teisės aktų priėmimo;
    • reikalauti ir gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, informaciją, paaiškinimus, protokolus bei kitus dokumentus, kurie jam reikalingi šio įstatymo nustatytoms pareigoms vykdyti;
    • turint informacijos apie nenurodytus skunduose vaikų teisių ar jų teisėtų interesų pažeidimus, pradėti jų tyrimą savo iniciatyva arba perduoti juos tirti kitoms kompetentingoms valstybės institucijoms;
    • nekliudomam įeiti į valstybės ir savivaldybių institucijas ar įstaigas, nevalstybines vaikų įstaigas ir susipažinti su jų veikla;
    • dalyvauti Seimo ir Vyriausybės posėdžiuose, kuriuose svarstomi su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga susiję klausimai, ir pareikšti savo nuomonę;
    • susipažinti su išnagrinėtomis teisme bylomis, kurios yra susijusios su vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimu;
    • surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus reikalavimų nevykdymo;
    • dalyvauti Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės įsteigtų komisijų ar kitų institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, posėdžiuose;
    • kitos teisės.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pareigos:

    • tirti fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, bei priimti vieną iš sprendimų, numatytų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 25 straipsnyje;
    • kontroliuoti, kaip Lietuvoje yra įgyvendinamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Seimo ratifikuotų konvencijų, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą, nuostatos;
    • prižiūrėti ir kontroliuoti institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai;
    • siūlyti Seimui ir Vyriausybei priemones, kaip pagerinti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą;
    • vadovauti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai;
    • teikti informaciją visuomenei, visuomenės informavimo priemonėms apie vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą Lietuvoje;
    • atstovauti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai valstybės, nevalstybinėse institucijose bei tarptautinėse organizacijose;
    • kitos pareigos.

Į vaiko teisių apsaugos kontrolierių gali kreiptis:

    • kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo;
    • pats vaikas.

Svarbi išimtis, numatyta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatyme, yra ta, jog vaikui kreipiantis į vaiko teisių apsaugos kontrolierių raštu, skundo turiniui įstatymo numatyti specifiniai reikalavimai netaikomi.

Pareiškėjo prašymu jo pavardė, vardas skundo tyrimo procedūros metu neskelbiami.

Skundą gali pateikti fizinis ar juridinis asmuo, kai manoma, kad:

1) fizinis ar juridinis asmuo pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų Seimo priimtų teisės aktų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų, taip pat Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo ginamas vaiko teises ir teisėtus interesus;

2) kitais atvejais, kai manoma, kad pažeidžiamos vaiko teisės ar jo teisėti interesai.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 20 straipsnis ,,Skundo vaiko teisių apsaugos kontrolieriui pateikimo ir priėmimo tvarka“ nustato, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius, gavęs skundą žodžiu arba pastebėjęs vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimo požymių ir manydamas, kad pateikta informacija ar pastebėti požymiai yra teisingi, gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Skundams vaiko teisių apsaugos kontrolieriui pateikti nustatytas 3 metų nuo skundžiamųjų veiksmų padarymo terminas. Skundai, pateikti praleidus šį terminą, nenagrinėjami, jeigu vaiko teisių apsaugos kontrolierius nenusprendžia kitaip. Įstatymas nustato, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius skundą išnagrinėja ir atsako pareiškėjui per mėnesį nuo skundo gavimo dienos. Tačiau prireikus skundo nagrinėjimo metu atlikti papildomą tyrimą (gauti dokumentus, paaiškinimus, apklausti suinteresuotus asmenis), vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimu šis terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip iki 6 mėnesių.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas kontrolieriui suteikia teisę, išnagrinėjus skundą, priimti vieną iš šių sprendimų:

    • perduoti skundą kitai institucijai;
    • pareikšti ieškinį teisme;
    • aptikus nusikaltimo požymių, perduoti medžiagą atitinkamoms institucijoms;
    • įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises ar jo teisėtus interesus;
    • įstaigai, įregistravusiai instituciją, susijusią su vaiko teisių apsauga, kuri savo veikla pažeidė vaiko teises ar jo teisėtus interesus, arba institucijos steigėjui teikti siūlymą svarstyti klausimą dėl institucijos tolesnės veiklos tikslingumo;
    • siūlyti tikrinamų institucijų ar jų aukštesniųjų institucijų vadovams, kad jie skirtų drausmines nuobaudas asmenims, kaltiems dėl vaiko teises ar jo teisėtus interesus ginančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimų;
    • siūlyti įstatymų nustatyta tvarka pakeisti arba panaikinti įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus;
    • nustačius tikrinamų fizinių ar juridinių asmenų veiklos trūkumų ar įstatymų pažeidimų, dėl kurių yra pažeidžiamos vaiko teisės ir jo teisėti interesai, pažeidėjus įspėti ir pagal savo kompetenciją siūlyti fiziniams asmenims ar juridinių asmenų vadovams pašalinti pažeidimus;
    • atmesti skundą, kai nepasitvirtina jame nurodyti pažeidimai.

Nuo įsteigimo iki 2001 m. lapkričio mėnesio Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga buvo įsikūrusi Lietuvos Respublikos Seimo I rūmuose. Nuo 2001 m. lapkričio mėnesio Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga persikėlė į naujas patalpas Subačiaus g. 5.

Kam skirta kontrolieriaus veikla

Vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga yra visuotinė būtinybė, be kurios neįmanomas vaikų išlikimas ir raida. Tinkama vaiko apsauga reiškia, kad laiku pastebimas ir stabdomas skurdas, prievarta, smurtas ir nepriežiūra, išnaudojimas ir diskriminacija bei kiti negatyvūs veiksniai vaikų atžvilgiu. Vaikams apsaugoti reikia visų suaugusiųjų, pradedant nuo tėvų, šeimų, kaimynų, mokytojų ir policijos ir baigiant valstybės vadovais, veiksmų. Vaikų apsaugos klausimai turi būti įtraukti į nacionalinę politiką, įstatymus, kitus teisės aktus. Visų suinteresuotų vyriausybinių ir nevyriausybinių organizacijų veiksmai turi būti pagrįsti programomis, identifikuojančiomis ir įgyvendinančiomis intervencines, prevencines priemones, stabdančias smurtą prieš vaikus.

Paminėti momentai svarbūs bet kuriai Europos ar pasaulio valstybei, o juo labiau mums, nes Lietuvos vaikų neaplenkė ir dar tebesitęsia ekonominio ir socialinio pereinamojo laikotarpio, sukėlusio naujų vaikų priežiūros ir gerovės problemų, poveikis, – išaugęs nusikaltimų, smurto, prievartos, nepriežiūros, išnaudojimo ir diskriminacijos prieš vaikus atvejų skaičius tapo nauja realija šalyje.

Turbūt ne tik dėl panašių aplinkybių tarptautiniai šaltiniai, nagrinėjantys nepriklausomų žmogaus teisių institucijų veiklą, vienbalsiai sutaria dėl vieno dalyko – būtinybės dėti visas pastangas, kad kiekvienoje valstybėje būtų įsteigtos nepriklausomos institucijos, turinčios teisinius įgaliojimus bei įpareigotos kontroliuoti, propaguoti ir ginti vaiko kaip žmogaus teises.

Šiuo metu veiksmingos nepriklausomos nacionalinės vaiko teisių institucijos yra įsteigtos daugelyje pasaulio šalių, o Europos šalių vaikų ombudsmenai yra įkūrę savo nepriklausomą organizaciją ENOC (Europos vaikų ombudsmenų tinklas), formuojančią minimalius standartus nacionalinėms vaiko teisių institucijoms, sudarančią galimybes Europos šalių ombudsmenams pasidalyti veiklos patirtimi ir planuojamos veiklos idėjomis bei pan. Šio tinklo tikroji narė yra ir Lietuva. Europos vaikų ombudsmenų tinklo tikslas yra gerinti visų Europos vaikų gyvenimą: 1) skatinant kolektyvinį ir individualų vaikų teisių ir teisėtų interesų gynimą europinėse ir pasaulinėse institucijose; 2) dalijantis informacija, strategija, metodais, kad būtų pagerintos vaikų gyvenimo sąlygos; 3) rengiant atskirų tarnybų forumus, kuriuose būtų skatinamos naujos idėjos ir siekiama paramos įvairiems projektams; 4) remiant įvairių žinybų, ginančių tik vaikus, veiklą. Europos vaikų ombudsmenų tinklas yra atviras visoms nacionalinėms institucijoms, kurios yra įsteigtos įstatymu ir gina vaikų teises bei interesus.

Nepriklausomų vaikų teisių apsaugos institucijų įvairovė Europoje priklauso nuo daugelio dalykų – nuo santykių su Vyriausybe, nuo valstybės dydžio ir gyventojų skaičiaus, socialinio ir ekonominio išsivystymo lygio, visuomeninių organizacijų stiprumo ir įtakos, nuo jau egzistuojančių nepriklausomų žmogaus teisių institucijų, jų galimybių ir įgaliojimų.

Labai svarbus yra tokių institucijų statuso klausimas, nes tik atskirta nuo vykdomosios valdžios, nepriklausoma ir nevykdanti teisinio administravimo pareigų institucija gali ir turi galimybę užimti vadovavimo poziciją žmogaus teisių srityje. Jeigu tokia institucija iš tiesų išlaiko deramą atstumą nuo konkrečios vyriausybės, jos indėlis į valstybės pastangas apginti savo piliečius ir kurti pagarbos žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms kultūrą yra ypatingas. Paminėtini ir Jungtinių Tautų žmogaus teisių institucijų parengti Nacionalinių institucijų statuso principai, patvirtinti 1991 metais Paryžiuje vykusiame pirmame tarptautiniame seminare nacionalinių žmogaus teisių plėtros ir apsaugos institucijų klausimais. Šiuose Generalinės Asamblėjos 1993 metais patvirtintuose Paryžiaus principuose nurodytos pagrindinės nacionalinių žmogaus teisių institucijų charakteristikos, funkcijos ir darbo metodai, įskaitant ir pagrindinį nepriklausomybės nuo valstybės institucijų principą ir pakankamą finansinę nepriklausomybę.

Nepriklausoma vaiko teisių ombudsmeno institucija turi neginčijamą pareigą atstovauti vaiko teisėms ir teisėtiems interesams, NES:

    • vaikai vystosi, todėl jų žmogaus teisės labiau pažeidžiamos nei suaugusių asmenų;
    • tik neseniai pripažinta, kad vaikas kaip suaugęs žmogus turi savo teises, todėl vis dar yra priešiškumo, kyla daug įtarimų ir nesusipratimų šioje sferoje;
    • vaikai neturi balso teisės, todėl jų vaidmuo politiniuose procesuose, lemiančiuose valstybės reakciją į žmogaus teisių problemas, nėra svarbus;
    • vaikams dėl jų specifinio statuso visuomenėje kyla nemažai problemų, siekiant pasinaudoti teisinės sistemos priemonėmis, kad įtvirtintų savo teises ar pašalintų teisių pažeidimus;
    • vaikų galimybės atstovauti savo interesams yra ribotos, be to, vaikų organizacijų, palyginti su suaugusių asmenų organizacijomis, yra per mažai, kad būtų tinkamai atstovaujama jų nuomonei.

Vaiko teisių konvencija teisiškai išreiškia nuomonę, kad vaikai turi nepriklausomas žmogaus teises ir kad tos teisės turėtų būti svarbiausios priimant politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus. Vaiko teisių konvencija yra tarsi tarptautinis žmogaus teisių susitarimas dėl vaikų iki 18 metų amžiaus. Šią konvenciją ratifikavo visos pasaulio šalys, išskyrus Jungtines Amerikos Valstijas ir Somalį. Konvencijos straipsniai yra pagrindiniai vaiko teisių poreikių ir gerovės įgyvendinimo rodikliai, kuriuos valstybės dalyvės įsipareigojo įtraukti į savo nacionalinius įstatymus. Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto – nepriklausomo organo, kurį sudaro dešimt valstybių narių išrinktų ekspertų, „atsakingų tik pasaulio vaikams“, – mandatas yra stebėti konvencijoje numatytų teisių įgyvendinimą visų vaikų atžvilgiu. Pagal šį mandatą Vaiko teisių konvenciją ratifikavusios valstybės yra viešai ir tarptautiniu mastu atsakingos už savo elgesį su vaikais. Konvencija įpareigoja valstybes nares imtis visų tinkamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių, kad maksimaliai įgyvendintų Vaiko teisių konvenciją pagal savo turimus išteklius ir, esant reikalui, pasitelkdamos tarptautinį bendradarbiavimą.

Todėl kiekviena valstybė, siekianti sukurti žmogaus teisių kultūrą, daugiausia dėmesio turi skirti išimtinai vaikams, – juk žmogaus teisių kultūros kūrimas neišvengiamai yra ateinančios kartos rankose, t. y. mūsų vaikų rankose.

Pavadinimas

Taip susiklostė Europos šalių teisinėje praktikoje, kad nepriklausomų nacionalinių vaiko teisių apsaugos institucijų pavadinimai yra labai skirtingi: Lietuvoje – vaiko teisių apsaugos kontrolierius, kitose Europos šalyse – vaiko teisių komisaras, vaikų atstovas, vaikų įgaliotinis, vaikų ombudsmenas, vaikų gynėjas ir kt.

Manytume, kad Lietuvoje priimtiniausias ir pagal įstaigos veiklos pobūdį artimiausias būtų senasis skandinaviškas ombudsmeno terminas. Teisinėje literatūroje ombudsmenas (šved. Ombudsman – interesų atstovas) apibrėžiamas kaip specialiai renkamas ar skiriamas oficialus pareigūnas, kurio veikla yra stebėti ir kontroliuoti žmogaus teisių laikymosi procesus įvairaus lygmens institucijų veikloje, taip pat ir kitokių organizacijų ar privačių asmenų veikloje.

Tarptautinė juristų asociacija ombudsmeno institutą apibrėžia taip: tai Konstitucijoje ar įstatyme numatyta tarnyba, vadovaujama aukšto rango, nepriklausomo ir viešo asmens, kuris atskaitingas įstatymų leidžiamajai valdžiai, gaunantis ir nagrinėjantis nukentėjusių žmonių skundus ar veikiantis savo nuožiūra, esantis kompetentingas atlikti tyrimus, rekomenduoti korekcinius veiksmus ir teikti veiklos ataskaitas.

Misija

Lietuvai siekiant integruotis į Europos teisės sistemą, labai svarbus demokratinių valstybių pripažįstamų teisinių prioritetų įgyvendinimas mūsų šalyje. Vienas reikšmingiausių ir labiausiai akcentuojamų iš jų yra žmogaus ir vaiko teisių apsauga, nes žmogaus, o dar labiau vaiko teisės pripažįstamos aukščiausia vertybe, ir jų apsauga yra demokratinių valstybių vidaus ir užsienio politikos prioritetas. Todėl ypatingą prasmę įgyja tokių institucijų, kurių tikslas yra vaiko teisių apsaugos užtikrinimas, patirties ir kylančių problemų analizė bei šių institucijų veiklos vertinimas ir tobulinimas.

Kokia pagrindinė vaiko teisių ombudsmeno (atstovo, komisaro, kontrolieriaus) misija, pagrindiniai uždaviniai? Pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetą, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos prasme, vaiko teisių apsaugos ombudsmeno veikla grindžiama tokiais pagrindiniais principais:

    • NEDISKRIMINACIJA. Vaiko teisių ombudsmenas turi kelti viešumon vaikų diskriminacijos atvejus ir siūlyti, kaip juos pašalinti. Kiekvieno socialiai nuskriausto ar atskirto vaiko teisės turi būti pripažintos visapusiškai ir įgyvendintos. Visi vaikai turi vienodas teises, neatsižvelgiant į jų rasę, odos spalvą, lytį, kalbą, religiją, nuomonę, etinę ir socialinę kilmę, neįgalumą, turtinę padėtį ir pan.
    • SVARBIAUSIA – VAIKO INTERESAI. Vaiko teisių ombudsmenas privalo siekti, kad visų lygių valstybės ir savivaldybių institucijos, kitos viešos ir privačios organizacijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys tinkamai atsižvelgtų į vaiko interesų pirmenybės principą. Propaguojant šį principą taip, kaip jį apibrėžia Vaiko teisių konvencija, kai yra įmanoma, privalu remtis vaikų nuomone. Sprendimai, susiję su vaikais, turi būti orientuoti į tai, kas geriausia vaikui.
    • VAIKO TEISĖ GYVENTI IR SVEIKAI VYSTYTIS. Vaiko teisių ombudsmenas privalo siekti, kad valstybė galėtų geriausiai užtikrinti tiek atskiro vaiko, tiek bendrai visų vaikų teisę gyventi ir vystytis sveikai, tinkamai integruotis į socialinę aplinką. Reikia skatinti vaikų teisių apsaugos politikos formavimą, formuoti kokybiškai naują požiūrį į vaikams teikiamas paslaugas visame jų spektre. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę į gyvenimą, išgyvenimą ir galimybę vystytis kaip galima geriau.
    • VAIKO TEISĖ DALYVAUTI IR BŪTI IŠKLAUSYTAM. Vaiko teisių ombudsmenas turi visada kalbėti visų vaikų vardu, būti kaip vaikų nuomonių rinkimo ir pateikimo reikiamu lygmeniu kanalas, skatinti visuomenės ir valstybės institucijų pagarbą vaikų nuomonei ir perspektyvoms, raginti pačius vaikus aktyviai atstovauti savo interesams, taip pat padėti steigtis vaikų organizacijoms. Vaikas turi teisę išsakyti savo nuomonę tais klausimais, kurie jam turi įtakos, ir būti išklausytas.

Vaiko teisių ombudsmeno tikslas ir siektinas rezultatas yra visų vaikų galimybė naudotis visomis Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje, kituose tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatytomis teisėmis.

Skirtumai nuo kitų valdžios institucijų

Nepriklausoma vaiko teisių ombudsmeno institucija jokiu būdu neturėtų būti ir negalėtų būti painiojama su įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ar pilietinėmis iniciatyvomis.

Ombudsmenas nėra nei valdžios atstovas, nei teisėjas. Jis ne sprendžia, bet rekomenduoja vienokią ar kitokią išeitį. Jis negali nei primesti sprendimo, nei priversti jį vykdyti. Jis turi įtikinti. Ombudsmenas yra tarsi tarpininkas tarp valstybės ir visuomenės, jo veikla ypač svarbi mažiau socialiai saugiems žmonėms, neturtingiems žmonėms ir pan.

Nepriklausomo ombudsmeno instituto dėka sėkmingai sprendžiami tokie klausimai: tolerantiškų santykių tarp valdžios institucijų ir žmonių formavimas; konfliktų valdymo sferoje mažinimas; humaniškų pagrindų stiprinimas administracinėje sistemoje; švietimas – apie žmogaus teises; žmogaus teisių svarbos įtvirtinimas, įprasminimas ir pan.

Pažymėtina, kad valstybės institucija, arba savivaldybės institucija negali atlikti nepriklausomo vaiko teisių sergėtojo vaidmens, kaip ir nepriklausomo vaiko teisių ombudsmeno institucija pagal savo statusą ir prigimtį negali atlikti vyriausybės – vykdomosios valdžios vaidmens.

Vaiko teisių ombudsmeno vaidmuo yra kontroliuoti, kaip valstybė įgyvendina savo įsipareigojimus; kai būtina, atkreipti dėmesį į naują požiūrį bei būtinybę atsižvelgti į vaikų interesus, ieškoti būdų, kaip pašalinti ir prevenciškai daryti įtaką vaikų teisių pažeidimams.

Taigi remdamiesi institucijų įgaliojimais galime aiškiai parodyti, koks yra esminis ombudsmeno skirtumas (nekalbant apie nepriklausomą asmenų skundų tyrimą) nuo kitų valdžios institucijų grandžių: jeigu įstatymų leidžiamosios valdžios tikslas, šiuo atveju, sudaryti prielaidas kuo geresnei vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugai, vykdomosios – šias prielaidas reikiamu laiku ir kompetentingai įgyvendinti praktikoje, pritaikyti realiame gyvenime, tai vaiko ombudsmeno pareiga – veiksmingai, sąžiningai ir nešališkai prižiūrėti ir kontroliuoti tokių prielaidų ir jų įgyvendinimo atitikimą vaiko teises ir teisėtus interesus, analizuoti ir nušviesti jų rezultatus, atskleisti trūkumus, jei tokie yra, taip pat identifikuoti nepastebėtas, tačiau reikalingas dėmesio kitas socialines sritis. Tas pats pasakytina ir kalbant apie teisminės valdžios ir ombudsmeno santykį, kur tik teismo pareiga ir prerogatyva yra nubausti kaltą asmenį baudžiamojoje teisėje ar atstatyti/vykdyti teisingumą civilinėje teisėje, o ombudsmeno pareiga – oficialiai atkreipti dėmesį, įtvirtinti ir užtikrinti visuotinai privalomo geriausio vaiko intereso principo laikymąsi.

Be kita ko, svarbu, kad, skirtingai nuo kitų žmogaus teisių ir laisvių apsaugos institutų, ombudsmenas savo veikloje gali vadovautis ne tik egzistuojančiomis teisės normomis, bet ir teisės principais, veikti remdamasis moraliniais sumetimais, teisingumo principu. Ombudsmenas gina ir tas žmogaus teises, kurios neturi konstitucinės ar įstatyminės išraiškos, įtvirtinimo, kaip ir piliečių teisė į gerą, kokybišką valdymą ir pan.

Kita vertus, yra akivaizdi sąlyga, jog ombudsmenas, norėdamas veiksmingai dirbti, turi palaikyti glaudžius, abipusiu pasitikėjimu pagrįstus santykius visais valdžios lygmenimis – tiek su įstatymų leidžiamąja, tiek vykdomąja, taip pat, siekiant išvengti atotrūkio nuo visuomeninio gyvenimo, glaudūs ryšiai turi būti palaikomi ir su visuomeninėmis organizacijomis.

Vienas iš specifiškiausių vaiko teisių ombudsmeno veiklos bruožų – ombudsmeno veikla turi būti pagrįsta pačių vaikų dalyvavimu ir jų teikiama informacija. Kai kurių šalių vaikų teisių ombudsmenų veiklą reglamentuojantys teisės aktai netgi numato reikalavimą ombudsmenui plėtoti tiesioginius kontaktus su vaikais, užtikrinti dialogą su vaikais, vaikų dalyvavimą visuomenės gyvenime (Danijos, Belgijos vaiko teisių ombudsmenai).

Kadangi visuotinai sutariama, jog pagrindinis ombudsmeno uždavinys – atstovauti vaikams, siekiant būti vaikų ,,balsu“ visuomenėje ir valstybėje, įtvirtinti jų pažiūras ir reikalauti gerbti jų žmogaus teises, todėl ombudsmenui ypač svarbu gerai susipažinti su įvairių socialinių grupių vaikų gyvenimo sąlygomis, poreikiais, taip pat gauti kuo tikslesnių žinių apie vaikus, o tam geriausias šaltinis yra pačių vaikų nuomonė, jų tėvų mintys, organizacijų, tiesiogiai dirbančių su vaikais, pozicija bei pačios ombudsmeno institucijos lankstumas. Lankstumas svarbus todėl, kad tik kūrybiškai ir neformaliai naudodamas turimus įgaliojimus, vaiko teisių ombudsmenas gali sužinoti tikrąją vaikų nuomonę – apklausų, tyrimų, laiškų, telefono skambučių, interneto pagalba, taip pat lankydamasis mokyklose, sanatorijose, poilsio stovyklose, internatuose ir pan.

Vaiko teisių ombudsmenui labai svarbu palaikyti draugiškus ir glaudžius ryšius su veikiančiomis visuomeninėmis organizacijomis. Būtent nevyriausybinių organizacijų dėka Lietuvoje visų pirma buvo pradėta kalbėti ir propaguoti žmogaus teises, todėl šiuo klausimu ne viena visuomeninė organizacija turi didžiulę patirtį ir įdirbį, kuris yra itin vertingas ir vaiko teisių ombudsmeno veikloje. Be to, bendradarbiavimo atžvilgiu labai svarbu ir tai, jog būtent visuomeninės organizacijos turi beveik neribojamą išraiškos ir veiklos lankstumo laisvę, kas ne visada įmanoma oficialiam valstybės pareigūnui – vaiko teisių ombudsmenui.

Šiuo metu retkarčiais dar pastebimos atskiros apraiškos, kai dėl labai neilgo, palyginti su senas tradicijas turinčiomis valstybės institucijomis, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos egzistavimo laiko, taip pat vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus asmeninės veiklos laikotarpio, dar nėra nusistovėjusi aiški šios institucijos vieta viešojo administravimo sistemoje, ir, vykdant vaiko teisių ombudsmeno funkcijas, gana dažnai tenka susidurti su įvairiomis institucinio pobūdžio kliūtimis, nesusipratimais, kitais, dažnai atskirų asmenų ambicijų nulemtais, trukdžiais. Todėl verta atskirai aptarti esminius vaiko teisių ombudsmeno institucijos bruožus, būdingus visiems Europos ir pasaulio šalių vaikų ombudsmenams, kurių dėka išryškėja ombudsmeno statuso ir veiklos netipiškumas kitų administravimo subjektų atžvilgiu.

Esminiai vaiko teisių ombudsmeno institucijos bruožai:

    • Yra neteisminė ir nemokama žmogaus teisių teisinės apsaugos priemonė.
    • Nėra nei įstatymų leidžiamosios, nei vykdomosios, nei teisminės valdžios organas ir jų funkcijų nepakeičia.
    • Skiriamas parlamento ir jam atskaitingas.
    • Turi mandatą ginti ir įgaliojimus propaguoti žmogaus teises.
    • Yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios.
    • Yra politiškai neutrali.
    • Turi įgalinimus absoliučiai nepriklausomai nuo niekieno nuomonės ar norų atlikti skundų ar kitų konkrečių situacijų tyrimus.
    • Turi įgalinimus nagrinėti individualius skundus.
    • Turi gana plačius ir specifinius skundų tyrimo ir kitos veiklos įrankius:

a) galimybę gauti iš bet kurių asmenų informaciją, reikalingą skundams tirti;

b) nekliudomam įeiti į valstybės ir kt. institucijas ir susipažinti su jų veikla;

c) pradėti tyrimus savo iniciatyva;

d) teikti pasiūlymus įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai dėl teisės aktų, susijusių su vaiko teisių apsauga;

e) dalyvauti svarstant su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga susijusius klausimus ir pareikšti savo nuomonę;

f) taikyti administracinę atsakomybę už informacijos nepateikimą;

g) kt.

    • Ombudsmeno sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio, neturintys imperatyvaus charakterio.
    • Veikdamas naudoja įtikinėjimo, viešumo, kritikos ir moralinio autoriteto priemones.
    • Turi teisę viešai komunikuoti ir bendradarbiauti su visuomene, publikuoti savo nuomonę ir metines veiklos ataskaitas.
    • Turi teisę bendradarbiauti su giminingomis tarptautinėmis organizacijomis.
    • Veikloje vadovaujasi ne tik teisės normomis, bet ir teisės principais, moralės normomis, teisingumo ir žmogiškumo idealais.
    • Vaikų nuomonė ombudsmeno veikloje yra svari ir svarbi.
    • Kt.

Šias nuostatas iš dalies atkartojo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto 31-osios sesijos metu suformuluotas Generalinis komentaras ,,Nepriklausomos nacionalinės žmogaus teisių institucijos vaidmuo ginant ir skatinant vaiko teises“ (CRC/GC/2002/2).

Veiklos specifika – vaiko apsauga

Kalbant apibendrintai, vaiko teisių ombudsmeno pagrindinę užduotį, misiją galima nusakyti taip: nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintų vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga, priežiūra, kontrolė ir propagavimas, vaikų politinės valdžios ir įtakos neturėjimo kompensavimas valstybės gyvenime.

Be jokios abejonės, svarstant žmogaus teisių klausimus ir būtinybę jas gerbti, labai svarbu, kad visi visuomenės nariai jaustųsi gerai, tačiau pirmumas vis dėlto turi būti skiriamas labiausiai pažeidžiamiems sociumo nariams – mūsų vaikams.

Vaiko teisių visumą sudaro vaiko teisė gyventi ir augti, būti sveikam, teisė į individualybę ir jos išsaugojimą, teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę, gyvenimo sąlygas, į valstybės paramą ir išlaikymą, į gyvenamąjį būstą, poilsį ir laisvalaikį, vaikas turi turtines teises, socialines teises, vaikas turi teisę dalyvauti rengiant ir įgyvendinant. vaikų apsaugos programas. Vaikai, priklausantys tautinėms bendrijoms (mažumoms), turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius ir kt. Vaikai, turintys pabėgėlio statusą, turi teisę į pagalbą ir apsaugą. Lietuvos Respublikoje šios teisės užtikrinamos laikantis tokių pagrindinių nuostatų ir principų (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio nuostatos):

    • visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus;
    • vaikas turi teisę naudotis visomis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis;
    • kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių;
    • kiekvienam vaikui – tiek iki gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai bei doroviškai, taip pat visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime;
    • nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos;
    • sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais;
    • vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai.

Analizuojant aptartą vaiko teisių apsaugos veiklos turinį, pastebėtina, kad daugelis vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus atliekamų tyrimų dėl vaiko teisių ar interesų pažeidimo yra gana komplikuoti.

Remiantis apklaustų asmenų parodymais, susijusių institucijų išvadomis ir pokalbiais su socialiniais darbuotojais, vis dėlto būna gana sudėtinga ir painu nustatyti tikrąjį vaiko interesą, atriboti vaiko interesą nuo vaiko kategoriškai išsakomo vieno ar kito noro. Todėl išsamiai apklausęs su skundo aplinkybėmis susijusias institucijas ir kitus asmenis, vaiko teisių apsaugos kontrolierius dažnai priima sprendimą vykti į vaiko gyvenamąją vietą. Atvykus analizuojama šeimos aplinka, vaiko gyvenimo, auklėjimo ir buities sąlygos, bendraujama tiesiogiai su pačiu vaiku, vaiko artimaisiais, draugais, giminėmis, kaimynais, apsilankoma ugdymo ar auklėjimo įstaigose. Paprastai dėl to paties tyrimo į vietą vykstama vieną kartą, tačiau esant itin komplikuotiems atvejams, arba vienos komandiruotės metu nesurinkus pakankamai duomenų, tenka apsilankyti ir po kelis kartus. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui priėmus sprendimą, atsižvelgiant į padaryto vaiko teisių pažeidimo pobūdį ir sunkumo laipsnį, regioninei vaiko teisių apsaugos tarnybai ar kitai kompetentingai ir susijusiai institucijai pavedama kas tam tikrą laiką arba iki konkrečios nurodytos datos informuoti kontrolieriaus įstaigą apie esamą padėtį vaiko gyvenamojoje aplinkoje, tokiu būdu siekiant nustatyti, ar pašalintos vaiko teisių pažeidimus sąlygojusios priežastys, ar jos nesikartoja, ar užtikrintas vaiko auklėjimas, ugdymas ir pan.

Įstaigos dvejų metų veiklos praktika bei tiriamų skundų sudėtingumas, taip pat didelė atsakomybė nustatyti vaiko tikrąjį interesą lemia, kad efektyviam ir objektyviam įstaigos darbui būtinos sistemingos išvykos, tiriant skunduose nurodytas aplinkybes vietose, taip pat kontroliuojant su vaiko teisių apsauga susijusias institucijas. Sudėtingų tyrimų atvejais tik tiesiogiai susipažinus su kiekviena situacija galima formuluoti vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus poziciją. Pažymėtina, kad oficiali vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pozicija vienu ar kitu klausimu labai dažnai tampa papildomu argumentu teisminio nagrinėjimo metu, ir, galime pasidžiaugti, kad teismai atsižvelgia į kontrolieriaus nuomonę, nagrinėdami klausimus, susijusius su vaiko teisių ir teisėtų interesų apsauga. Apgailestauti galime tik dėl to, kad dėl didelio darbo krūvio ir mažo darbuotojų skaičiaus dažnai tampa sudėtinga suderinti kasdienę kontrolieriaus veiklą su minėtomis komandiruotėmis.

Iki šiol vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus praktikoje dažni atvejai, kai vaikas suaugusiųjų asmenų tarpusavio konfliktuose tampa šių konfliktų sprendimo įrankiu bei svariu argumentu klausimus nagrinėjant valstybės institucijose. Vaikui atkakliai formuojama atitinkama nuostata ir jau be psichologo pagalbos neįmanoma nustatyti, ar vaikas adekvačiai vertina situaciją, ar tik atkartoja suaugusiojo ,,įkalbėtą“ tekstą. Kartais tik po kelių mėnesių tyrimo paaiškėja, kad taip kalbėti liepę tėtis ar mama, o jis, bijodamas fizinio ar psichinio smurto, taip ir kalbėjęs. Taigi vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos specifika daugeliu atvejų yra labai skaudi.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kompetencija yra aiškiai apibrėžta teisės aktų nuostatomis, tačiau, siekiant apginti nepilnamečių vaikų interesus, vaiko teisių apsaugos kontrolieriui neretai tenka kreiptis į atitinkamas valstybės institucijas su prašymu priimant atitinkamus sprendimus atsižvelgti ir nepažeisti teisės aktų garantuotų vaiko teisių. Dažniausiai kreipiamasi dėl nepilnamečių teisių į gyvenamąjį būstą gynimo. Daugeliu atvejų kontrolieriui įsikišus gyvenamoji vieta buvo sugrąžinta ar palikta šeimai, ir taip buvo apginta įstatymo vaikui garantuota teisė į gyvenamąjį būstą, nors formaliai kontrolierius to daryti įstatymo nebuvo įgaliotas.

Daug sudėtingesnės situacijos, kai į vaiko teisių apsaugos kontrolierių kreipiamasi jau vykstant ar netgi jau esant priimtam teismo sprendimui iškeldinti šeimą, kurioje auga nepilnamečiai vaikai, iš užimamo būsto. Tokiais atvejais vaiko teisių apsaugos kontrolierius kreipiasi į atitinkamas institucijas, prašydamas atsižvelgti į teisės aktuose įtvirtintas vaiko teises ir teismo sprendimo vykdymo metu imtis priemonių, kad būtų išvengta vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, tačiau gali tikėtis tik geranoriškumo sprendžiant susidariusią problemą. Džiugu, kad tokie kontrolieriaus tarpininkavimai taip pat nelieka be atgarsio. Kitas panašus momentas, kai į vaiko teisių apsaugos kontrolierių kreipiamasi paraleliai pateikiant ieškinį ir teisme. Pažymėtina, kad šiuo atveju kontrolierius, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis, kurios garantuoja teismams nepriklausomumą ir draudžia kitoms valstybės institucijoms kištis į jų darbą, yra priverstas atsisakyti nagrinėti tokius skundus.

Beje, kontrolierius, analizuodamas bet kokią su vaiko teisėmis ir teisėtais interesais susijusią informaciją ar situaciją, visada atkreipia valstybės ar savivaldybių, taip pat atskirų asmenų dėmesį, kad, sprendžiant suaugusių žmonių tarpusavio klausimus ar nesutarimus, visuomet ir bet kokiu atveju turi būti išskiriami vaiko interesai ir priimant atitinkamą sprendimą pirmenybė būtų teikiama jiems.

Į vaiko teisių apsaugos kontrolierių taip pat kreipiamasi smurtavimo (apie tai išsamiau bus kalbama kituose šios ataskaitos skyriuose) vaikų atžvilgiu atvejais, norint, kad būtų skubiai reaguota, t. y. vaikui suteikta reikiama socialinė–psichologinė pagalba, o jo teisių pažeidėjas būtų laiku ir objektyviai nubaustas. Tada kontrolieriui tenka vykdyti įstatymo nepavestas funkcijas. Aiškinantis smurtavimo atvejus bendradarbiaujama su tardymo, prokuratūros ir kitomis teisėsaugos institucijomis, siekiant paspartinti nusikaltimų ar administracinių teisės pažeidimų tyrimą. Tuo tarpu pagrindinė kontrolieriaus funkcija – išsiaiškinti, ar asmens veika (ne)buvo pažeistos vaiko teisės.

Neatsiejama kontrolieriaus veiklos specifikos dalis yra ir neretai gaunami skundai, kai kontrolierius neturi realių galimybių padėti. Yra atvejų, kaip, pavyzdžiui: vaiko paėmimas ir neleidimas jam bendrauti su kitu tėvu, bendravimo su vaiku tvarkos nesilaikymas ir pan., kai ginčo išsprendimas iš esmės priklauso tik nuo ginčo šalių geranoriškumo, teisės aktai leidžia tėvams atitinkamus klausimus spręsti patiems, o nesutarus jie gali kreiptis į teismą. Tokiais atvejais kontrolieriaus argumentai, įtikinėjimas piktybiškai nusiteikusio vieno iš tėvų dažnai nepasiekia.

Šiuo metu esantis vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos teisinis reglamentavimas lemia, kad asmenų skundų tyrimas yra viena iš pagrindinių ir svarbiausių vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus funkcijų. Taip yra todėl, kad, pagal Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo nuostatas, tik išnagrinėjęs asmens skundą ar atlikęs tyrimą savo iniciatyva bei atlikto tyrimo rezultatus įforminęs atitinkama pažyma, vaiko teisių apsaugos kontrolierius gali priimti vieną ar kelis kontrolieriaus įstatyme nustatytus sprendimus. Gi kitais atvejais, t. y. neatlikdamas konkretaus tyrimo, kontrolierius negali priimti jokių sprendimų.

Kalbant apie atskirus tyrimus, taip pat svarbu aiškiai suvokti keletą dalykų – tai, kad apskritai kontrolierius konstatuoja, ar yra vaiko teisių pažeidimo faktas, ir siūlo (rekomenduoja), atskirais atvejais įspėja pažeidėjus imtis priemonių tokiems vaikų teisių pažeidimams pašalinti ir tiesiogiai neužsiima vaiko teisių pažeidimo prevencija, neigiamos, priešingos teisei veikos sukeltų pasekmių šalinimu, kalto asmens nubaudimu. Todėl vaiko teisių apsaugos kontrolierius ragina prevencija aktyviau rūpintis regionines vaiko teisių apsaugos tarnybas, į pagalbą pasitelkiant ir kitas valstybės ir savivaldybės institucijas bei nevyriausybines organizacijas, ir tokias iniciatyvas, pagal savo kompetenciją, visada remia.

Pasitikėjimas ombudsmenu

Kad Vaiko teisių apsaugos kontrolierius galėtų efektyviai dirbti, o jo veikla duotų laukiamą rezultatą, labai svarbu jam įgyti, užsitarnauti pačių vaikų pasitikėjimą, kad jie žinotų, jog kontrolierius visada ir bet kokiu atveju pirmiausia gina vaiko teises, atstovauja vaikų teisėtiems interesams, nepriklausomai nuo kitų valstybės tarnautojų deklaruojamos veiklos ir uždavinių. Tokiam savitarpio pasitikėjimui pasiekti reikia labai daug pastangų, viešosios informacinės veiklos, laiko ir kantrybės. Po dvejų metų veiklos jau galime pasakyti, kad pirmieji vilties ir pasitikėjimo ombudsmenu daigai jau matyti, tai įrodo pačių vaikų savarankiški apsilankymai ir kreipimaisi į kontrolieriaus įstaigą, vaikų skambučiai kontrolieriui ir jau nebe tokie reti prašymai raštu.

Sėkmingai vaiko teisių ombudsmeno veiklai svarbu sulaukti supratingumo ir noro bendradarbiauti iš socialiai vaikams artimiausių kolegų – vaiko teisių apsaugos specialistų (savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, kitų savivaldos padalinių, nevyriausybinių organizacijų ir kt.), švietimo sistemos darbuotojų (auklėtojų, pedagogų ir kt. ), medicinos darbuotojų (felčerių, gydytojų, slaugytojų ir kt.), taip pat teisėsaugos sistemos darbuotojų (policijos, prokuratūros ir kt.).

Bendram tikslui pasiekti, vaiko gerovei užtikrinti būtinas gerai koordinuotas įvairių institucijų ir organizacijų bendradarbiavimas, veiksmų bei įsipareigojimų derinimas ir pasiskirstymas.

Klaidinga būtų tikėtis, jog viena ar kita institucija įsigilins, išklausys ir išspręs visas vaiko apsaugos problemas, nurodys kitoms institucijoms teisingą kelią į geresnę vaiko rytdieną. Tik suvienijus visų susijusių institucijų, organizacijų bei atskirų asmenų iniciatyvas, pastangas ir darbą galima tikėtis, jog sumažės vaiko teisių pažeidimų, o kiekvienas pažeidimas ir jo priežastys bus profesionaliai išnagrinėtos, vaikui bus reikiamu laiku suteikta efektyvi pagalba.

Tam realius pagrindus padėjo Lietuvos Respublikos Prezidento inicijuotas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimas, – 2002 m. rugsėjo 24 d. įstatymu „Dėl Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 59, 61 straipsnių pakeitimo ir papildymo“ Lietuvos Respublikos Seimas detalizavo Vyriausybės ir ministerijų kompetencijas vaiko teisių apsaugoje, ir valstybinės (centrinės) institucijos, atsakingos už vaiko teisių apsaugos politikos formavimą ir įgyvendinimą, klausimą išsprendė jos funkcijas faktiškai pavesdama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 6 d. nutarimas Nr. 194 ,,Dėl vaiko teisių apsaugos valdymo srities priskyrimo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai ir kitų ministerijų kompetencijos nustatymo“ sukonkretino ir apibrėžė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos funkcijas vaiko teisių apsaugos valdymo srityje, ir, kas labai svarbu, suformulavo Švietimo ir mokslo, Sveikatos apsaugos, Teisingumo ir Vidaus reikalų ministerijų įgaliojimus vaiko teisių apsaugos procese pagal kiekvienos iš šių ministerijų kompetenciją.

Struktūra

Šiuo metu Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga yra Subačiaus g. 5, Vilniuje. Įstaiga yra įsikūrusi centrinėje miesto dalyje, senamiestyje, todėl atitinka Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto rekomendaciją nepriklausomai vaiko teisių priežiūros institucijai – būti geografiškai ir fiziškai lengvai pasiekiama visiems vaikams.

Nuo 2002 m. lapkričio mėnesio įstaigos reikmėms turime galimybę naudotis savo posėdžių sale. Tai labai reikšmingas žingsnis efektyvinant kontrolieriaus veiklą, nes galime įstaigoje organizuoti pasitarimus einamaisiais klausimais su įvairių sričių ir regionų vaiko teisių apsaugos specialistais, taip pat organizuoti į vaikus orientuotus proginius renginius. Apie juos bus detaliau kalbama kitose šios ataskaitos dalyse.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos dalykinėje sferoje dirba du patarėjai, du specialistai. Vykdant įsipareigojimą plėtoti įstaigos darbą su žiniasklaida, taip pat intensyvinti vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus viešąsias kampanijas propaguojant vaiko teises visuomenėje, nuo 2002 m. spalio 1 d. mūsų kolektyvą papildė naujas darbuotojas – viešųjų ryšių specialistas.

Veiklos trukdžiai

Turint galvoje vaiko teisių apsaugos problematiką vaiko teisių apsaugos srityje bei tik didėjantį darbo krūvį ir ribotą įstaigos finansavimą, turime pripažinti, kad efektyviam, rezultatyviam ir visapusiškam įstatymu pavestų vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus funkcijų įgyvendinimui įstaigai trūksta žmogiškųjų resursų.

Esamas darbuotojų skaičius kol kas nėra optimalus, kad būtų išsamiai analizuojamos ir aprėpiamos visos su vaiko teisėmis ir jo interesais susijusios sritys, įgyvendintos visos kylančios idėjos, projektai, išnaudotos bendradarbiavimo galimybės ir pan. Labiau apčiuopiamai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklai, svaresniam ir įtaigesniam politikų, pareigūnų, žmonių nuomonės apie vaiko vietą šiuolaikinėje visuomenėje formavimui reikalingas didesnis specialistų skaičius, įstaigos finansinis pajėgumas kviesti į talką specialių žinių turinčius asmenis vienos ar kitos sferos ekspertavimui arba nevyriausybinių organizacijų naudingai iniciatyvai paremti.

Platesnei įstaigos veiklai ir funkcijoms įgyvendinti kliūtis sudaro netobulos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo normų formuluotės, sąlygojančios, kad kontrolierius sprendimus gali priimti tik išnagrinėjęs skundą ir nenumatančios platesnės kontrolieriaus veiklos, įtakos situacijai. Kol kas nėra iki galo išnagrinėtas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus institucijos pagrindinės misijos, uždavinių, funkcijų klausimas, kai kam lieka neaiški Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vieta valstybės institucijų sistemoje, kontrolieriaus įgalinimai ir pan. Praktinėje veikloje tenka įsitikinti, jog ir dabar nevengiama spekuliuoti ombudsmeno sąvoka, įvairiai interpretuoti jo veiklos kryptis ir vaidmenį. Todėl šioje ataskaitoje daugiau dėmesio skyrėme ombudsmeno instituto, jo funkcijų ir įgalinimų studijai.

Numatomas veiklos organizavimas

Dveji Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklos metai paskatino pozityvius pokyčius vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos srityje. Darosi stabilus savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų statusas ir padėtis. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus raginimai merams atkreipti dėmesį į vaikų teisių apsaugos tarnybų svarbą vaiko apsaugos sistemoje ir esamą skurdumą, raginimai skirti daugiau dėmesio vaikų problemoms spręsti, vaikų teisių apsaugos tarnyboms stiprinti daug kur davė teigiamą rezultatą: savivaldybėse, kuriose nebuvo vaikų teisių apsaugos tarnybų, jos buvo įkurtos; iš 60 tarnybų jau 50 yra savarankiškos, tarnyboms skirti kabinetai, kompiuterinė technika, transportas ir pan.

Norėdama aktyviai daryti įtaką politiniams pasikeitimams šalyje, susijusiems su vaikų teisių ir jų teisėtų interesų apsauga, taip pat norėdama turėti aiškų ir neiškreiptą vaizdą apie vaikų teisinę padėtį regionuose, išklausyti tiesiogiai su vaikais, šeimomis bendraujančių specialistų nuomonę apie egzistuojančias problemas ir galimus jų sprendimo būdus, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga organizuoja atsakingų specialistų, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų, visuomeninių organizacijų atstovų pasitarimus, diskusijas (kaip minėta, todėl labai svarbus savos posėdžių salės įrengimas). Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje organizuojami periodiniai, atsižvelgiant į tirtų skundų pobūdį, gausą ir specifiką, apskričių vaikų teisių apsaugos specialistų, taip pat nevyriausybininkų pasitarimai aktualiausiais vaikų teisių apsaugos klausimais ir toliau liks prioritetine veiklos sritimi.

Keletas minčių apie 2003 metais planuojamą vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklą.

Kol kas neturėdami galimybės vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patarėjų bei specialistų darbo veiklą vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugos srityje organizuoti teritoriniu pagrindu pagal nagrinėjamas socialines vaiko sferas (pvz., švietimas, kultūra, socialinė apsauga, sveikatos priežiūra ir pan.) ir atsižvelgdami į nedidelį darbuotojų skaičių, 2003 metais planuojame diferencijuoti ir struktūrizuoti įstaigos veiklą trimis pagrindinėmis kryptimis: a) skundų tyrimas, nagrinėjimas ir analizė; b) viešieji ryšiai ir informacija; c) teisės aktų įgyvendinimo priežiūra ir derinimas su Vaiko teisių konvencija bei kitais vaiko apsaugos standartais, teisės aktų projektų rengimas.

Sieksime labiau daryti įtaką galiojančių teisės aktų suderinimui su Vaiko teisių konvencijos nuostatomis, intensyvinsime teisės aktų projektų, išsamiau reglamentuojančių vaiko teises ir teisėtus interesus, užtikrinančių geriausius vaiko interesus, rengimą. Šiam tikslui pasiekti ruošiamės įsteigti Ekspertų komitetą prie Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos. Šio visuomeniniais pagrindais veikiančio organo pagrindinė funkcija būtų pagalba ir konsultacijos vaiko teisių apsaugos kontrolieriui rengiant naujus teisės aktų projektus bei peržiūrint ir derinant galiojančių teisės aktų pakeitimus. Rotacijos principu veikiantį komitetą sudarytų įvairių sričių valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų autoritetingi specialistai, susirenkantys į posėdžius kontrolieriaus kvietimu paprastai kartą per ketvirtį, o esant būtinumui ir dažniau.

2003 metais stengsimės įgyvendinti ir kitą projektą, kuriam ruošiamės nuo 2002 metų ir kuriam paskatino Europos ombudsmenų patirtis – įkurti konsultacinę Vaikų (t. y. asmenų iki 18 metų) tarybą prie vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus. Bendradarbiavimas su giminingomis užsienio valstybių institucijomis vaikų teisių apsaugos srityje, diskusijos seminaruose, konferencijose bei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos dvejų metų praktika parodė, jog būtina tobulinti vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklą reglamentuojančius teisės aktus, pačią kontrolieriaus įstaigą suartinant su vaikais, optimalesniam problemų sprendimui į įstaigos veiklą ir sprendimų priėmimo procesus įtraukiant vaikus. Vaikų tarybos prie kontrolieriaus įstaigos veikloje kviesime dalyvauti 10–18 metų amžiaus vaikus iš įvairių socialinių sferų. Šio projekto dėka vaiko teisių apsaugos kontrolierius žinos ir nuolatos fiksuos vaikų nuomonę ir požiūrį į valstybės vykdomą politiką jų pačių atžvilgiu bei skatins vaikus domėtis ir aktyviau dalyvauti valstybės valdymo procesuose.

Numatome efektyviau išnaudoti elektroninių komunikavimo priemonių, t. y. interneto teikiamas galimybes platinant informaciją apie Vaiko teisių konvenciją, kitas nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias vaiko teises ir teisėtus interesus. Tam planuojame sukurti visiškai naują, labiau adaptuotą vaikams įstaigos internetinę svetainę, kurioje vaikai galės pateikti vaiko teisių apsaugos kontrolieriui klausimus, išsakyti savo pageidavimus ar mintis jiems rūpimais klausimais, reikiamu laiku gauti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos specialistų konsultacijas, paaiškinimus, svetainėje bus galima skelbti vaikų apklausas dėl kontrolieriaus planuojamų iniciatyvų ir pan., įtraukti vaikus į diskusijas visuomenei aktualiais klausimais ir kt.

Išskirtinį dėmesį planuojame skirti vaikų saugumo, teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo mokyklose klausimams (mokinių bauginimo, persekiojimo, žalingos aplinkos, fizinio ir emocinio smurto problemoms spręsti). Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga jau yra suplanavusi balandžio mėnesį įgyvendinti projektą ,,Vaiko teisės Lietuvos mokyklose“. Vaikas daugiausia laiko praleidžia mokykloje ir daugiausia galimybių pažeisti vaiko teises ir teisėtus interesus yra taip pat ugdymo institucijoje ar jos prieigose. Įstaigos gaunami skundai ir komandiruočių pagal gaunamus skundus to ar kito rajono mokyklose metu išgirstų problemų antplūdis paskatino mus organizuoti tokį renginį, kur visas dėmesys bus skirtas tik vaiko saugumui mokyklose nagrinėti, taip pat skleisti žinias apie Vaiko teisių konvenciją, vaiko teises, teisėtus interesus ir pareigas.

Planuojame suaktyvinti vaiko apsaugos, jo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimo sveikatos priežiūros sistemoje klausimų nagrinėjimą. Šiuo metu vaiko situacija sveikatos priežiūros sistemoje yra gana paradoksiška. Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. 194 Sveikatos apsaugos ministerijai labai konkrečiai įvardytos jos funkcijos vaiko teisių apsaugos valdymo srityje, tačiau šioje ministerijoje nėra atsakingo padalinio už vaiko teisių apsaugos politikos formavimą ir vykdymą, įgyvendinant gyventojų sveikatinimo politiką.

Orientuosime veiklą neįgalių vaikų socialinės integracijos problemoms spręsti.

Kadangi Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos turima infrastruktūra jau yra pakankama, organizuosime daugiau viešų diskusijų vaiko teisių klausimais, siekiant suformuoti visuomenėje palankią nuomonę apie būtinybę užtikrinti ir apsaugoti vaiko teisę gyventi saugioje ir sveikoje, skatinančioje visapusišką vaikų ugdymą aplinkoje.

Atsižvelgdami į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos dvejų metų praktikos padiktuotą būtinumą, konsultacijas su Europos šalių, taip pat Lietuvoje veikiančiais ombudsmenais, 2003 metais planuojame parengti ir Lietuvos Respublikos Seimui pateikti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo ir jo lydimųjų teisės aktų pakeitimo projektus, kuriais sieksime optimizuoti ir labiau suaktyvinti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklą.

Paminėsime keletą pagrindinių pasiūlymų dėl Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo keitimo:

    • papildyti Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 25 straipsnyje nurodytų sprendimų sąrašą, numatant kontrolieriui galimybes:
      • tyrimą sustabdyti dėl aplinkybių, laikinai trukdančių jį atlikti (asmuo, susijęs su tyrimu, serga, išvykęs, atostogauja ir pan.);
      • tyrimą nutraukti pasikeitus aplinkybėms, dėl kurių galimo pažeidimo tyrimas nebeturi prasmės (kai jau tyrimo stadijoje nutraukiami veiksmai, pažeidžiantys ar galimai pažeidžiantys vaiko teises ir teisėtus interesus);
      • tyrimą nutraukti, kai nėra objektyvių galimybių surinkti duomenis dėl galimo pažeidimo (kai per santykinai ilgą laiko tarpą nėra galimybių surinkti tyrimui būtinų duomenų ir padėtis nesikeičia);
      • priimti mediacijos (tarpininkavimo) sprendimą, kai šalys kviečiamos pas kontrolierių suderinti savo pozicijas.

    • efektyvinant veiklą, numatyti galimybes vaiko teisių apsaugos kontrolieriui priimti rekomendacinį sprendimą be skundo raštu nagrinėjimo;
    • kt.

_________________________________

 

II. SKUNDŲ ANALIZĖ

1. Statistika

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, įgyvendindama vieną iš pagrindinių ir svarbiausių funkcijų – tirti fizinių ir juridinių asmenų skundus dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų ir jų pareigūnų, nevalstybinių institucijų bei kitų asmenų veiksmų ar neveikimo, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai, be abejonės, stengiasi, kad visi teisėti ir pagrįsti besikreipiančiųjų prašymai būtų patenkinti.

Per atsiskaitomąjį laikotarpį Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga raštu gavo 133 skundus ir prašymus, iš jų 32 skundai persiųsti kitų valstybinių institucijų. Palyginus su praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu, gautų skundų skaičius gerokai padidėjo. Per 2001 metus raštu buvo gauti 106 skundai, iš kurių 18 persiųsti kitų valstybinių institucijų.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius, gavęs skundą žodžiu arba pastebėjęs vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimo požymius ir manydamas, kad pateikta informacija ar pastebėti požymiai yra teisingi, gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.

Per atsiskaitomąjį laikotarpį vaiko teisių apsaugos kontrolierius savo iniciatyva pradėjo 9 naujus tyrimus dėl galimų vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimų.

Gautų skundų raštu ir kontrolieriaus iniciatyva atliktų tyrimų skaičiaus palyginimas ataskaitiniais laikotarpiais

Per 2002 metus Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga gavo apie 100 nusiskundimų žodžiu (telefonu, pokalbių, susitikimų metu). Didžiausia dalis nusiskundimų perduota telefonu. Šio pobūdžio nusiskundimai registruojami ir vedama atskira jų apskaita, tačiau pastebėtina, kad daugeliu atvejų yra sunku ją vesti, nes gyventojai dažniausiai nepageidauja nurodyti savo duomenų. Daugiausia tokių nusiskundimų gauta iš Vilniaus miesto, taip pat nemažai iš Kauno miesto ir Kauno rajono, Raseinių, Panevėžio rajono.

Nemažos dalies pareiškėjų problemos buvo išspręstos nukreipiant juos į atitinkamas įstaigas ar išaiškinant rūpimus klausimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad reikšminga informacija apie vaiko teisių pažeidimus nedelsiant perduodama vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, kuris, atsižvelgdamas į situaciją, priima atitinkamus sprendimus dėl tolesnio pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimo.

Išanalizavus, iš kokių Lietuvos vietovių dažniausiai asmenys kreipiasi į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą, pažymėtina, kad per šį atsiskaitomąjį laikotarpį, kaip ir per praėjusį, dažniau kreipėsi didžiųjų miestų – Vilniaus ir Kauno – gyventojai.

Gyventojų, pateikusių skundus vaiko teisių apsaugos kontrolieriui, pasiskirstymas pagal gyvenamąją vietą yra gana tolygus.

Gautus skundus skirstant pagal apskritis, taip pat dominuoja Vilniaus apskrities gyventojai. Kaip ir per 2001 m., daugiausia skundų gauta iš Vilniaus, Kauno ir Šiaulių apskričių. Pažymėtina, kad gautų skundų skaičius sumažėjo iš Alytaus ir Klaipėdos apskričių, bet daugiau negu 2001 metais gauta iš Tauragės ir Utenos apskričių.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje gaunamų skundų tematika yra gana plati ir įvairi. Per atsiskaitomąjį laikotarpį gautų skundų problematiką atspindi pateikiama diagrama.

Atlikus gautų skundų problematikos analizę ir palyginus su praėjusiu atsiskaitomuoju laikotarpiu, galima teigti, kad pareiškėjų skundų problematika išlieka panaši.

Kaip ir per praėjusį atsiskaitomąjį laikotarpį, daugiausia buvo skundžiamasi miestų ir rajonų savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, tarnybų darbuotojų ir vadovų veiksmais, atstovaujant nepilnamečių teisėms bei teisėtiems interesams, dažnai skundžiamasi dėl pastarųjų neobjektyvumo ar šališkumo sprendžiant šeimose kilusius ginčus, susijusius su vaiko teisėmis bei teisėtais interesais.

Vieną didžiausių dalių iš Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje nagrinėjamų skundų sudaro gauti skundai dėl globos (rūpybos) instituto (pvz., nustatymo ar jos panaikinimo teisėtumo ir kt.).

Kaip ir per 2001 metus, taip ir per šį atsiskaitomąjį laikotarpį nemažai gauta skundų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko teisės į gyvenamąjį būstą, bendravimo su vaiku tvarkos pažeidimo.

Pažymėtina, kad per šį atsiskaitomąjį laikotarpį padaugėjo skundų, kuriuose skundžiamasi valstybės institucijų, kaip antai policijos pareigūnų ir mokyklų (socialinių) pedagogų, veiksmais, jų neveiklumu.

Dažnai skundžiamasi dėl iškeldinimo, fizinio ar emocinio smurto vaiko atžvilgiu, pašalpų ir alimentų (išlaikymo) nemokėjimo ir kt.

Pagal Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymą, tik išnagrinėjęs skundą ar atlikęs tyrimą savo iniciatyva bei atlikto tyrimo rezultatus įforminęs pažyma, vaiko teisių apsaugos kontrolierius gali priimti vieną ar kelis įstatyme nustatytus sprendimus.

Pažymėtina, kad beveik visi per atsiskaitomąjį laikotarpį raštu gauti fiziniai ir juridiniai skundai vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus yra ištirti ir dėl jų priimti sprendimai. Iš 133 per ataskaitinį laikotarpį gautų skundų tik 7 skundų tyrimas dar tęsiamas.

Iki atsiskaitomojo laikotarpio pabaigos iš 9 vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pradėtų tyrimų savo iniciatyva baigti 7, o tęsiami 2 tyrimai.

 

2. Vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimų analizė

Visiems visuomenės nariams įgimto orumo, lygių ir neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos žemėje pagrindas.

Kiekvienas žmogus turi turėti visas jam garantuojamas teises ir laisves, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, nacionalinės arba socialinės kilmės, turto ar kitų aplinkybių.

Vaikas – atskira, savarankiška, visas žmogaus teises turinti individualybė.

*****

,,Kiekvienas vaikas turi neatimamą teisę gyventi bei sveikai vystytis ir nuo gimimo turėti vardą ir pavardę.“

,,Vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyriumi.“

,,Nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos (rūpybos).“

*****

Tai tik kelių tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų vaiko teisių apsaugos srityje nuostatos, dažnai minimos konferencijose, seminaruose, diskusijose, kituose susitikimuose, teismo sprendimuose, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų dokumentuose ir pokalbiuose, taip pat ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimuose, siūlymuose.

Tenka apgailestauti, kad dažnai skelbiamos, deklaruojamos vaiko teisės ir jo teisėti interesai tėra frazės, kurių įgyvendinimas ir užtikrinimas daugeliu atvejų nėra prioritetinis uždavinys nei tėvams, nei valstybei, nei visuomenei. Ataskaitiniu laikotarpiu vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus gautų skundų skaičius ir juose įvardijami vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimai, visuomenės informavimo priemonių pranešimai vaiko teisių pažeidimų tema, valstybės ir visuomenės elgesys vaikų atžvilgiu patvirtina dažną vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimų faktą ir būtinybę ieškoti efektyvesnių apsaugos priemonių ir jas įgyvendinti.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierių 2002 metais pasiekusiuose skunduose įvardytų vaikų teisių ir jų teisėtų interesų pažeidimo analizė pateikiama pagal pažeidimų aktualumą (apspręstą skundų dalyko ,,populiarumo“) bei vaiko teises ir jo teisėtus interesus apjungiančią sferą.

A. Pažeidžiamos vaiko teisės

Smurtas

Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija įtvirtina: ,,Įstatymu ir kitokiomis priemonėmis vaikui turi būti garantuota ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime. [...] Vaikas turi būti apsaugotas nuo visų netinkamo elgesio su juo, žiaurumo ir išnaudojimo formų.“

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnio 1 dalyje valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, įsipareigojo imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių.

Esminės minėto įsipareigojimo nuostatos ir žmogaus – vaiko teisės į asmens neliečiamybę, draudimas kankinti, žaloti, žeminti vaiko garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis įtvirtinti ir pagrindiniame, aukščiausią juridinę galią turinčiame teisės akte – Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui adresuoti skundai ir faktiškai kasdieniai visuomenės informavimo priemonių pranešimai, reportažai, tyrimai, publikacijos apie smurtą patyrusius vaikus praskleidė uždangą dar vienoje, buvusioje ,,neliečiama“, srityje, leido ,,atrasti“ dar vieną latentinę problemą.

Nemėginsime nuginčyti ar paneigti, kad smurtas, prievarta lydi žmoniją visą jos gyvavimo laikotarpį. Šis reiškinys visada egzistavo ir, deja, egzistuos. Priklausomai nuo laikmečio, kultūros, socialinio ekonominio visuomenės lygio, skiriasi tik jo supratimas. Nepaisant šios aplinkybės, kiekvienam vaikui turi būti užtikrinta teisė nepatirti ir būti apsaugotam nuo smurto, prievartos, agresijos, o valstybė ir visuomenė privalo ne tik deklaruoti vaiko teises ir savo įsipareigojimus kovojant su visomis smurto, prievartos, agresijos apraiškomis, bet ir imtis konkrečių, aktyvių veiksmų, siekdama maksimaliai ir realiai apsaugoti vaikus nuo smurto, prievartos, agresijos, o nepavykus – užtikrinti savalaikės, efektyvios ir kompetentingos pagalbos suteikimą, sumažinant patirto smurto padarinius. Vaikai turi būti apginti nuo visko, nuo ko jie patys negali apsiginti.

Šių dienų realybė skaudi, ypač kai tenka konstatuoti, kad Lietuvoje vaikai patiria fizinį, psichologinį smurtą bei seksualinę prievartą. Smurtas stebimas šeimoje, mokymo, auklėjimo įstaigose, gatvėse, laisvalaikio leidimo vietose ir kt. Smurtautojo vaidmuo tenka ne tik suaugusiems (tėvams, pedagogams, auklėtojams ir pan.), bet neretai ir patiems vaikams.

Politiniai, socialiniai, ekonominiai pakitimai turėjo įtakos valstybės, visuomenės ir atskiro individo gyvenimo, aplinkos, taip pat ir vaiko gyvenimo pokyčiams: dėmesio, priežiūros stokai, elgesio, sukeliančio pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai, apraiškoms.

Analizuojant visų smurto apraiškų prieš vaikus atvejus, išskirtini šie smurto naudojimą lemiantys veiksniai:

skurdas, gimdantis nusivylimą, nepasitenkinimą, pažeminimą, pyktį;

žemas ekonominis socialinis šeimos statusas;

ekonominis nestabilumas;

nedarbas;

impulsyvumas, agresyvumas, atstumtumas;

noras išlieti kitų priežasčių, aplinkybių sukeltą pyktį, susierzinimą, nepasitenkinimą ir pan.;

alkoholizmas ir narkomanija;

vaikystėje patirtas smurtas, nepriežiūra, atstūmimas;

nepakankamos žinios apie vaiko raidą, auklėjimą;

nemokėjimas bendrauti, parodyti jausmų, rasti priemonių artumui pasiekti;

siekimas pakeisti vaiko elgesį;

vaiko jautrumas, nepatrauklumas, padidintos/sudėtingos globos poreikis;

šeimos struktūra (vieniši tėvai, patėvio (pamotės) vaidmuo).

Tai nėra baigtinis smurto rizikos veiksnių sąrašas ir retai kada tik vienas veiksnys lemia bet kurios smurto formos pasireiškimą.

Ir nors objektyvių ir subjektyvių aplinkybių spektras riboja galimybę turėti ir analizuoti realią smurto formų ir apraiškų Lietuvoje statistiką, tačiau, remiantis Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenimis ir pastebėjimais, darytina išvada, kad didžiojoje daugumoje atvejų smurtas pasireiškia vaikui artimiausioje, jį formuojančioje aplinkoje – šeimoje. Tiksliai lyginamuoju aspektu analizuoti fizinio smurto, psichologinio smurto ar seksualinės prievartos pasireiškimų apimtis taip pat yra problemiška dėl bendros ir išsamios duomenų bazės nebuvimo bei dėl latentinių ir sąmoningai slepiamų psichologinio smurto ir seksualinės prievartos atvejų. Vis dėlto manoma, kad šeimoje dominuoja fizinis ir psichologinis smurtas.

Peržvelgiant smurto prieš vaikus atvejų skelbimą visuomenės informavimo priemonėse, susidarytų įspūdis, kad Lietuvoje dominuoja fizinis smurtas šeimose. Pažymėtina, kad ir viešose diskusijose, konferencijose, susitikimuose ir kt. taip pat daugiau dėmesio skiriama fizinio smurto prieš vaikus šeimoje problemai.

Ilgą laiką šeima funkcionavo savo izoliuotoje socialinėje aplinkoje kaip visiškai uždaras, autonomiškas vienetas. Pasikeitusi politinė situacija Lietuvoje sąlygojo ir požiūrio į šeimą, vaiko statusą ir informacijos apie vaiko padėtį, gyvenimą šeimoje pokyčius. Tačiau vaikų auklėjimas šeimoje buvo ir vis dar tėra grindžiamas asmenine tėvų patirtimi, iš kartos į kartą perduodamomis fizinių bausmių taikymo tradicijomis, nežinant ir neieškant alternatyvių vaikų auklėjimo, ugdymo priemonių ir būdų. Lietuvos visuomenei gerai žinomi ir priimtini auklėjimo diržu, rykšte, mušimo ranka ar kitokiais daiktais, peštelėjimo ir panašūs būdai, kai vaikas išoriškai nėra stipriai sužalojamas. Pagrindinis tokį elgesį pateisinantis argumentas – asmeninė patirtis vaikystėje, kuri, anot šiuos auklėjimo būdus taikančiųjų, jokios žalos jiems nepadarė, o tik paskatino laikytis tam tikrų elgesio taisyklių. Tuo tarpu visuomenės pasmerkimo sulaukia tik savo pasekmėmis šokiruojančios smurto apraiškos.

Pagarba žmogaus gyvybei, sveikatai, pažiūroms, pagarba žmogų supančiam pasauliui, kaip ir daugelis kitų žmogiškųjų vertybių, yra praradę savo tikrąją vertę tiek atskiro individo, šeimos, tiek visos visuomenės elgesyje ir sąmonėje.

Vaikų patiriamas smurtas šeimoje yra ne tik auklėjimo, bet gerokai platesnė ekonominė ir socialinė problema. Iš minėtų smurtą sąlygojančių veiksnių vienu pagrindinių šiuo metu būtų galima įvardyti skurdą, dėl kurio auga valkataujančių, elgetaujančių, badaujančių, nesimokančių, globos įstaigose augančių, teisės pažeidimus darančių vaikų skaičius. Šeima, patirianti ekonominius socialinius sunkumus, praranda ugdomąją, auklėjamąją vertę, tėvai praranda gebėjimą atlikti savo pareigas, kas neretai pasireiškia nepakankama ar visiška vaiko nepriežiūra, dėmesio, emocinės šilumos stoka, elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai.

Kiekvienam suvokiama, kad šeima ir tėvai nėra pasirenkami. Prigimtinė priklausomybė šeimai atima galimybę ją pasirinkti, o vaiko gimimo faktas apsprendžia tėvų ir vaiko santykius, tarpusavio teises ir pareigas. Nagrinėjamu laikotarpiu tėvų ir vaiko santykiuose dominuoja elgesio modelis, kuomet tėvai savo nuožiūra pasirenka ne tik auklėjimo stilių, bet ir elgesį su vaiku. Nenoriai tėvai, visuomenė pripažįsta nuostatą, kad gerais tėvais nėra gimstama, o jais galima tapti. Nepatikliai vertinami ir pastebėjimai, kad drausminimas neskaudinant ir nežeminant vaiko padeda jam išsiugdyti savo elgesio kontrolę. Tuo tarpu mušimas tėra greitas vaiko elgesio suvaldymas, nemokantis, kaip vaikas turi keisti savo elgesį, paliekantis nuoskaudą ir pyktį. Užduodami klausimą, ar išmintinga mušti vaikus, galime pateikti tik vieną ir tik neigiamą atsakymą. Tarptautiniu mastu atlikti tyrimai nepateikia jokių teigiamų fizinių bausmių vaikams taikymo momentų, tik, priešingai, akcentuoja jų žalingumą: fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko; vaiko mušimas yra nesuderinamas su visuotinai pripažintomis moralės normomis; vaiko mušimas – grubus vaiko teisės į fizinę neliečiamybę pažeidimas; fizinė bausmė sukelia vaikui ne tik fizinį skausmą, bet yra ir potencialus jo fizinio ar psichinio sužalojimo veiksnys; suaugusiųjų žiaurumo, agresyvumo, kriminalinio smurto apraiškos yra smurto ir prievartos pasekmės, susiformavusios jų sąmonėje ir psichikoje dar vaikystėje.

Vaiko teisė į asmens neliečiamybę, draudimas žaloti, žeminti vaiko garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis neretai tėra deklaratyvi norma ir vaiko santykiuose su šeimos nariais, ir vaiko santykiuose išoriniame pasaulyje, kur vaiko teises ir jo teisėtus interesus reglamentuojantys teisės aktai faktiškai galioja tik teoriniu lygiu.

Smurto apraiškas, keliančias ne mažesnį nerimą, galime stebėti vaiko mokymo, auklėjimo, ugdymo įstaigose, vaikų pramogų, laisvalaikio leidimo vietose, gatvėse ir kitur.

Lyginant su 2001 metais, šiuo ataskaitiniu laikotarpiu Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje buvo gauta daugiau skundų dėl fizinio ir psichologinio smurto prieš vaikus mokymo įstaigose. Kalbant apie smurtą mokymo įstaigoje, išskirtinos dvi grupės: pirmoji, kai smurtautoju yra mokymo įstaigos darbuotojas; antroji, kai smurtautoju yra vaikas (moksleivis).

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 28 straipsnyje valstybės dalyvės įsipareigojo imtis visų reikiamų priemonių, kad drausmė mokyklose būtų palaikoma metodais, atspindinčiais pagarbą vaiko orumui atitinkamai pagal konvencijos reikalavimus. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas skelbia, kad švietimas grindžiamas humanistinėmis tautos ir pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei įtvirtina uždavinius: puoselėti asmens dvasines ir fizines galias; padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus; ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti; ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir Lietuvos valstybei sampratą ir kt. Mokyklai tenka pareiga auginti tvirtus dorinius pagrindus ir savarankią pasaulėžiūrą turinčius, visapusiškai išsilavinusius, bendrauti ir bendradarbiauti gebančius, pilietiškai sąmoningus, atsakingus, tvirto charakterio, toliau mokytis ir dirbti pasirengusius, kultūriškai susipratusius, kūrybingus ir darnos siekti pajėgiančius jaunuolius ir jaunuoles. Pedagogai privalo: siekti, kad kiekvienas moksleivis gebėtų bendrauti ir bendradarbiauti, imtųsi atsakomybės, savarankiškai veiktų vadovaudamasis pilietinėmis nuostatomis; siekti, kad moksleiviai savo gyvenimą grįstų dorinėmis vertybėmis ir kt. Klasės auklėtojams, be minėtų pareigų, tenka ir pareiga bendrauti su kiekvienu vaiku ir jo šeima; padėti moksleiviams spręsti kylančias psichologines, bendravimo, mokymosi ir kitas problemas. Pareiga siekti vaikams padėti geriau adaptuotis visuomenėje, bendruomenėje, švietimo ar globos įstaigose, kitose socialinėse įstaigose, vykdančiose ugdymo funkcijas; vertinti ir padėti spręsti problemas, susijusias su įvairiais vaikams kylančiais sunkumais (pagrindinių vaiko reikmių tenkinimo, saugumo užtikrinimo); padėti tėvams (teisėtiems vaiko atstovams) ugdyti savo vaiką; bendradarbiauti su klasių auklėtojais, kitais pedagogais, specialistais, sprendžiant vaikų socialines–pedagogines problemas, ieškant efektyvių pagalbos būdų ir pan., tenka socialiniams pedagogams.

Esamas švietimo proceso teisinis reglamentavimas Lietuvoje, jį iliustruojančios išvardytos nuostatos, atrodo, leidžia teigti esant pakankamiems vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos principams ir sąlygoms vaikui jaustis saugiam. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės atliktų tyrimų rezultatai verčia tuo abejoti. Moksleiviai patiria kitų moksleivių fizinį ir psichologinį smurtą, neretai vietoj dėmesio ir pagalbos sulaukia fizinio ir psichologinio smurto iš pačių klasės auklėtojų, socialinių ir kitų pedagogų, mokyklos darbuotojų. Vaikas, nebepakęsdamas bendraklasių patyčių, klasės auklėtojos psichologinio smurto, nesulaukdamas iš mokymo įstaigos jam garantuojamos pagalbos, kaip išeitį iš situacijos pasirenka mokyklos nelankymą, bėgimą iš namų. Mokytojos fizinį ir psichologinį smurtą kenčiantys mažamečiai atsisako lankyti mokymo įstaigą. Nepaklusnūs moksleiviai drausminami fizinėmis bausmėmis. Tai tik keletas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje turimų skundų momentų.

Pažymėtina, kad iš ataskaitiniu laikotarpiu gautų skundų dėl smurto prieš vaikus išsiskiria skundai dėl smurtinio policijos pareigūnų elgesio nepilnamečių teisės pažeidėjų atžvilgiu, neminint jau netinkamą teisės normų reglamentuojančių procesinių veiksmų bylose, kuriose dalyvauja nepilnametis, taikymą praktikoje, teisinių garantijų vaikui ignoravimą.

Trikdanti realybė yra ir prievarta bei žiaurumas, augantis tarp pačių vaikų ir pasireiškiantis mokyklose, pramogų ir laisvalaikio vietose bei kitur, taip pat didėjantis nepilnamečių nusikalstamumas. Psichologai pastebi, kad moksleivių agresijai prasiveržti palankias sąlygas sudaro pati švietimo sistema, kai pernelyg apkraunamas vidutinių gabumų vaikas, nesugebantis su tuo susidoroti. Itin dideli krūviai, neaprėpiamos programos – rasime tokių moksleivių, kurie visa tai išlaiko, ir tokių, kurie priešinasi visokiais būdais, taip pat ir agresija.

Prievarta tarp vaikų yra viena iš prievartos apraiškų ir dažnai laiku negautos pagalbos rezultatas. Akivaizdūs žiaurumo aktai (užpuolimai, sumušimai ir pan.) ir kitos elgesio apraiškos (pravardžiavimas, tyčiojimasis, reketas ir pan.) yra pavojaus ženklai, parodantys, kad egzistuojanti prievarta gali prasiveržti nežabota agresija ir žiaurumu.

,,Rizikos vaikai“ – vaikai, kuriems būdingas besikartojantis agresyvus ir/ar impulsyvus elgesys, apsunkinantis aplinkinių gyvenimą, tampantis jų atstūmimo priežastimi. ,,Rizikos vaikai“ – vaikai, daugumoje atvejų patys esantys prievartos aukomis. Tai vaikai, patiriantys smurtą namuose arba esantys prievartos liudininkai, nežinantys, kas yra socialiai tinkamas elgesys dėl teigiamo modelio stokos, neturintys tinkamo elgesio įgūdžių, turintys neadekvačias nuostatas ir įsivaizdavimus apie agresiją kaip teisėtą ir priimtiną elgesio būdą ir pan. Neretai šiems vaikams prievarta yra priimtinas bendravimo su žmonėmis būdas, o tai, ką jie turi išmokti, – kaip greičiau pasiekti tikslą. Pasak tyrimų rezultatų, rizikos grupės vaikai, nepaisant juos supančios aplinkos, turi galimybę išgyventi savo socialinėje aplinkoje, turėdami bent vieną reikšmingą suaugusį žmogų – pavyzdį, padedantį formuoti tinkamus gyvenimo pagrindus.

Apibendrinant norėtųsi pažymėti, kad vaikystėje patirtas ar paties vaiko panaudotas smurtas tampa vaiko elgesio įpročiu. Vaiko patirtas smurtas gimdo suaugusio smurtą. Sustabdyti šį procesą galima tik auginant ir auklėjant vaikus, pamiršus ir pamynus smurto, kaip auklėjimo priemonės, problemų sprendimo, taikymo tradicijas ir siekiant realizuoti kiekvieno individo teisę augti saugioje ir sveikoje aplinkoje.

,,Mes dar nežinome, koks galėtų būti pasaulis, jei vaikai augtų nepatirdami prievartos, smurto, pažeminimo, jeigu suaugusieji gerbtų ir elgtųsi su jais kaip su svarbiais žmonėmis.“

(Alice Miller)

Vaikas ir šeima

Vaikui visapusiškai ir harmoningai vystytis reikia meilės ir supratimo. Jis turi augti jausdamas tėvų globą ir atsakomybę ir niekuomet nestokodamas meilės ir dorovinės bei materialinės paramos (Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracijos 6 principas).

Šeima – pirminė terpė, erdvė, kurioje formuojasi žmogus, bendruomenė, skirta perduoti susiformavusias vertybes, būtinas vaiko, o ir visuomenės vystymuisi bei gerovei.

Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.

Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (Civilinio kodekso 3.155 straipsnio 2 dalis).

Šeimos santykiai yra civilinės teisės reglamentavimo dalykas, turintis nemažai ypatumų, vienas kurių yra šių santykių privatumas. Tik dalis šeimos santykių yra teisiniai, kiti yra reglamentuojami moralės normų, tradicijų, grindžiami abipusiu šalių pasitikėjimu, susitarimu ir pan. Šeimos santykiuose teisės normos sudaro galimybę plačiai taikyti dispozityviškumo principą ir šeimos santykių subjektams patiems savo susitarimu reguliuoti tarpusavio santykius. Vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nepiktnaudžiaujant savo teisėmis, dispozityvi teisė leidžia asmeniui pasirinkti individualų veikimo variantą:

,,Kai tėvas ir motina gyvena skyriumi, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu. Jeigu kyla ginčas tarp tėvų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, vaiko gyvenamoji vieta teismo sprendimu nustatoma su vienu iš tėvų.“ (Civilinio kodekso 3.169 straipsnis)

,,Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu. Jeigu tėvai nesutaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas.“ (Civilinio kodekso 3.165 straipsnis)

,,Tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Kai tėvai nesusitaria dėl skyrium gyvenančio tėvo ar motinos dalyvavimo auklėjant vaiką ir bendravimo su juo, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarką nustato teismas.“ (Civilinio kodekso 3.170 straipsnis)

,,Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.“ (Civilinio kodekso 3.192 straipsnis)

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje gaunami skundai patvirtina priešingą procesą: šeimos santykių subjektai, konkrečiai tėvai, nepajėgia ar nesugeba, dažnai ir nenori pasinaudoti teisės normų suteikta galimybe tarpusavio susitarimu spręsti atitinkamus su vaikais, jų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimu susijusius klausimus. Tai sąlygoja priverstinį valstybės įsikišimą į tėvų ir vaikų santykius, šeimos santykius dėl vaiko teisėms ir teisėtiems interesams iškilusios grėsmės.

Įstatymų leidėjas, įvertindamas šeimos svarbą, vaikų interesų prioritetus ir būtinumą turėti kuo veiksmingesnę vaikų teisių apsaugos sistemą, įtvirtino, kad šeimos teises gina teismas ir kitos valstybės, savivaldybės ar visuomenės institucijos: globos ir rūpybos įstaigos, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Kiekviena šių institucijų, gindama šeimos teises ir spręsdama konfliktines situacijas, jai suteiktų įgalinimų ribose turi siekti taikaus sprendimo ir padėti konflikto šalims tai padaryti.

Išvardytų teisės normų ir jose įtvirtinto ginčų dėl vaiko sprendimo mechanizmo analizė tarsi sąlygoja vienareikšmišką išvadą apie vaiko teisės gyventi ir augti šeimoje, būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais užtikrinimą tėvams gyvenant skyriumi. Pareiškėjų skundai dėl įvardytų vaiko teisių (neretai ir atitinkamų tėvų teisių) pažeidimo verčia abejoti nurodytų ginčų sprendimo mechanizmo išbaigtumu, ieškoti priežasčių, kodėl tėvai (tėvas ar motina) vengia spręsti ginčus įstatymo nustatyta tvarka.

Skundams dėl vaiko teisės gyventi ir augti šeimoje, būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais būdinga, kad faktiškai kiekvienu atveju tarp tėvų jau yra kilęs konfliktas (neretai įsisenėjęs) ir jį spręsdami pastarieji vadovaujasi savo interesais, ambicijomis, pamiršdami vaiko interesus ir išradingai manipuliuodami vaiko teisėmis, siekdami sau palankaus sprendimo.

Neretu šių skundų dalyku, be vieno iš tėvų veikos, pažeidžiančios vaiko teises ir teisėtus interesus (trukdymas bendrauti su skyriumi gyvenančiu vaiku, vaiko negrąžinimas ir pan.), yra įvardijamas ir savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos neveikimas (siūlymas spręsti ginčą teismine tvarka), šališkumas sprendžiant ginčus ir pan.

Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370 (nuo 2002 m. gruodžio 21 d. juos pakeitė Bendrieji vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983), tarp kitų savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų funkcijų įtvirtino galimybę esant šalių sutikimui spręsti ginčus dėl vaikų ugdymo, jų teisių apsaugos, globos, rūpybos bei teisės pažeidimų prevencijos (išskyrus tuos ginčus, kuriuos pagal įstatymus gali spręsti tik teismas ar kitos valstybinės institucijos). Vadovaudamasi šia norma savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba galėjo atlikti tarpininko vaidmenį, tėvams, tarpusavio sutarimu ir nesikreipiant į teismą sprendžiant atskirus ginčus/klausimus dėl vaikų. Priešingai nei matyti iš pareiškėjų skundų, kreipimasis į savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybą nėra privalomas, kaip ir šios tarnybos priimamas sprendimas (priverstinis sprendimo vykdymas nenumatytas). Įstatymas nereikalauja išankstinės ginčų dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant, vaiko išlaikymo nagrinėjimo tvarkos, leisdamas ginčo šalims nesutarimo atveju iš karto kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad į vaiko teisių apsaugos kontrolierių neretai kreipiamasi, kai tėvų ginčai dėl vaiko (vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant, vaiko išlaikymo) jau yra sprendžiami teismine tvarka. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucija, Teismų įstatymas ir kiti teisės aktai įtvirtina imperatyvią normą, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, kurie yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų, ir draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, asmenims kištis į teisėjo (teismo) veiklą.

Turint galvoje atvejus, kai vaiko teisių apsaugos kontrolieriui pateikiamas skundas, ginčą dėl vaikų nagrinėjant teisme, atkreiptinas dėmesys į savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos privalomą dalyvavimą ir pareigą, ištyrus šeimos aplinkos sąlygas, pateikti teismui išvadą dėl ginčo. Susipažinę su pateikta išvada, pareiškėjai dėl išvados neobjektyvumo, savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų šališkumo, vieno iš tėvų, ne vaiko teisių ir jo teisėtų interesų gynimo ir pan. kreipiasi į vaiko teisių apsaugos kontrolierių.

Minėta savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos pareiga, įtvirtinta Civilinio kodekso 3.178 straipsnyje, yra sąlygota tarnybos funkcijos ginti vaikų interesus, kadangi ginčo metu tėvai retai sugeba išskirti ir tinkamai suprasti vaiko interesus, o dažniau juos interpretuoja vedini savo asmeninių interesų. Atliktų tyrimų metu pastebėta, kad neretai savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba (atsakingas darbuotojas) apsiriboja gana formaliu šeimos aplinkos sąlygų tyrimu, vengia pateikti aiškius siūlymus dėl ginčo sprendimo būdų arba atskirose teisminio nagrinėjimo stadijose pateikia iš esmės priešingus ginčo sprendimo būdus. Nepaisant to, kad savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos išvada nesaisto teismo ir svarstoma bei vertinama kartu su kitais šalių pateiktais įrodymais, taip pat išklausius vaiko norus, būtina užtikrinti, kad savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos teikiama išvada būtų motyvuota, joje atsispindėtų nustatytos vaiko gyvenimo, auklėjimo, išlaikymo, bendravimo su tėvais aplinkybės, siūlomas konkretus vaiko interesus atitinkantis ginčo sprendimo būdas, įvardijant siūlymo motyvus.

Pareiškėjų skundai rodo, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės normos, įtvirtinančios ir garantuojančios vaikų teises ir jų teisėtus interesus, bei teismo sprendimas, kuriuo išspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas, reglamentuotas vaiko teisės būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų, teisės nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais užtikrinimas nėra absoliutus imperatyvas tėvams.

Pažymėtina, kad vis dar neišspręsta problema dėl nurodytų vaiko teisių pažeidimo, tėvams vykstant į užsienį kartu su vaikais. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2002 m. vasario 28 d. nutarimu patvirtino Vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarką, tačiau vadovaujantis šia tvarka tėvas (motina) išsiveža vaiką visam laikui ar ilgesniam, nei nurodoma pasiliekančio tėvo ar savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnybos sutikime nurodytam laikui. Dauguma tokio pobūdžio skundų rodo, kad yra pažeidžiama vaiko teisė į identiškumo išsaugojimą, vaikas auklėjamas kitos tautybės, nei jis pats yra, kultūroje, subjektyvių aplinkybių apspręstų priežasčių ribojama vaiko galimybė palaikyti ryšius su likusiu Lietuvoje tėvu (motina) ir kitais giminaičiais.

Faktiškai kiekvienu atveju vaiko teisės būti auklėjamam ir aprūpinamam savo tėvų, nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, teisės į šeimos bei kitus su vaiko individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą pažeidimas yra susijęs ir su kitų vaiko teisių – teisės į sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas, teisės būti apsaugotam ir nepatirti įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, piktnaudžiavimo, grubaus elgesio, teisės į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę pažeidimais.

Be minėtų pažeidimų, išskirtinas vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus praktikoje dažnai pastebimas vaiko teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas, teisės būti aprūpinamam ir išlaikomam abiejų tėvų pažeidimas. Vienu būdingiausių šios pareigos nevykdymo argumentų yra įvardijamas prievolę turinčio asmens pajamų, turto, darbo neturėjimas. Pažymėtina, kad tokie argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Tėvų rūpinimasis vaikais, jų išlaikymas yra tėvų prigimtinė asmeninė ir neperleidžiama pareiga. Sunki vaiko tėvų turtinė padėtis nėra pagrindas juos visiškai atleisti nuo išlaikymo prievolės. Ši aplinkybė gali turėti reikšmės tik išlaikymo dydžiui. Civilinio kodekso 3.204 straipsnyje nurodoma, kad valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar iš kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti. Valstybės teikiamo išlaikymo dydį, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 27 straipsnis įtvirtino, kad norma dėl valstybės išlaikymo vaikams įsigalioja nuo 2002 m. sausio 1 d. Minėto įstatymo 50 straipsnyje išdėstytas siūlymas Vyriausybei iki 2001 m. rugsėjo 1 d. parengti nutarimą, reglamentuojantį valstybės teikiamo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį, tvarką ir sąlygas. Deja, ši įstatymo nuostata nėra įgyvendinta, o Civilinio kodekso 3.204 straipsnyje įtvirtintas valstybės garantuojamas nepilnamečiams išlaikymas aiškinamas visų pirma kaip socialinė parama, numatyta galiojančiuose teisės aktuose.

Pareiškėjų skundai dėl vangaus, netinkamo teismo antstolių pareigų vykdymo priverstinio lėšų vaikų išlaikymui išieškojimo procese, skundų tyrimų metu nustatyti faktai apie įmonių iš skolininko darbo užmokesčio išskaitomas ir neišmokamas lėšas, skirtas skolininkų vaikų išlaikymui, taip pat įstatymu įtvirtintų valstybės įsipareigojimų netinkamas įgyvendinimas patvirtina dažną vaiko teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas, teisės būti aprūpinamam ir išlaikomam pažeidinėjimą.

Vaiko teisių konvencijos 18 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis, Civilinio kodekso 3.163 straipsnis įtvirtina, kad nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai. Jie privalo padėti vaikui įgyvendinti savo teises ir imtis priemonių, kad vaiko teisės būtų įgyvendinamos arba pažeistos teisės būtų atkurtos. Ši nuostata atitinka tėvų valdžios sąvoką – tėvai turi teisę ir pareigą auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis. Būtent tėvų valdžia turi būti nukreipta į vaiko teisių įgyvendinimą, tėvų teisės ir pareigos privalo atitikti ir tarpusavyje derėti su vaikų teisėmis ir pareigomis. Tėvų netinkamas savo pareigų vykdymas arba jų nevykdymas, taip pat atsisakymas pareigos laikytinas priešingu teisei. Tėvai privalo užtikrinti vaikų teises naudodamiesi ne tik teisinėmis, bet ir moralės bei papročių taisyklėmis, nustatytomis siekiant vaikų gerovės.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos praktika, visuomenės informavimo priemonių informaciniai pranešimai, publikacijos ir pan. sąlygoja išvadą, kad daugumoje atvejų vaikų teisių ir interesų pažeidėjai yra vaiko tėvai, vaiko gimimo fakto, visuotinai pripažintų moralės ir papročių normų, įstatymų apspręsti būti atsakingiems už vaiko teisių įgyvendinimą, apsaugą ir pažeistų teisių atkūrimą.

Teisės normos numato, kad neįgyvendinantiems tėvų valdžios tėvams turėtų būti taikoma atsakomybė. Griežčiausia atsakomybė šeimos teisės požiūriu yra laikinas tėvų valdžios ribojimas. Teigtina, kad šis institutas atlieka ne tik baudimo, bet ir auklėjamąją, prevencinę funkciją. Prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos principas (Civilinio kodekso 3.3 straipsnis) reikalauja, kad vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonės būtų taikomos ne tik smurto prieš vaikus atvejais, bet ir tėvams nevykdant savo prigimtinių pareigų. Tuo remiantis darytina išvada, kad prioritetas turi būti teikiamas prevencinėms priemonėms, užkertančioms kelią vaiko teisių ir interesų pažeidimui, o ne priemonėms, skirtoms padariniams šalinti. Priėmus sprendimą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo, siekiama priversti tėvus pakeisti savo elgesį, gyvenimo būdą ir pan., taip pat apsaugoti vaikus nuo galimo jų teisių ir interesų pažeidimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės įsipareigojimas saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 4 straipsnyje valstybės dalyvės įsipareigojo imtis visų reikiamų priemonių konvencijoje pripažintoms vaiko teisėms įgyvendinti. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato, kad vaiko teisių apsaugą Lietuvoje užtikrina valstybė ir jos institucijos, vietos savivaldos institucijos, visuomeninės organizacijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370 patvirtindama Rajonų, miestų savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų nuostatus (nuo 2002 m. gruodžio 21 d. juos pakeitė Bendrieji vaiko teisių apsaugos tarnybų nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1983), savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms pavedė ginti vaikų teises ir interesus, jiems atstovauti, rengti ir įgyvendinti priemones vaikų teisių apsaugai, jų teisės pažeidimų prevencijai gerinti, teikti socialinę paramą vaikams, tėvams, prireikus kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas dėl įstatymuose numatytų poveikio priemonių taikymo tėvams ir pan. Valstybė yra suteikusi įgalinimus savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnyboms rūpintis vaiko teisių įgyvendinimu ir imtis priemonių vaiko teisėms ir interesams užtikrinti, deja, neretai tarnybos vengia inicijuoti poveikio priemonių tėvams taikymą, ypač kai atitinkamos poveikio priemonės taikymą taip pat gali inicijuoti vienas iš tėvų (pvz., dėl tėvų valdžios apribojimo ir pan.). Tuo tarpu tėvai dėl įvairių priežasčių (sunkios materialinės padėties, silpnos sveikatos, baimės ar tiesiog nenoro ir pan.) vengia vaikų teises ir interesus ginti, ginčus dėl vaikų spręsti įstatymų nustatyta tvarka (daugumoje atvejų būtina kreiptis į teismą).

Globa (rūpyba)

Vaiko teisė gyventi kartu su tėvais, teisė būti auklėjamam, aprūpinamam savo tėvų šeimoje išplaukia iš kiekvieno žmogaus prigimties. Deja, nėra ir negali būti prievartos mechanizmo ar priemonių, kurios padėtų užtikrinti tinkamą šios vaiko teisės įgyvendinimą. Nepriklausomai nuo to, ar vaiko tėvai gali užtikrinti, vaikas turi teisę į apsaugą ir globą, būtiną jo gerovei, teisę į tinkamas, sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas, ugdymą, išlaikymą ir pan. Tokiu būdu teisės aktai užtikrina globos (rūpybos, toliau – globa) steigimą kiekvienam vaikui, likusiam be tėvų, ir garantuoja, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be globos, kadangi globa padeda įgyvendinti vaiko teises, kai to negali arba nenori daryti vaiko tėvai.

Civilinio kodekso 3.248 straipsnis įtvirtina, kad vaiko globos tikslas – užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kur jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.

Viena iš gausiausių Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos gautų skundų grupė dėl vaiko globos instituto rodo esant problemų ir trūkumų šioje sferoje.

2001 m. liepos 1 d. vaiko globą, jos steigimo, pasibaigimo, organizavimo tvarką, globos rūšis ir formas, globėjų teises, pareigas bei atsakomybę, globojamo vaiko teisių ir interesų apsaugą reglamentavusį Vaiko globos įstatymą pakeitė Civilinis kodeksas, kurio III knygos ,,Šeimos teisė“ XVII skyriuje įtvirtintos bendrosios normos reglamentuoja globą ir rūpybą, o XVIII skyriaus specialiosios normos skirtos nepilnamečių globos ir rūpybos institutams. Vadovaudamasi Civilinio kodekso priėmimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 50 straipsniu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2000 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 1506 patvirtino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įgyvendinimo priemonių planą ir įpareigojo ministerijas, Vyriausybės įstaigas ir kitas valstybės institucijas imtis reikiamų veiksmų, kad būtų įvykdytos šiuo nutarimu patvirtintame plane nurodytos priemonės ir priimti reikiami sprendimai ar parengti teisės aktai, o Lietuvos Respublikos įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektai nustatyta tvarka ir laiku pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Vykdant minėtame priemonių plane įtvirtintus įsipareigojimus, iki 2001 m. gegužės 15 d. turėjo būti parengti Vaikų globos organizavimo nuostatai ir Šeimynų nuostatai, iki 2001 m. liepos 1 d. – Vaikų laikinosios globos nuostatai, 2001 m. II–IV ketvirčiuose – Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas dėl vaikų globos organizavimo valstybinėse globos institucijose. Pažymėtina, kad tik 2002 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 405 patvirtino Vaiko globos nuostatus (įsigaliojo 2002 m. balandžio 6 d.), tik 2002 m. balandžio 18 d. socialinės apsaugos ir darbo ministrė įsakymu Nr. 56 patvirtino Vaiko laikinosios globos (rūpybos) nuostatus (įsigaliojo 2002 m. liepos 4 d.), tik 2002 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 1037 patvirtino Šeimynų nuostatus (įsigaliojo 2002 m. liepos 11 d.) ir iki šiol Lietuvos Respublikos Vyriausybė nėra priėmusi nutarimo dėl vaikų globos organizavimo valstybinėse globos institucijose.

Manytina, kad faktiškai metus pavėluoti parengti papildomi su globos institutu susiję teisės aktai stabdė tinkamą Civilinio kodekso normų taikymą praktikoje ir aiškios, bendros praktikos formavimosi procesą. Darytina prielaida, kad viena iš pasekmių yra nemažėjantis pareiškėjų skundų, susijusių su globos institutu, srautas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje. Taip pat darytina prielaida, kad iki šiol nediferencijuota vaiko globos pašalpa ir šios pašalpos panaudojimo aiškaus ir tikslaus mechanizmo nebuvimas yra vienas iš reikšmingiausių asmens sprendimo globoti vaiką argumentų (pvz., norą globoti reiškia asmuo, negalintis užtikrinti tinkamų gyvenimo sąlygų savo vaikui; asmuo, kurio mažamečiams vaikaičiams reikalinga priežiūra ir pagalba, tėvams nevykdant savo pareigų). Praktikoje gana sunku užtikrinti, kad būtų tinkamai vykdomos Civilinio kodekso 3.275 straipsnio nuostatos, nurodančios, kad globojamam vaikui skirtos lėšos gali būti naudojamos tik vaiko interesais. Tačiau apibendrinus ir išanalizavus skundus dėl globos instituto verta pastebėti, kad Civilinio kodekso normos ir poįstatyminiai teisės aktai sugriežtino ir patikslino globos steigimo procedūrą, sąlygojančią prielaidą, kad mažės globojamų vaikų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų. Praktikoje neturėtų pasitaikyti atvejų, kuomet vaikas patikimas globėjui, negalinčiam užtikrinti vaikui tinkamų, sveikų ir saugių gyvenimo sąlygų, formaliai žiūrinčiam į pareigą rūpintis vaiko sveikata ir mokymusi, auklėti vaiką ir pan.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus atliktų tyrimų metu pastebėta, kad praktikoje vis dar neretai pažeidžiamos vaiko teisės ir teisėti interesai, kai priimant sprendimą dėl globos vaikui steigimo nebuvo (ir vėliau nėra) išsprendžiamas vaiko tėvų statusas, taip apsprendžiant neišvengiamą tėvų ir globėjų teisių ir pareigų koliziją ir jų tarpusavio konfliktus. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pastebėjimais, vieni iš dažniausių šiuo pagrindu kylančių nesutarimų yra kai globos steigimo pagrindas buvo tėvų, vieno iš jų laisvės atėmimo bausmės atlikimas, kai vaikams globa steigiama paėmus juos iš trečiųjų asmenų (pvz., motina palieka savo mažamečius vaikus prižiūrėti ir išlaikyti neišgalinčios močiutės priežiūrai ir pan.). Globojamų vaikų teisių pažeidimai taip pat stebimi ir pastarųjų tėvams piktnaudžiaujant savo teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis. Akcentuodami savo teises ir teisės aktuose įtvirtintas globėjo pareigas, tarp kurių – netrukdyti vaikui bendrauti su tėvais, jei tai nekenkia vaiko interesams; palaikyti ryšius su vaiko tėvais; informuoti vaiko tėvus ar artimiausius giminaičius, jeigu jie to pageidauja, apie vaiko vystymąsi, sveikatą, mokymąsi ir kitais svarbiais klausimais, tėvas (motina), neatsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias būtinybę steigti vaikui globą, neigdamas vaiko norą, nuomonę dėl bendravimo su juo, vaiko interesus, besąlygiškai reikalauja pastovaus tiesioginio bendravimo su vaiku, kurio neužtikrinus, reiškiami kaltinimai tiek globėjams, tiek savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnyboms dėl vaiko teisių pažeidimo. Ne mažiau sudėtingos ir vaikui skausmingos yra situacijos, kai norą globoti tą patį vaiką pareiškia keli globėjai. Tokiais atvejais vyksta globėjų ambicijų, interesų ,,karas“, į kurį betarpiškai įtraukiami vaikai, vėlgi pamirštant ar tiesiog nenorint įvertinti vaiko interesų.

Visi išvardyti atvejai yra psichologinio vaiko žalojimo iliustravimas. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus atliktų tyrimų metu buvo stebimi tėvų ir globėjų, galimų globėjų konfliktai, pažeidžiantys vaiko teises ir teisėtus interesus. Vaikas tokioje situacijoje būdavo bejėgis ir pasimetęs, apimtas baimės, nežinantis, kaip iš tiesų jis turėtų elgtis (pavyzdžiui, vaikas bijojo pasimatymų su tėvu, atliekančiu laisvės atėmimo bausmę, tuo tarpu tėvas primygtinai reikalavo susitikimų su vaiku, nevertindamas aplinkybės, kad vaikas buvo jo įvykdyto nusikaltimo liudininkas, kad vaikas iki šiol tai išgyvena ir pan.).

Pažymėtina, kad tuo, kas išdėstyta, nėra siekiama paneigti, jog vaikui netekus tėvų globos nutrūksta ir sąsajos su tėvais, noras su jais matytis, bendrauti. Tačiau norima akcentuoti, kad tėvai turi gerbti vaiko norus ir interesus, įvertinti tai, kad tėvų globos netekęs vaikas patiria skausmingų išgyvenimų, kad jam tenka priprasti prie naujos aplinkos, naujų gyvenimo, auklėjimo ir ugdymo sąlygų.

Kalbant apie vaiko teisių pažeidimus, susijusius su globos institutu, paminėtinas savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų netikslus teisės aktų reglamentuotos globos procedūros vykdymas arba jos nesilaikymas (pvz., vaikas neįsteigus globos perduodamas galimam globėjui), terminų (ypač sprendžiant neplanuoto laikinosios globos nustatymo klausimą) nesilaikymas, kas taip pat sąlygoja (gali sąlygoti) vaiko teisių pažeidimą.

Turint galvoje vaikų globos organizavimą valstybinėse ir nevyriausybinėse vaikų globos institucijose, atkreiptinas dėmesys, kad pokyčiai šioje sferoje, žvelgiant į 2001 metų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklos ataskaitoje išvardytus vaikų teisių šiose institucijose pažeidimus, yra labai lėti ir faktiškai nepastebimi.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui 2001 metais atlikus tyrimą dėl vaikų teisių ir interesų užtikrinimo specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose buvo konstatuota nemažai pažeidimų. To pasekmė – sustabdytas vaikų priėmimas į specialiuosius vaikų auklėjimo ir globos namus, tačiau šio sprendimo negalima pavadinti tinkama išeitimi iš situacijos. Dėl minėto sprendimo nepagrįstumo vaiko teisių apsaugos kontrolieriui teko išklausyti nemažai nepasitenkinimo – savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos, vaikų globos namų administracijos ir kt. susidūrė su delinkventinio elgesio vaikų apgyvendinimo problema. Šių vaikų apgyvendinimas paprastuose vaikų globos namuose sąlygojo šiose įstaigose augančių vaikų teisių pažeidimus (pvz., vaikų globos namų administracija neužtikrino vaikų apsaugos nuo neigiamo elgesio poveikio ir pan.).

Pažymėtina ir tai, kad iki šiol vaikų globos institucijų pavadinimuose vartojami terminai ,,specialieji“ – specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai ir ,,sutrikusio vystymosi“ – sutrikusio vystymosi kūdikių namai. Tebeegzistuoja vaikų teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas, asmeninį gyvenimą, poilsį ir laisvalaikį bei kt. užtikrinimo problema. Abejonių kelia galimybė valstybinėse globos institucijose vaiką tinkamai paruošti savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje. Sunkumus užtikrinant vaikų teises sąlygoja ir didelis globotinių skaičius atskiruose namuose, specializuoto personalo nebuvimas. Taip pat paminėtina sena, pagal Civilinio kodekso normas neredaguota globos institucijų veiklą reglamentuojanti teisinė bazė, nepakankamai aiškus institucijų priklausomumo/pavaldumo klausimas ir pan.

Valstybės parama

,,Valstybės dalyvės pripažįsta kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi.

Valstybės dalyvės, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, imasi reikiamų priemonių ir padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims įgyvendinti vaiko teisę į būtinas vystytis gyvenimo sąlygas, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir butais.

Valstybės dalyvės imasi visų reikiamų priemonių, kad vaikas gautų kuo geresnį išlaikymą iš tėvų ar kitų finansiškai už jį atsakančių asmenų.“

Šie su vaiko teisės į pragyvenimo lygį, reikalingą jo fiziniam, dvasiniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, užtikrinimu susiję valstybės įsipareigojimai įtvirtinti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 27 straipsnyje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo normose taip pat įtvirtinama valstybės pareiga užtikrinti vaiko teisę į būtinas gyvenimo sąlygas, vaiko teisė į valstybės paramą ir išlaikymą tam tikromis sąlygomis ir aplinkybėmis.

Skundai dėl sunkios šeimų, jose augančių vaikų materialinės padėties, netinkamų vaikų gyvenimo sąlygų, laiku neišmokamų valstybės skiriamų pašalpų ir šių pašalpų mažumo, atsisakymo skirti valstybės paramą, neišmokamo darbo užmokesčio, bedarbystės ir pan., jų tyrimo metu paaiškėjančios aplinkybės patvirtina politinių, ekonominių, socialinių pokyčių daugumoje atvejų neigiamą įtaką šeimoms, auginančioms vaikus. Dėl sumažėjusių, laiku negaunamų pajamų ar gyvenimo tik iš valstybės teikiamos paramos nėra ir negali būti tėvų tinkamai užtikrinama vaiko teisė į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, teisė į poilsį ir laisvalaikį, kt.

Paminėtinas vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus atlikto tyrimo metu nustatytas našlaičių pensijos skyrimo teisinio reglamentavimo neatitikimas visuotinio geriausio vaiko intereso principui. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje ir 36 straipsnio 2 dalyje nurodoma: ,,Teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių ir našlaičių pensiją turi šiame įstatyme nurodyti mirusiojo […], drausto valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, asmens sutuoktinis bei vaikai […], jei miręs asmuo buvo įgijęs šio įstatymo nustatytą teisę gauti valstybinę socialinio draudimo invalidumo pensiją (jei būtų tapęs invalidu) ar senatvės pensiją arba tokią pensiją gavo. […] našlaičių pensija skiriama 25 procentų mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti valstybinės socialinio draudimo II grupės invalidumo pensijos dydžio […], jeigu tokią teisę turi daugiau vaikų, kiekvienam skiriama po lygiai, bet ne mažiau kaip po 25 procentus ir ne daugiau kaip 80 procentų viso apskaičiuotos II grupės invalidumo pensijos dydžio.“ Tokiu būdu našlaičiu likusiam vaikui, kurio tėvas iki mirties nebuvo įgijęs minimalaus pensijų draudimo stažo invalidumo pensijai, našlaičių pensija nebus skirta. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos skelbiami statistiniai duomenys taip pat neleidžia teigti, kad našlaičio pensijos dydis yra pakankamas nors minimaliems vaiko poreikiams. Vidutinės našlaičių pensijos dydis mažėja: 1995 m. – 80, 43 Lt, 2001 m. – 71, 12 Lt, ir pateikiami skaičiai neatspindi realios padėties, kadangi našlaičio pensijos dydis gali siekti, pavyzdžiui, tik 25 Lt ir pan. Taigi galima konstatuoti, kad tais atvejais, kai dėl objektyvių aplinkybių (t. y. mirties) vaikai negauna ir negali gauti materialinio išlaikymo iš abiejų savo tėvų, taip pat nėra tinkamai užtikrinamos nepilnamečių našlaičių teisės į gyvenimo sąlygas (pragyvenimo lygį), reikalingas vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi, teisė į valstybės paramą. Taip pat manytina, kad našlaičių pensijos skyrimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų nuostatos lemia, jog tik formalūs kriterijai apsprendžia galimybes gauti valstybės paramą. Todėl esamas teisinis reglamentavimas, kai vaikas negali gauti našlaičių pensijos tik dėl to, kad jo miręs tėvas neturi nustatyto dydžio minimalaus pensijų draudimo stažo, neatitinka visuotinio geriausio vaiko intereso principo.

Pažymėtina, kad pastebėjimais dėl nepakankamos valstybės paramos nesiekiama kvestionuoti tarptautiniuose ir nacionaliniuose vaikų teises ir teisėtus interesus, jų įgyvendinimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos prioritetinės tėvų pareigos užtikrinti vaiko teises, taip pat materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus ir nuostatos, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi, už sąlygų, būtinų vaikui visapusiškai ir harmoningai vystytis, sudarymą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 39 straipsnio 3 dalies nuostatas, kuriose nurodoma: ,,Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. [...] Nepilnamečius vaikus gina įstatymas“. Šiose nuostatose įtvirtinti valstybės įsipareigojimai teisės aktais užtikrinti, kad šeima ir vaikai būtų visokeriopai saugomi ir globojami. Valstybės įsipareigojimai imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių vaiko teisėms, pripažintoms Vaiko teisių konvencijoje, įgyvendinti yra įtvirtinti šios konvencijos 2 ir 4 straipsniuose. Tokiu būdu vykdydama prisiimtus įsipareigojimus valstybė remtų šeimą kaip tinkamą vaiko vystymosi aplinką, padėtų pastarajai kuo geriau užtikrinti vaiko interesus.

Paminėtinas ir dar vienas valstybės įsipareigojimo teikti paramą ir pagalbą šeimoms, auginančioms vaikus, aspektas.

Ataskaitiniu laikotarpiu į vaiko teisių apsaugos kontrolierių kreipėsi nemažai pareiškėjų su skundais ir prašymais užtikrinti vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, garantiją nebūti paliktu be jo. Apibendrinus šiuos skundus įvardytos kelios situacijos, kurių pasekmė viena – šeima, auginanti nepilnamečius vaikus, iškeldinama iš užimamo būsto remiantis teismo sprendimu, arba šeimai gresia iškeldinimas iš užimamo būsto išnagrinėjus ginčą teisme. Šių situacijų priežastys yra kelios: būstas buvo įkeistas garantuojant savo ar trečiojo asmens prievolės įvykdymą; būste gyventa be teisinio pagrindo, ir daugumoje atvejų sąlygotos veikos iki 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso.

Pradėję galioti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas sąlygojo požiūrio į vaiką kaip savarankišką teisės subjektą, turintį atskiras bei nuo jo tėvų nepriklausančias teises, įsitvirtinimą. Tačiau Santuokos ir šeimos kodeksas, galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d., neatskyrė vaiko ir tėvų teisių, todėl tėvai, būdami vaiko įstatyminiai atstovai, paprastai veikė kaip vieninteliai teisių turėtojai, neatsižvelgdami į dar vieną teisės subjektą – vaiką, taip pažeisdami vaiko interesus.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, užpildydamas šią spragą, nurodo, jog aiškinantis, ar buvo pažeistos vaiko teisės, būtina vadovautis specialiomis vaiko teisių apsaugą nustatančiomis įstatymo normomis (įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 13 straipsnis įtvirtino vaiko teisę į gyvenamąjį būstą ir jos apsaugą bei apribojo tėvų veiksmus įkeičiant, parduodant arba dovanojant būstą, kuriame gyvena vaikas, reikalaudamas vaiko teisių apsaugos institucijos išvados dėl sandorių neprieštaravimo vaiko interesams. Notariato įstatymas (turima galvoje redakciją iki įsigaliojant naujam Civiliniam kodeksui) taip pat numatė, kad, tvirtindami sandorius dėl nekilnojamojo turto perleidimo arba įkeitimo, notarai patikrina, ar yra atitinkama vaikų teisių apsaugos tarnybos išvada (jeigu tvirtinami sandoriai Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje ir 13 straipsnio 5 dalyje numatytais atvejais).

Skunduose įvardijamų aplinkybių ir tyrimų duomenys formuoja vaizdą, kad savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos skirtingai suprato ir taikė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas dėl vaiko teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimo bei išvados dėl sandorio atitikimo vaiko interesams teikimo. Savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, neturėdama duomenų, kad tėvai netinkamai vykdo ar nevykdo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnio (vaiko teisės į gyvenimo sąlygas) nustatytų reikalavimų, teikdavo išvadą dėl tokių sandorių neprieštaravimo vaiko interesams. Tačiau atsižvelgiant į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 5 punktų nuostatas, numatančias, kad visur ir visada turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus bei kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, taip pat Rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų bendrųjų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 370, 6.15 punkto nuostatas, numatančias, kad tarnybos teikia informaciją (išvadą) notarų biurams, tvirtinantiems sandorius dėl nekilnojamojo ir kitokio turto, kuriam būtina valstybinė registracija, įkeitimo, pardavimo arba dovanojimo, ar tokie sandoriai nepažeidžia vaikų teisių (nepalieka jų be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų), teigtina, kad savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba privalėjo apsaugoti vaiko teises, kai jo teisėti atstovai netinkamai vykdo pareigas arba elgiasi neapdairiai ar aplaidžiai vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, įsitikinti, kad sandoris neprieštarauja vaiko interesams, nepažeis vaiko teisių, pagerins ar bent nepablogins turimos vaiko padėties, nesusiaurins turimų ar būsimų vaiko turtinių teisių, neapsiribojant formaliu patikrinimu, ar šeima nėra įrašyta į socialiai remtinų, stebimų šeimą sąrašą, dažnai nepasidomint nepilnamečio gyvenimo sąlygomis, galimomis sandorio pasekmėmis, preziumuojant, kad tėvai visada veikia vaiko interesais.

Naujasis Civilinis kodeksas valstybės kontrolės funkciją dėl vaiko teisės į gyvenamąjį būstą perdavė teismams, todėl tikėtina, kad naujas kontrolės mechanizmas bus efektyvesnis.

Vaiko teisės į gyvenamąjį būstą pažeidimo atveju ar esant pažeidimo grėsmei, būtina atsižvelgti į tai, kad prievolinės teisės normos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje vaiko teisių apsauga yra prioritetinė. Neteisėti vaiko įstatyminio atstovo veiksmai negali turėti pasekmių – nepilnamečiams vaikams netekti teisės į minimalias būsto sąlygas. Atkreiptinas dėmesys į Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 5 punktą, skelbiantį, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, bei įstatymo 22 straipsnyje įtvirtintą valstybės įsipareigojimą teikti pagalbą šeimoms, auginančioms vaikus, kartu su tėvais ir kitais teisėtais vaiko atstovais per valstybės ir vietos savivaldos institucijas užtikrinti vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas vaiko vystymuisi (įstatymo 11 straipsnis).

Vaikas ir žiniasklaida

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis, Visuomenės informavimo įstatymo 4 straipsnis nustato žmogaus teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus.

Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnio 2 dalis numato, kad teisė skleisti informaciją nėra absoliuti ir yra galimos ribos, t. y. būtinumas užtikrinti nacionalinį saugumą, teritorijos vientisumą, visuomenės saugumą, užkirsti kelią nusikaltimams, apsaugoti sveikatą, moralę, kitų asmenų teises ir laisves, teisminės valdžios nešališkumą ir autoritetą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja žurnalistus savo veikloje vadovautis Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, pagarbos žmogui principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų ir pan. Įstatymas taip pat numato, kad naudojimasis informacijos laisve gali būti saistomas reikalavimų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kuriuos nustato įstatymai ir kurie būtini apsaugoti nuo konfidencialios informacijos atskleidimo, apsaugoti žmonių privatų gyvenimą, teises ir kt.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 1 dalis numato, kad žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnis įtvirtina, kad kiekvienas vaikas turi būti apsaugotas nuo savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnio 4 dalies normos draudžia skelbti įtariamo nusikaltimo padarymu, kaltinamo, teisiamo ar nuteisto už nusikaltimą vaiko asmenybę identifikuojančius duomenis.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas skelbia: ,,Žurnalistas ir leidėjas negali pažeisti žmogaus teisių ir orumo. [...] Nedera skelbti nusikaltimų aukų vardų, ypač kai kalbama apie seksualinę agresiją. [...] Žurnalistas ir leidėjas neturėtų piktnaudžiauti katastrofų, avarijų ar smurto vaizdais, kurie gali žeisti ten rodomų žmonių artimųjų jausmus bei skaitytojų ir žiūrovų jautrumą. [...] Žurnalistas turi būti itin atsargus, neturėtų minėti pavardžių, skelbdamas žinias apie savižudybes ar bandymus nusižudyti.“

,, ... Panevėžio apygardos teismo salėje pirmadienį aidėjo garsios raudos. Praėjusių metų rugsėjo mėnesį žiauriai nužudytos devynmetės Agnės Giedraitytės tėvai bei artimieji, klausydamiesi nuosprendžio žudikui, iš naujo išgyveno netekties skausmą. Septyniolikmetis Kėdainių rajono gyventojas Andrius Murauskas sulaukė griežčiausios bausmės, kokia gali būti ...“

,, ... Penktadienį prie Minijos upės esančiame miškelyje aptiktas automobilis, kuriame rasti dviejų šio miestelio gyventojų lavonai. Įtariama, kad artimai draugavę vedęs vyriškis Erikas Jasevičius ir nepilnametė moksleivė Živilė Repšytė nusižudė. Tokį meilužių poelgį netruko apgaubti įvairiausios apkalbos...“

Tai tik pora citatų iš dienraščių, kurios kaip ir kasdieniai reportažai, informaciniai pranešimai, publicistinės laidos, kitos visuomenės informavimo priemonės, iliustruoja minėtų teisės normų realizavimą, įgyvendinimą praktikoje. Išsakius nepasitenkinimą, priekaištus ar pan. dėl informacijos pateikimo pažeidžiant teisės normas, vienas dažniausių argumentų yra visuomenės teisė, visuomenės interesas žinoti, o siūlymas riboti žodžio laisvę priimamas kaip cenzūros įvedimas ir pan., nesigilinant, kad saviraiškos laisvė gali ir turi būti ribojama, kai pažeidžiami visuomenės interesai ir žmogaus teisės.

Tenka apgailestauti, kad esama tarptautinių normų reikalavimus atitinkanti nepilnamečių apsaugą nuo žalingos informacijos visuomenės informavimo srityje reglamentuojanti teisinė bazė, kurią 2002 m. rugsėjo 10 d. papildė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymas, neleidžia stebėti norimų teigiamų pokyčių žiniasklaidos ir jos atstovų veikloje, nesant realių ir efektyvių įgyvendinimo mechanizmų.

Problema, kurią reikia neatidėliojant spręsti, yra ir vaikų apsauga nuo komercinio skelbimo ar reklamos informacijos, susimaišiusios su jiems žalinga informacija ir pan., šiuo informacinių technologijų plėtojimosi laikotarpiu.

Vaikas ir mokykla

Vaikas turi teisę mokytis tėvų parinktoje švietimo įstaigoje. Kiekvienas vaikas turi teisę į mokymo ir kitų valstybės institucijų paramą atskleidžiant ir ugdant talentus ir gabumus, sudarant būtinas sąlygas ir laiduojant visiems vaikams lygias galimybes jų talentams atskleisti bei ugdyti.

Tarp ataskaitiniu laikotarpiu gautų skundų, susijusių su vaiko teisėmis mokymo ir ugdymo procese, paminėtinas skundas dėl vaikų teisių pažeidimo – savivaldybei nustačius, kad užmokesčio už vaikų išlaikymą kitos savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose ar papildomą vaikų ugdymą kitos savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose dydis yra apsprendžiamas vaiko tėvų gyvenamosios vietos. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius atlikęs tyrimą pateikė išvadą, kurioje nekvestionuodamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 ir 120 straipsnių, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 4 straipsnio 4 punkto nuostatų, taip pat savivaldos suponuojamos tam tikros veiklos laisvės ir savarankiškumo, nepriklausomumo nuo valstybės valdžios institucijų, atkreipė savivaldybės dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies ir Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies normas, taip pat, kad savivaldybės laisvė ir savarankiškumas neleidžia ignoruoti valstybės interesų ir kad šie interesai turi būti koordinuojami. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 39 straipsnio 3 dalimi, Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsniu, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 ir 3 punktais, 18 straipsnio 3 dalimi, 34 straipsniu, 35 straipsnio 2 dalimi, 36 straipsniu, Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 1526 ,,Dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1170 ,,Dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą ikimokyklinėse įstaigose“, pažymima, jog nė viename iš minėtų teisės aktų nėra aptarta švietimo įstaigos steigėjo teisė riboti vaikų priėmimą į bet kurią švietimo įstaigą dėl vaikų tėvų gyvenamosios vietos. Taip pat nei viename iš minėtų teisės aktų, nei kituose vaikų teises ir teisėtus interesus reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra nustatyta, jog užmokesčio už vaikų išlaikymą kitos savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose ar papildomą vaikų ugdymą kitos savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose dydis gali būti sąlygotas vaiko tėvų gyvenamosios vietos. Konstatuota, kad, turint galvoje tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus vaiko interesų prioritetiškumo ir vaiko nediskriminavimo principus bei įsipareigojimą garantuoti teisės aktuose įtvirtintas vaiko teises, taip pat Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad sprendžiant kilusius ginčus, kai įstatymai ar kiti teisės aktai kitaip negu šis įstatymas reguliuoja santykius, susijusius su vaiko teisėmis bei laisvėmis ir jų apsauga, arba šie santykiai nėra įstatymų sureguliuoti, taikomos šio (Vaiko teisių apsaugos pagrindų) įstatymo atitinkamos nuostatos, teigtina, kad savivaldybės tarybos sprendimas dėl užmokesčio už vaikų išlaikymą savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose, įtvirtinantis, kad šios savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų tėvai (ar kiti teisėti atstovai) atleidžiami nuo 71 procento užmokesčio už vaikų išlaikymą savivaldybės ikimokyklinėse įstaigose, ir savivaldybės tarybos sprendimas dėl užmokesčio už vaikų papildomą ugdymą šios savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose, įtvirtinantis, kad savivaldybės teritorijoje gyvenančių vaikų tėvai (ar kiti teisėti vaikų atstovai) yra atleidžiami nuo nustatyto užmokesčio už vaikų ugdymą savivaldybės papildomo ugdymo įstaigose, pažeidžia nurodytų teisės aktų nuostatas, juose įtvirtintus visiems privalomus principus ir bendrąsias nuostatas.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos gaunami skundai, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus lankymaisi mokyklose ir pokalbiai tiek su moksleiviais, tiek su pedagogais patvirtina, kad yra nemažai problemų švietimo įstaigose.

Tarp jų paminėtina medicinos punktų išsaugojimo švietimo įstaigose problema. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 24 straipsnyje įtvirtinama, kad valstybės dalyvės, siekdamos visiškai įgyvendinti vaiko teisę naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis, imasi priemonių, leidžiančių užtikrinti reikiamą medicinos pagalbą ir sveikatos apsaugą visiems vaikams, pirmiausia pirmąją medicinos ir sanitarijos pagalbą, išvystyti profilaktinę sveikatos apsaugą, teikti patarimus tėvams ir konsultuoti juos šeimos planavimo ir kitais klausimais. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 straipsnyje taip pat įtvirtinama vaiko teisė būti sveikam, garantuojama ligų profilaktika, kvalifikuota medicinos pagalba, vaiko sveiko gyvenimo būdo ugdymas (informacija, švietimu ir kt.). Reikalavimai švietimo įstaigose sudaryti sąlygas auklėtinių sveikatai išsaugoti ir stiprinti įtvirtinti ir Švietimo įstatymo 13 straipsnyje, kur taip pat įtvirtinamas įpareigojimas institucijoms, organizacijoms ir piliečiams, turintiems savo žinioje švietimo įstaigas, užtikrinti teisės aktuose nustatytas auklėtinių mokymosi, mitybos, kūno kultūros ir sporto, poilsio, medicinos bei psichologinės pagalbos teikimo sąlygas. Turint galvoje, kad tėvai dėl didėjančio užimtumo dažnai neskiria vaikams pakankamai dėmesio, nepastebi ar nekreipia dėmesio į pirminius vaikų ligų simptomus, neužtikrina reguliaraus profilaktinio sveikatos patikrinimo, kad tarp moksleivių yra vaikų iš socialiai apleistų šeimų, kad siekiama į mokymo procesą integruoti kuo daugiau neįgaliųjų vaikų ir pan., medicinos punktų, slaugytojų etatų naikinimas vertintas kaip neatitinkantis geriausio vaiko intereso ir sąlygojantis vaiko teisių pažeidimus.

Ne mažiau svarbi ir aktuali problema kiekvienai mokymo įstaigai yra Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir Švietimo įstatymo įtvirtintos pareigos užtikrinti auklėtinių apsaugą nuo fizinę ir psichinę sveikatą žalojančio poveikio (tabako, alkoholio, narkotikų ir psichotropinių medžiagų). Deja, šiandien rūkymas, narkotinių ir psichotropinių medžiagų, alkoholio vartojimas yra aktuali ir skausminga bene kiekvienos mokymo įstaigos problema.

Tikėtina, kad skelbiami mokyklų ir policijos susitarimai dėl bendradarbiavimo kovoje su narkotinių medžiagų platinimu ir plitimu mokyklose duos teigiamų rezultatų. Manoma, kad tikslinga tokiu būdu bendradarbiauti sprendžiant smurto mokyklose kontrolės ir prevencijos klausimus, keliančius didelį nerimą ir reikalaujančius taikyti neatidėliotinas priemones.

Pažymėtina, kad kiekviena mokykla turėtų ieškoti priemonių, sprendimų, kaip kovoti su nevienodomis vaikų galimybėmis lankyti mokyklą, diskriminavimu (pvz., dėl socialinės padėties ar pan.), netinkamu elgesiu ir prievarta, kuo pakeisti dar ,,gyvus“ autoritarinius mokymo metodus. Lavinimas turi parengti vaiką ,,sąmoningam gyvenimui laisvoje visuomenėje, pagrįstam supratimo, taikos, pakantumo, lygiateisiškumo, tautų, etninių, nacionalinių ir religinių grupių, vietinės kilmės asmenų draugystės principais“.

Vaikas ir sveikatos apsauga

Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija skelbia: ,,vaikui turi būti garantuota ypatinga apsauga ir suteikiamos galimybės ir sąlygos sveikai ir normaliai vystytis fiziškai, protiškai, doroviškai, dvasiškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime. [...] Jis turi teisę sveikai augti ir bręsti, todėl ypatinga priežiūra ir apsauga turi būti teikiama ir jam, ir jo motinai [...]. Vaikas turi turėti teisę gauti gerą maistą, naudotis [...] medicininiu aptarnavimu.“

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 2 straipsnio 1 dalyje ir 4 straipsnyje valstybės dalyvės įsipareigojo gerbti ir garantuoti visas šioje konvencijoje numatytas vaikų teises, taip pat imtis visų reikiamų teisinių, administracinių ir kitų priemonių joms įgyvendinti.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–9 straipsnių ir Civilinio kodekso 3.161 straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina pagrindinius vaiko teisių principus: gyventi, sveikai augti, nuo gimimo turėti vardą ir pavardę. Tai yra prigimtinės vaiko teisės, kurios privalo būti saugomos nuo vaiko gimimo momento. Vaiko teisę gyventi ir sveikai augti, teisę į individualybę įtvirtina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija, ir minėta Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Teisės normomis, įtvirtinančiomis neatimamą vaiko teisę gyventi ir augti, valstybės įsipareigojimus užtikrinti reikiamą medicinos pagalbą ir sveikatos apsaugą visiems vaikams, draudimą vykdyti bandymus ir eksperimentus su vaiku, galinčius pakenkti jo gyvybei, sveikatai, normaliam asmenybės vystymuisi, garantuojančiomis vaikui teisę naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis, siekiama apsaugoti pagrindinę vaiko teisę – teisę gyventi ir sveikai augti bei nuo gimimo būti laikomam atskira, savarankiška, turinčia visas žmogaus teises individualybe.

Minėtos teisės ir kitų vaiko teisių užtikrinimas ir realizavimas yra prioritetinė imperatyviai teisės aktuose įtvirtinta vaiko tėvų pareiga. Tačiau ši pareiga neriboja, nekvestionuoja tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų valstybės įsipareigojimų vaikų teisių apsaugos srityje. Be minėtų teisės aktų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga valstybei saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, 39 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad nepilnamečius vaikus gina įstatymas. Remiantis tuo, teigtina, kad valstybė, priimdama įstatymus ir savo veikla sudarydama sąlygas vaikų teisių įgyvendinimui, taip pat turi imtis konkrečių priemonių, kad šios teisės nebūtų pažeidžiamos. Šią nuostatą patvirtina ir Vaiko teisių konvencijoje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme ir Civiliniame kodekse įtvirtintas vaiko interesų prioritetiškumo, vaiko interesų ir gerovės prioriteto visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse principas.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ištirti skundai dėl vaiko teisės būti sveikam, garantuojant vaiko ligų profilaktiką, kvalifikuotą medicinos pagalbą, vaiko teisės naudotis tobuliausiomis sveikatos sistemos paslaugomis ir ligų gydymo bei sveikatos atstatymo priemonėmis bei skundai dėl invalidumo nustatymo (invalidumo pažymos išdavimo) ir jų tyrimo metu paaiškėjusios aplinkybės leidžia teigti, jog skiriama nepakankamai dėmesio vaiko teisei gyventi ir sveikai augti, jog teisės aktams sveikatos apsaugos srityje būdingas neapibrėžtumas, nekonkretumas ir vaiko interesų užtikrinimo prioriteto ignoravimas (detalios ir išsamios kompensuojamų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių skyrimo procedūros, aiškiai įvardijančios visas joje dalyvaujančias institucijas ir jų įgalinimus, terminus ir pan., nebuvimas, invalidumo nustatymo kriterijų ir procedūros neišsamumas, 16 metų amžiaus ribos taikymas sprendžiant atskirus klausimus, kt.), suteikiantis galimybes pažeisti vaiko teises ir teisėtus interesus, riboti vaiko teisę į teisės aktuose nustatytas lengvatas ir pan.

Neramina nemažas vaikų sergamumas, vaikų mirtys nuo traumų ir nelaimingų atsitikimų, vaikų ir jaunimo savižudybės, lytiniu keliu plintančios ligos, ŽIV/AIDS atvejai, vis didėjantis vaikų piktnaudžiavimas alkoholiu, rūkalais ir narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis.

Neįgalūs vaikai

Neįgalus vaikas turi teisę į ypatingą globą, auklėjimą ir mokymą, padedantį jam gyventi visavertį gyvenimą, išsiugdyti kuo didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir integruotis į socialinę aplinką.

Ar valstybė ir visuomenė yra pasirengusi priimti neįgalius vaikus ir sudaryti galimybę jiems naudotis savo teisėmis? Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus patirtis apsprendžia daugiau neigiamą atsakymą. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje įtvirtinti valstybių dalyvių įsipareigojimai ir neįgalaus vaiko teisių pripažinimas, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo ir Invalidų socialinės integracijos įstatymo, Specialiojo ugdymo įstatymo nuostatos yra daugiau deklaratyvaus pobūdžio ir praktikoje sunkiai įgyvendinamos. Pavyzdžiui, Specialiojo ugdymo įstatymo 27 straipsnio nuostata, numatanti, kad švietimo įstaigos steigėjas organizuoja specialiųjų poreikių asmenų iki 21 metų, kurie nepajėgia (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje) patys atvykti į švietimo įstaigą (išskyrus profesines, aukštesniąsias, aukštąsias mokyklas), nemokamą atvežimą ir parvežimą į namus. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus atlikto tyrimo metu buvo konstatuota, kad ši įstatymo nuostata nėra tinkamai realizuojama tiek dėl finansinių lėšų trūkumo, tiek dėl nepakankamo teisinio reglamentavimo. Tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai deklaruoja neįgalaus vaiko teisę gyventi visavertį ir prideramą gyvenimą, lygią su sveikais vaikais teisę aktyviai gyventi, vystytis, įgyti išsimokslinimą, atitinkantį jo fizines, protines galias ir pageidavimus, galimybę naudotis visomis teisės aktuose nustatytomis teisėmis bei laisvėmis ir nebūti diskriminuojamam dėl sveikatos būklės ar kitų objektyvių aplinkybių. Teisės aktai taip pat numato, kad vaikas turi teisę mokytis tėvų parinktoje, atsižvelgiant į vaiko amžių, išsilavinimo lygį ir nuomonę, švietimo įstaigoje. Tuo tarpu reali situacija – vaikui, turinčiam teisę į Specialiojo ugdymo įstatymo 27 straipsnyje įtvirtintą paslaugą, valstybės institucijos, negalėdamos užtikrinti jos įgyvendinimo, pateikė subjektyvių aplinkybių apspręstus siūlymus: rinktis kitą švietimo įstaigą, esančią arčiausiai namų, nepaisant neįgaliam vaikui reikalingos priežiūros specifikos, naudotis visuomeniniu transportu (kai vaikas dėl fizinės negalios negali šiomis paslaugomis naudotis) ir pan. Tokie pasiūlymai, neįsigilinus į neįgalaus vaiko teisėtus poreikius, vienareikšmiškai vertintini kaip neatitinkantys vaiko teisėtų interesų prioritetiškumo principo, neužtikrinantys vaiko teisių ir vaiko teisių apsaugos garantijų, tarp kurių yra priėmimas ir įgyvendinimas įstatymų ir kitų teisės aktų, skyrimas lėšų vaiko teisių apsaugos priemonėms rengti ir įgyvendinti.

Pažanga užtikrinant neįgalių vaikų teises ir interesus yra menka, gana lėtai sprendžiamos ne tik transporto paslaugų organizavimo ir teikimo problemos, bet ir užtikrinamas mokymo, ugdymo bazės ir priemonių pritaikymas, integravimas.

Bendri pastebėjimai

Kasdienės vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos metu pastebima ir nustatoma dar platesnė vaiko teisių ir interesų pažeidimų įvairovė. Faktiškai kiekvienai vaiko teisei, jos tinkamam užtikrinimui reikia dėmesio.

Nepaisant to, kad Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje ataskaitiniu laikotarpiu nebuvo atlikti specialūs savarankiški tyrimai, būtina pažymėti, kad ir toliau turi būti skiriamas ypatingas valstybės dėmesys pradėtai vykdyti Nepilnamečių justicijos programai. Augantis nepilnamečių nusikalstamumas, nepilnamečių nusikaltimų ,,sunkėjimo“ tendencija, jaunėjantis kontingentas – pavojingas veikas padaro vaikai, kurie dėl savo amžiaus dar negali atsakyti baudžiamąja tvarka, plati laisvės atėmimo bausmės taikymo praktika, mažėjantis valstybės kontrolės poveikis nusikalstamumui patvirtina būtinumą aktyviai spręsti socialines problemas, lemiančias nepilnamečių nusikalstamumą, reformuoti pataisos sistemą, skirti tinkamą dėmesį teisės pažeidėjų socializacijai ir reabilitacijai.

Ypatingo dėmesio ir kontrolės reikalauja ir vaiko teisės dirbti tinkamas realizavimas. Kiekvienam tenka stebėti vaikus, prekiaujančius laikraščiais gatvėse, vaikus, plaunančius sankryžose sustojančių automobilių stiklus ir pan., ir kiekvienas suvokiame, kad vaikas negali dirbti tokiomis sąlygomis, tai nesuderinama su jokiomis, ir ne tik teisės, normomis. Nesuderinamas su teisės ir moralės normomis vaikų elgetavimas. Šis užsiėmimas sąlygiškai galėtų būti priskiriamas darbui, kadangi daugumoje panašių atvejų ,,darbdaviu“ yra vaiko tėvas (motina), išvarantis vaiką iš namų ir leidžiantis jam sugrįžti tik surinkus nustatytą sumą pinigų ir pan.

Kas padaryta, kas daroma esant šioms situacijoms? Kalbama, diskutuojama, aptarinėjama ...

Suaugusiems patinka diskutuoti, aptarti, svarstyti probleminius klausimus ir priimti tinkamus sprendimus. Dauguma suaugusių visuomenės narių linkę manyti, kad tik jiems geriausiai žinomos ir suvokiamos spręstinų klausimų, problemų aplinkybės, kad tik jie žino ir gali priimti optimalius sprendimus. Suaugusieji vengia ir sunkiai pripažįsta, kad kiekvienu atveju priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos vaikams, būtina išklausyti ir šią visuomenės dalį, būtina atsižvelgti į vaikų interesus.

B. Vaiko interesas

1959 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija skelbia, kad leidžiant vaikams turinčius įtakos įstatymus, svarbiausias motyvas turi būti vaiko interesų užtikrinimas.

Vaiko interesų pirmenybės principas – viena iš pagrindinių sąlygų, būtinų pasiekti, kad vaikas būtų lygiavertis ir jam būtų užtikrinta reikalinga apsauga.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą valstybės konstitucinę pareigą saugoti ir globoti vaikystę, priimant sprendimus, galinčius turėti įtakos vaikams, būtina užtikrinti vaikų, kaip ypatingos visuomenės grupės, teises ir interesus. Vaiko interesų ir gerovės prioritetą visose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse įtvirtina ir Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas ir Civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalis.

,,Interesas“ – svarbūs, rūpimi dalykai; reikalas, nauda. Vaiko interesai jo požiūriu yra svarbūs, rūpimi dalykai, tai, kas naudinga vaikui. Vaikui yra svarbu turėti geras vystymosi sąlygas, t. y. vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės vystymasis, atsižvelgiant į jo dvasinius, tautinius, materialinius ir kitokius poreikius. Negalima teigti, kad vaiko interesai tėra vienintelis aspektas, kadangi atskirais atvejais negali būti ignoruojami kitų asmenų teisėti ir konkurencingi interesai, tačiau būtina užtikrinti, kad priimant vaikui turinčius įtakos sprendimus vaiko interesų principui būtų skiriama daugiausia dėmesio. Analizuojamas principas turėtų daryti įtaką priimamiems įstatymams, administraciniams sprendimams ir visiems kitiems turintiems įtakos veiksniams. Vaiko interesas yra ypač svarbus ir sprendžiant ginčus dėl vaiko. Teisės normos įtvirtina, kad priimant vaikui galinčius turėti įtakos sprendimus yra atsižvelgiama į vaiko norą, išskyrus kai noras prieštarauja vaiko interesui.

Taigi svarstydami atitinkamus sprendimus atsakingi asmenys visada turėtų sistemingai išanalizuoti siūlomų veiksmų pasekmes ir jas įvertinti, taip pat išklausyti vaikų nuomonę.

Vaiko interesui nustatyti yra būtina išklausyti patį vaiką. Atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą turėtų keistis ir vaiko galimybės priimti sprendimus, tokiu būdu ribojant suaugusiųjų piktnaudžiavimą savo teisėmis, savarankiškai nusprendžiant, kas yra geriausia vaikui, net jo neatsiklausus ir neišklausius jo nuomonės.

C. Vaiko teisių pažeidimų priežastys

Tebesitęsiantys pereinamieji procesai Lietuvoje turėjo ir dar turės įtakos šeimoms ir jose augantiems vaikams, ekonominiai ir politiniai pokyčiai, reformos sveikatos, švietimo, socialinėje ir teisingumo srityse taip pat palies ir vaikus. Panoramiškai žvelgiant į vykstančių pokyčių padarinius, priimamus sprendimus, formuojamą teisinę bazę, susidaro įspūdis, kad nemažai nuveikta vaiko teisių apsaugos srityje. Tačiau pirmasis įspūdis gali suklaidinti, kadangi tebėra daugybė spręstinų problemų įvairiose valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse, sąlygojančių vaikų teisių pažeidimus, deklaratyvų vaiko teisių pobūdį.

Tarp jų paminėtinas lėtai besikeičiantis valstybės, visuomenės ir pačios šeimos požiūris į vaiką – žmogų – savarankišką individą, turintį savo teises, pareigas ir interesus, į kuriuos privaloma atsižvelgti priimant įstatymus, administracinius ir kitus sprendimus. Vaiko teisių apsauga ir realus jos įgyvendinimas, vaiko problemų sprendimas iki šiol nėra įtvirtintas prioritetine valstybės politikos sritimi. Sprendžiant valstybės teisinės, ekonominės, socialinės ir politinės reformos klausimus, vaiko interesai yra užgožiami kitų. Valstybės, kaip Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos narės, teisiniuose, politiniuose, administraciniuose ir teisminiuose sprendimuose, taip pat jos vaikams skirtose strategijose bei programose ir nacionaliniu, ir vietiniu lygiu neišsamiai atsispindi nediskriminacijos (konvencijos 2 straipsnis), vaiko interesų pirmenybės (konvencijos 3 straipsnis) ir pagarbos vaiko pažiūroms (konvencijos 12 straipsnis) principai.

Suprantama, kad vaiko teisių apsaugos lygis, jų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimas priklauso nuo pokyčių ir pažangos visose valstybės srityse, tačiau paaiškinimai ar pasiteisinimai, kad dėl sunkios ekonominės padėties, finansinių išteklių trūkumo ir panašių priežasčių negali būti skiriama pakankamai dėmesio vaiko teisių apsaugai, neturės prevencinio poveikio, neužtikrins vaiko teisių ir neužkirs kelio jų pažeidimams, o padariniams šalinti reikės (reikia) skirti gerokai daugiau lėšų.

Neįmanoma išskirti ir išvardyti visų priežasčių, sąlygojančių individualaus pobūdžio vaiko teisių pažeidimus, kadangi jų pobūdį ir mastą kartais sunku įsivaizduoti ar nuspėti. Nemažą dalį vaiko teisių pažeidimų lemia socialinės ir ekonominės sąlygos, veikiančios vaikus, kaip, pavyzdžiui: tėvų galimybė turėti pelningą darbą, skurdas, augantys pajamų ir gyvenimo lygio skirtumai, sunkios būsto ir darbo sąlygos, nevienodas paslaugų kaimo ir miesto bendruomenėms prieinamumas ir kt.

Valstybė nesiūlo ir neteikia vaikui ir šeimai paslaugų vaiko teisių apsaugos prevencijai įgyvendinti ir pažeistoms vaiko teisėms atstatyti. Visuomenė ir valstybė siekia nusimesti ir perkelti visą atsakomybės už vaiko teisių apsaugą, vaiko teisių ir interesų užtikrinimą naštą išimtinai šeimai, tėvams, neretai nepasiruošusiems ir nepajėgiantiems ją prisiimti. Nepakankamas tėvų atsakomybės jausmas ir įgūdžiai, naudojami auklėjant savo vaikus, plačiai paplitusios ir taikomos (šeimose ir institucijose) fizinės bausmės lemia nemažėjantį vaiko teisių pažeidimų skaičių. Tuo tarpu valstybė, atsižvelgdama į pareigą vykdyti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatas, turėtų imtis reikiamų teisinių priemonių, aiškiai uždraudžiant bet kokios formos fizinių bausmių taikymą šeimoje ir realiai įgyvendinant šį draudimą, taip pat apsaugant vaiką nuo žiniasklaidos priemonių eskaluojamo smurto, kitos neigiamos vaiko teises pažeidžiančios informacijos.

Valstybės ir savivaldybės institucijų, užtikrinančių vaiko teises, veikla nėra visapusiškai rezultatyvi ir efektyvi dėl finansinių, profesinių, materialinių ir žmogiškųjų resursų stokos. Vaiko teisių pažeidimus nulemia ir neatsakingas požiūris į teisės aktuose institucijoms pavestas funkcijas ir jų praktinį įgyvendinimą, iniciatyvumo stoka ir pan.

Perėjimas, pokyčiai įvairiapusėse valstybės ir visuomenės gyvenimo srityse nesibaigia. Atidėliojimas bet kokios su vaiko teisių ir interesų apsauga, jų užtikrinimu susijusios problemos sprendimų vėliau pareikalaus didesnių ne tik materialinių, bet ir žmogiškųjų ir kitų valstybės ir visuomenės resursų. Protinga ir verta šiandien investuoti į vaikų – ateities kartos teisių apsaugą, jų gerovę, nei vėliau, sunaudojant kur kas daugiau kaštų, spręsti vaiko teisių atstatymo klausimą.

3. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimai ir jų įgyvendinimas

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, vykdydamas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo pavestas funkcijas ir vadovaudamasis išskirtinai teisėtumo, nešališkumo, viešumo, vaiko teisių ir interesų prioritetiškumo bei nepriklausomumo principais, išnagrinėjęs galimą vaiko teisių ir jo teisėtų interesų pažeidimo atvejį, skundą pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 25 straipsnio nuostatas, priima vieną iš šiame straipsnyje numatytų sprendimų:

- perduoti skundą kitai institucijai (1);

- pareikšti ieškinį teisme (2);

- aptikus nusikaltimo požymių, perduoti medžiagą atitinkamoms institucijoms (3);

- įspėti asmenis, pažeidusius vaiko teises (4);

- įstaigai, įregistravusiai instituciją, susijusią su vaiko teisių apsauga, kuri savo veikla pažeidė vaiko teises ar jo teisėtus interesus, arba institucijos steigėjui teikti siūlymą svarstyti klausimą dėl institucijos tolesnės veiklos tikslingumo (5);

- siūlyti tikrinamų institucijų ar jų aukštesniųjų institucijų vadovams, kad jie skirtų drausmines nuobaudas asmenims, kaltiems dėl vaiko teises ar jo teisėtus interesus ginančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimų (6);

- siūlyti įstatymų nustatyta tvarka pakeisti arba panaikinti įstatymams, Lietuvos Respublikos tarptautinėms sutartims bei kitiems teisės aktams prieštaraujančius sprendimus (7);

- nustačius tikrinamų fizinių ar juridinių asmenų veiklos trūkumų ar įstatymų pažeidimų, dėl kurių yra pažeidžiamos vaiko teisės ir jo teisėti interesai, pažeidėjus įspėti ir pagal savo kompetenciją siūlyti fiziniams asmenims ar juridinių asmenų vadovams pašalinti pažeidimus (8);

- atmesti skundą, kai nepasitvirtina jame nurodyti pažeidimai (9).

Aiškinant gramatine prasme Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 25 straipsnį, galima būtų teigti, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius atlikęs tyrimą gali priimti tik vieną iš 9 įstatyme įvardytų sprendimų. Tyrimų rezultatai lėmė, kad itin retai vaiko teisių apsaugos kontrolierius gali priimti vienintelį iš nurodytų sprendimų (pvz., sprendimai yra priimami dėl atskirų skundo dalių, skunde atskirų įvardijamų asmenų veikos momentų ir pan.). Pastebėtina, kad nereti atvejai, kai ištyrus skundą sprendime būtina pasisakyti, įvertinti paties pareiškėjo veiką. Ši aplinkybė patvirtina, kad neretai į valstybės institucijas, prašant apginti vaiko teises, kreipiamasi piktnaudžiaujant savo (suaugusiojo) teisėmis ir naudojantis garantuojamomis vaiko teisėmis ir interesais, siekiant apginti, užtikrinti savo (suaugusiojo) asmens teises ir interesus.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus priimtų sprendimų ir jų įgyvendinimo, teisės normų analizė leidžia pastebėti, kad kontrolieriaus sprendimams esant rekomendacinio pobūdžio, sudėtingas yra jų įgyvendinimo, darant įtaką pažeistos vaiko teisės ar intereso atstatymo procedūrai, mechanizmas. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų įgyvendinimas yra pagrįstas asmenų sąmoningumu, geranoriškumu, supratingumu. Vieni iš sudėtingiausiai įgyvendinamų vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų yra sprendimai dėl teisės aktų pakeitimų, papildymo ir teisės aktų nuostatų, kurioms įgyvendinti reikia valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, realizavimas. Neretai šiais atvejais vaiko teisių apsaugos kontrolierius yra informuojamas, kad atitinkamos institucijos pripažįsta kontrolieriaus sprendime įvardytus vaiko teisių pažeidimus, teisės normų prieštaringumą ir pan., informuojamas apie artimiausiu metu planuojamas reformas ir galimus pozityvius jų rezultatus, apie svarstomas galimybes teisės aktų pakeitimams ir papildymams, kurių metu bus atsižvelgta į vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus konstatuotus vaiko teisių ir interesų pažeidimus. Tenka apgailestauti, kad reformos, turėsiančios sąlygoti teigiamus pokyčius, paprastai vyksta ne pačioje artimiausioje ateityje, teisės aktų pakeitimų ir papildymų projektų patvirtinimas taip pat ilgas procesas. Paminėtina ir tai, kad vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tyrimo metu nustatyti ir konstatuoti vaiko teisių ir interesų pažeidimai sunkiai eliminuojami dėl ekonominių problemų, o ir pačių institucijų neveiklumo, neryžtingumo.

Turint galvoje Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintus atsisakymo nagrinėti skundą pagrindus, paminėtina, kad daugėja atvejų, kai skundą nagrinėti atsisakoma, kai dėl to paties dalyko yra iškelta baudžiamoji byla, vyksta parengtinis tyrimas, teisminis nagrinėjimas ar yra priimtas procesinis sprendimas nutraukti bylą, arba skundas jau buvo išnagrinėtas teisme ar kitoje kontrolės institucijoje. Manoma, kad šiais atvejais pareiškėjų apsisprendimą kreiptis į vaiko teisių apsaugos kontrolierių lemia jų nepakankamas teisės aktų išmanymas, papildomų garantijų jiems palankiam sprendimui priimti paieška, nepasitikėjimas teisminio nagrinėjimo dalyvių objektyvumu, nešališkumu, teismo sprendimų įgyvendinimo mechanizmo trūkumai ir pan.

Pažymėtina, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius, siekdamas efektyvaus sprendimų dėl pažeistų vaiko teisių ir teisėtų interesų vykdymo, atsižvelgdamas į skundo sudėtingumą bei pažeidimo pobūdį, nuolatos ar laikinai kontroliuoja kai kurių sprendimų vykdymą.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų vykdymo priežiūra

4. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pasiūlymai vaiko teisių apsaugos srityje

Padaryta daug svarbių žingsnių įgyvendinant vaiko teisių apsaugą, siekiant užtikrinti vaiko teises ir jo teisėtus interesus, tačiau, be vienkartinių veiksmų, būtinos ir nuolatinės, ilgalaikės pastangos.

Lietuva, ratifikuodama Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją, įsipareigojo pasiekti aiškių, svarbių vaikams rezultatų bei sukurti tokias sąlygas, kad vaiko teisės būtų gerbiamos ir garantuojamos. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Specialiosios sesijos vaikų klausimais (2002 m. gegužės 10 d.) metu dalyvaujančios šalys (tarp jų ir Lietuva) patvirtino pasiryžimą pakeisti pasaulį vaikams ir su vaikais, pabrėžė įsipareigojimą kurti vaikams pritaikytą pasaulį, kuriame ilgalaikė žmogiškoji plėtra, geriausių vaiko interesų paisymas būtų pagrįsti demokratijos, lygybės, nediskriminavimo, taikos ir socialinio teisingumo principais bei visų žmonių teisių visuotinumu, nedalijamumu, tarpusavio priklausomybe ir tarpusavio ryšiu.

Sukurti pasaulį, pritaikytą vaikams, gali visi visuomenės nariai, laikydamiesi šių principų ir įsipareigojimų:

    • teikti pirmumą vaikams;
    • panaikinti skurdą: investuoti į vaikus;
    • nepalikti nė vieno vaiko nuošalyje;
    • rūpintis kiekvienu vaiku;
    • mokyti kiekvieną vaiką;
    • saugoti vaikus nuo žalojimo ir išnaudojimo;
    • saugoti vaikus nuo karo;
    • kovoti su ŽIV/AIDS;
    • išklausyti vaikus ir užtikrinti jų dalyvavimą;
    • saugoti žemę vaikams.

Pakeisti pasaulį vaikams galima tik nuosekliai vykdant valstybės prisiimtus, valstybei, visuomenei ir šeimai tenkančius įsipareigojimus, atsižvelgiant į galimus išteklių apribojimus ir dedant maksimalias pastangas, neieškant išlygų, pasiteisinimų. TODĖL:

    • Vaikas visuomet turi būti tarp tų, kam pirmiausia suteikiama apsauga ir parama. Leidžiant įstatymus, svarbiausias motyvas turi būti vaiko interesų užtikrinimas (Jungtinių Tautų Vaiko teisių deklaracija). Valstybė privalo deklaruoti vaiko teisių apsaugą ir užtikrinimą prioritetine valstybės politikos sritimi ir šį faktą patvirtinti – priimti efektyvius sprendimus, teisės aktus, strategijas, veiksmų planus, vykdyti reformas ir skirti aiškią ir būtiną išteklių dalį vaikų teisių apsaugai ir jų teisių ir interesų užtikrinimui.
    • Stiprinti (prireikus steigti naujas) institucijas, ginančias vaikų teises ir garantuojančias jų gerovę, skiriant būtinus finansinius ir žmogiškus išteklius, stiprinant materialinę techninę bazę, keliant darbuotojų kvalifikaciją.
    • Visoms valstybės ir vietos savivaldos institucijoms objektyviai įvertinti tarptautinių ir nacionalinių vaikų teises ir teisėtus interesus reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, stebėti priimamų sprendimų ir vykdomų veiksmų poveikį vaikų teisių apsaugai ir užtikrinant vaikų gerovę.
    • Įvertinti vaikų teisių apsaugos politikai skiriamų išteklių paskirstymo ir panaudojimo efektyvumą, būtinus poreikius bei jų panaudojimo poveikį.
    • Vykdyti duomenų rinkimą ir analizę, siekiant turėti patikimus vaiko teisių apsaugos politikos formavimo rodiklius, nustatyti esamas problemas ir teikti galimus jų sprendimo variantus.
    • Įtraukti visą visuomenę, kiekvieną jos narį, taip pat ir vaikus, į vaikų teisių apsaugos ir užtikrinimo procesą, stiprinti bendrumo, saugumo ir solidarumo jausmus, būtinus vaikų gerovei.
    • Skatinti bendrą abiejų tėvų atsakomybę vykdant savo pareigas vaikams. Valstybė, pasitelkdama visuomenę, visuomenines organizacijas ir kt., privalo sudaryti sąlygas padėti tėvams tinkamai atlikti savo pareigas.
    • Vykdyti socialinės pagalbos šeimoms reformą, atsižvelgiant į vykstančius pokyčius visose visuomenės gyvenimo, taip pat ir šeimos, srityse (pvz., gyvenimą nesusituokus, augantį socialiai apleistų šeimų skaičių, tėvų, vengiančių vykdyti savo pareigas vaikams, gausėjimą ir pan.).
    • Kurti ir teikti paslaugas, nukreiptas į tėvų, visuomenės švietimą, konsultacijas ir prevencinį darbą, šeimoms, vaikams, susidūrusiems su sunkumais, esantiems kritinėse situacijose ir pan.
    • Teikti pagalbą diskriminaciją patiriantiems vaikams (kaimo bendruomenių vaikams, rizikos grupių ir pan. šeimų vaikams) – eliminuojant diskriminavimo sąlygas, užtikrinant vaikams garantuotų teisių į švietimą, sveikatos apsaugą, poilsį ir laisvalaikį bei kt. realizavimą.
    • Užtikrinti neįgaliųjų vaikų teisių realizavimą, aktyviai veikti jų integravimo procesą, sudaryti galimybes jiems gyventi visavertį gyvenimą.
    • Stiprinti nevyriausybinių organizacijų, dirbančių dėl vaikų ir įtraukiančių vaikus, vaidmenį ir skatinti jų aktyvų dalyvavimą sprendžiant vaikų teisių apsaugos užtikrinimo problemas, vykdant programas ir kt.
    • Siekti aktyvaus vaikų dalyvavimo kuriant savo aplinką, savo visuomenę, savo pasaulį, priimant sprendimus, ypač skiriant dėmesį socialiai nuskriaustiems, neįgaliems, ignoruojamiems vaikams, padedant jiems įgyti pasitikėjimą savimi.
    • Spartinti vykdomą sveikatos reformą, stiprinant šią sistemą, užtikrinant galimybes vaikams gauti efektyvias, tinkamas, kvalifikuotas paslaugas, atkreipti dėmesį į pirminę pagalbą, ligų profilaktiką.
    • Spartinti vykdomą švietimo reformą, stiprinant šią sistemą. Užtikrinti galimybę vaikams mokytis jiems palankioje, saugioje ir sveikoje aplinkoje, kur yra ginamos ir skatinamos žmogaus teisės.
    • Skatinti priemones, programas ir pan., siekiančias užkirsti kelią tabako, alkoholio, narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų plitimui, vartojimui.
    • Užtikrinti vaikų saugumą ir įgyvendinti priemones, siekiančias sumažinti smurtą ir savižudybes. Vaikai turi būti apsaugoti nuo visų prievartos, nepriežiūros, išnaudojimo ir smurto formų visose gyvenimo srityse.
    • Plačiai vykdyti prevencines, informacines vaikų saugumui užtikrinti skirtas programas ir užtikrinti skubios, efektyvios, kvalifikuotos pagalbos suteikimą nukentėjusiam vaikui, garantuoti jo reintegraciją į visuomenę. Teikti pagalbos ir konsultacines priemones smurtautojams.
    • Praktikoje realizuoti vaikų apsaugos nuo žalingos, neigiamos informacijos priemones, atsižvelgiant į kaltų asmenų atsakomybę ir ją užtikrinant.
    • Siekti mažinti vaikų, ypač kūdikių, augančių valstybinėse globos institucijose, skaičių, užtikrinant jiems tinkamas, sveikas ir saugias sąlygas augti šeimos aplinkoje.
    • Aktyviai vykdyti vaikų globos reformą, likviduojant grėsmingus ir didelius vaikų globos namus, keičiant jų personalo struktūrą, priartinant prie vaiko ugdymo šeimoje, šeimynoje formos, taip pat užtikrinant šias institucijas paliekančių vaikų pasirengimą savarankiškai gyventi visuomenėje, pasitikėti savimi.
    • Plėsti vaikų ir visuomenės informatyvumą apie vaikų teises, vaikų statusą, tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintus įsipareigojimus vaikų atžvilgiu, aktyviai į šį procesą įtraukiant žiniasklaidos priemones.
    • Dėti visas pastangas, kad būtų kuriamas pasaulis, tinkamas vaikams.

III. KITA VAIKO TEISIŲ APSAUGOS KONTROLIERIAUS ĮSTAIGOS VEIKLA

 

1. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla šalies viduje

Bendradarbiavimas su institucijomis bei organizacijomis

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo nuostatos vaiko teisių apsaugos kontrolieriui suteikia įgalinimus siūlyti Seimui ir Vyriausybei priemones, kaip pagerinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugą; teikti pasiūlymus Respublikos Prezidentui, Seimui, Vyriausybei dėl galiojančių teisės aktų pakeitimų ir naujų teisės aktų priėmimo bei politikos, susijusios su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, formavimo bei įgyvendinimo; bendradarbiauti su valstybės ir savivaldybės institucijomis ar įstaigomis, susijusiomis su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga.

Realizuodama nurodytas Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo nuostatas ataskaitiniu laikotarpiu Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga aktyviai bendradarbiavo parlamentiniu lygmeniu su Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetu, Teisės ir teisėtvarkos komitetu, Šeimos ir vaiko reikalų komisija, teikdama vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus išvadas, pastabas ir pasiūlymus dėl Lietuvos Respublikos Seimo svarstomų teisės aktų projektų, teikdama keistinų teisės aktų projektus. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pastabos ir išvados dėl netinkamo vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos įgyvendinimo, teisinio reglamentavimo trūkumų buvo teikiamos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Teisingumo ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Kultūros ministerijai. Susirašinėjimas veiklos klausimais taip pat vyko su Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaiga, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Lietuvos Respublikos Aukščiausiuoju Teismu, Teisės institutu, Lietuvos teisės ir Vilniaus universitetais, Žurnalistų etikos inspektoriumi, Vidaus reikalų ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apskričių viršininkų administracijomis, prokuratūromis, Policijos departamentu ir kitomis valstybės ir savivaldybės institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Iš minėtų įstaigų ir institucijų buvo gauta per šimtą su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veikla susijusių raštų. Dėl vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus nuomonės ir išvadų atskiriems teisės aktų projektams buvo gauti 25 raštai, tarp jų paminėtini Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Baudžiamojo kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas, Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo projektas, Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos strategijos 2003–2007 projektas ir kt.

Pasinaudodamas įstatymo suteikta teise, vaiko teisių apsaugos kontrolierius dėl smurto prieš vaikus ir netinkamo bei nepakankamo tarpinstitucinio bendradarbiavimo (tarpfunkcinio koordinavimo) problemos, trukdančios efektyviai daryti įtaką, užkardyti smurtą prieš vaikus, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą, dėl vaikų teisių apsaugos padėties šalyje – į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką.

Savo iniciatyva, atsižvelgdamas į dažniausiai pasikartojančius vaiko teisių pažeidimus, vaiko teisių apsaugos kontrolierius parengė ir Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetui bei Šeimos ir vaiko reikalų komisijai pateikė Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, Civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projektą, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą.

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 224, 2591 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 1813 straipsniu įstatymo projekto (Nr. IXP-2202) tikslas – reglamentuoti trečiųjų asmenų, taip pat mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ir kitų įstaigų, kurios atsako už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą, vadovų, pedagogų, auklėtojų ar kitų jiems prilygstančių asmenų atsakomybę už vaiko teisių pažeidimus, tokiu būdu realizuojant Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 55 ir 57 straipsnių normas.

Civilinio kodekso 3.85 ir 3.233 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas (Nr. IXP- 2201) buvo parengtas atsižvelgiant į Civilinio kodekso normų taikymo praktikoje kylančias problemas bei siekiant užtikrinti tinkamą vaiko teisės į gyvenamąją patalpą apsaugą.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnio pakeitimo ir papildymo projekto (Nr. IXP- 2200) parengimą apsprendė gausėjantys pareiškėjų žodiniai ir rašytiniai nusiskundimai bei paklausimai dėl vaiko teisių apklausų, pokalbių su vaikais metu švietimo, ugdymo įstaigose, valstybinėse vaiko teisių apsaugos institucijose ir kitose įstaigose. Įstatymo projektu siekiama aiškiai įvardyti vaiko teisinę padėtį, kai vaiko atžvilgiu nėra vykdomi procesiniai veiksmai administracinėse ar baudžiamosiose bylose.

Į Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetą vaiko teisių apsaugos kontrolierius kreipėsi, atsižvelgdamas į gyventojų skundus raštu bei nusiskundimus žodžiu dėl teismo antstolių kontorų bei antstolių netinkamo, aplaidaus bei pasyvaus pareigų vykdymo. Dėl teismų sprendimų vykdymo proceso ir teismo antstolių veiklos buvo kreiptasi ir į Teisingumo ministeriją. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pastabas, įvardintas atskiras problemas ministerija perdavė svarstyti atitinkamai darbo grupei.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija sutiko su vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iškeltoms problemos ir pastaboms dėl našlaičių pensijos skyrimo teisinio reglamentavimo neatitikimo visuotinio geriausio vaiko principui ir nurodė atsižvelgsianti jas svarstydama Šalpos (socialinių) pensijų įstatymo pataisų projektą, taip pat užtikrino imsiantis atitinkamų priemonių, siekdama papildomai paremti vaikus našlaičius, likusius be tėvų (vieno iš tėvų) globos.

Taip pat, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija pritarė vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus nuomonei dėl vieningo vaiko amžiaus įtvirtinimo sveikatos apsaugos sistemoje bei dėl ligų sąrašo, kuriomis sergantieji vaikai pripažįstami neįgaliais, peržiūrėjimo ir kt.

Aktyvus susirašinėjimas, siekiant užtikrinti efektyvią savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų veiklą, sudarant pastarosioms tinkamas būtinas veiklos sąlygas, taip pat nepriekaištingą tarptautinių ir nacionalinių vaikų teises ir teisėtus interesus reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą regionuose, vyko su savivaldybių merais, savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybomis ir pan.

Komandiruotės Lietuvoje

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nustato, kad vaiko teisių apsaugos kontrolierius prižiūri ir kontroliuoja institucijų, susijusių su vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, veiklą, dėl kurios pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai.

Įgyvendinant šią kontrolieriaus įstatymo nuostatą per ataskaitinį laikotarpį vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus buvo aplankytos: Ignalinos rajono, Visagino miesto, Zarasų rajono, Molėtų rajono, Jurbarko rajono, Pasvalio rajono, Kazlų Rūdos, Kalvarijų, Švenčionių rajono, Kėdainių rajono, Vilkaviškio rajono vaiko teisių apsaugos tarnybos, taip pat Žemaitijos regione esančios, Klaipėdos rajono, Raseinių rajono, Tauragės rajono, Rietavo, Plungės rajono, Telšių rajono, Skuodo rajono, Šilutės rajono, Šilalės rajono, Pagėgių ir Neringos savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos.

Taip pat pagal Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių komisariato pateiktą informaciją dėl neatitinkančios teisės aktų, reglamentuojančių pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje, nepilnamečių padėties lankytasi ir tyrimas atliktas Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, siekdamas objektyviai išsiaiškinti kai kurias su tiriamais skundais, nusiskundimais žodžiu susijusias aplinkybes, atsižvelgdamas į spaudoje pasirodžiusią informaciją bei patikrinti kitą įstaigai žinomą informaciją, lankėsi Švenčionėlių ir Šiaulių vaikų globos namuose, Molėtų rajono Inturkės laikinosios vaikų globos namuose „Baltažiedė lelija“, viešojoje įstaigoje „Marijampolės vaiko tėviškės namai“, Valkininkų vaikų globos namuose „Spengla“, Valkininkų vaikų sanatorijoje – ligoninėje ,,Pušelė“, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – auklėjimo darbų kolonijoje, organizacijoje ,,SOS vaikų kaimas“, Vilniuje, agentūros „Visos Lietuvos vaikai“ Valakampių sodyboje, Pasvalio rajono Grūžių vaikų globos namuose ir kt.

Lankytasi ir įvairių miestų bei rajonų vidurinėse mokyklose, pensionuose, internatuose, vaikų sveikatinimo institucijose, taip pat atskirose nepilnamečius globojančiose šeimose bei šeimynose.

Siekiant susipažinti su vaikų vasaros poilsio stovyklų veikla bei vaikų gyvenimo ir užimtumo sąlygomis, lankytasi viešojoje įstaigoje vaikų poilsio stovykloje „Gulbinai“, Vilniaus rajone, taip pat specializuotoje, Šaulių sąjungos organizuotoje mobiliojoje vaikų vasaros poilsio stovykloje Onuškyje, Trakų rajone ir pan.

Seminarai ir konferencijos

Per ataskaitinį laikotarpį vaiko teisių apsaugos kontrolierius bei kontrolieriaus įstaigos darbuotojai dažnai dalyvavo ir skaitė pranešimus įvairiose konferencijose, seminaruose bei kvalifikacijos kėlimo kursuose.

2002 m. balandžio mėnesį dalyvauta tarptautinėje konferencijoje „Ombudsmenų funkcijos ir vaidmuo demokratinėse šalyse“ bei „Gelbėkit vaikus, Lietuva“ vienuoliktajame suvažiavime-konferencijoje. Tarptautinėje konferencijoje „Ombudsmenų funkcijos ir vaidmuo demokratinėse šalyse“ pirmą kartą susirinko 33-jų Rytų ir Vakarų Europos valstybių pareigūnai ir aptarė ombudsmenų darbo vaidmenį, žmogaus teisių apsaugą krizinėse situacijose. Konferencijos metu vaiko teisių apsaugos kontrolierius susitiko su Europos Tarybos Žmogaus teisių įgaliotiniu (komisaru) Alvaru Gil Roblesu (Alvar Gil Robles).

2002 m. gegužės mėnesį vaiko teisių apsaugos kontrolierius dalyvavo taip pat dviejose konferencijose. Tarptautinei Šeimos dienai paminėti gegužės 15 d. vykusioje konferencijoje buvo aptarta valstybinė šeimos politika, pagyvenusių šeimų problemos. Renginio dalyviai bendru sutarimu priėmė rezoliuciją, kurioje kaip esminis visuomenės pagrindas išskirta šeima.

Gegužės 23–24 d. dalyvauta II tarptautinėje konferencijoje „Vaikų teisės Europoje“. Konferencijos atidarymo iškilmėse vaiko teisių apsaugos kontrolierei G. Imbrasienei buvo suteiktas konferencijos dalyvių pasveikinimo žodis. Renginyje dalyvavo nemažai užsienio šalių specialistų, dirbančių vaiko teisių apsaugos srityje. Jungtinių Tautų Vaikų fondo Europos regiono direktoriaus pavaduotoja J. Nelson konferencijos metu pristatė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos Veiksmų planą, Švedijos karalystės Sveikatos ir socialinių reikalų ministerijos Vaiko teisių apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoja C. Jahn aptarė Vaiko teisių apsaugos konvencijos įgyvendinimą Švedijoje. Kitų konferencijos dalyvių pranešimuose buvo pastebėtos panašios problemos visose šalyse, t. y. seksualinė prievarta prieš vaikus ir vaikų išnaudojimas.

Be kita ko, 2002 m. gegužės 31 d. dalyvauta Tarptautinei vaikų gynimo dienai paminėti skirtame renginyje „Diskusija prie apvalaus stalo su moksleivių parlamento atstovais“. Diskusijoje buvo aptarti Niujorke vykusio forumo ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiosios sesijos rezultatai, aptartos moksleivių parlamento atstovų keliamos problemos.

2002 m. birželio 6–7 d. dalyvauta Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos, Lietuvos žmogaus teisių centro, JT vystymo programos ir UNICEF Lietuvos nacionalinio komiteto organizuotoje konferencijoje „Nepilnamečių justicijos reforma Baltijos šalyse“. Konferencijoje ypatingas dėmesys buvo telkiamas į Lietuvoje vykdomą nepilnamečių justicijos reformą. Šios reformos įvertinimą Lietuvoje pristatė Jungtinių Tautų ekspertė Justice Renate Winter.

2002 m. rugpjūčio 27–28 dienomis dalyvauta „Gelbėkit vaikus, Lietuva“ organizuotoje konferencijoje „Sukurkime Europą vaikams – lai vaiko teisės tampa realybe Europos Sąjungos plėtros proceso metu“. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius konferencijos-diskusijos dalyvius supažindino su įstaigos darbu, išskyrė pagrindines kontrolieriaus veiklos kryptis, esmines vaiko teisių pažeidimų priežastis, kartu su Latvijos Vaiko teisių centro vadove Inete Ielite, Talino rizikos grupės vaikų centro vadove Erki Korp bei Lenkijos gatvės vaikams institucijos įkūrėja Ketler-Hamela Maria aptarė valstybės institucijų ir visuomeninių organizacijų ryšių plėtojimą.

2002 m. spalio mėnesį dalyvauta Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos kartu su organizacija „Gelbėkit vaikus, Lietuva“ organizuotoje Trečiojoje regioninėje nevyriausybinių organizacijų koalicijų konferencijoje, lapkričio mėnesį – renginyje „UNICEF veikla Lietuvoje“ bei Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikoje surengtoje konferencijoje „Aktualios Lietuvos vaikų sveikatinimo (sergamumas, invalidumas, gydymas ir reabilitacija) problemos“.

2002 m. gruodžio 18 d. dalyvauta Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos surengtoje konferencijoje „Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos projektui Nr. IXP-2119“ pristatyti. Konferencijos dalyviai buvo informuoti, jog Seimo valdybos sprendimu sudaryta darbo grupė parengė Vaiko gerovės valstybės politikos koncepcijos projektą, kuris buvo pateiktas Seimui, o 2002 m. gruodžio mėnesio 5 d. plenariniame posėdyje jam buvo pritarta. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius siūlė numatyti koncepcijos įgyvendinimo laiką, aptarti jaunimo (16–28 m.) sąvoką bei konkrečių teisės aktų projektus, reikalingus koncepcijai įgyvendinti.

2002 m. rugsėjo 16–17 dienomis dalyvauta praktiniame seminare „Vieningo supratimo apie seksualinę prievartą prieš vaikus kūrimas“. Seminarą vedė vienas žymiausių tarpdisciplininio darbo specialistų vaikų seksualinės prievartos srityje, vaikų ir paauglių psichiatras ir psichoterapeutas, Miunsterio universiteto profesorius Tilman Furnis. Seminare buvo pateikta daug statistinės medžiagos, konkrečių vaiko seksualinio išnaudojimo pavyzdžių bei paaiškinimų, kaip reikia elgtis su nukentėjusiais nuo seksualinės prievartos vaikais, kaip atpažinti seksualinės prievartos panaudojimo faktus, kuo mažiau traumuojant nukentėjusįjį.

Darbo grupės/posėdžiai

Vykdant vaiko teises bei teisėtus interesus reglamentuojančių nuostatų įgyvendinimo priežiūrą bei kontrolę Lietuvoje, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovai dalyvavo daugelyje darbo grupių:

    • Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. kovo 7 d. dekretu „Dėl konsultacinės vaikų reikalų tarybos prie Respublikos prezidento sudėties tvirtinimo“ atnaujintoje Konsultacinės vaikų reikalų tarybos veikloje;
    • Kultūros ministerijos suformuotoje darbo grupėje Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo lydimiesiems teisės aktų projektams rengti;
    • Šiaurės Šalių Ministrų tarybos Informacijos biuro tarpžinybinėje tarybos finansuojamų projektų atrankos ekspertų darbo grupėje;
    • UNICEF ekspertų grupėje dėl pateiktos „Vaikų ir moterų padėties Lietuvoje“ analizės;
    • išvažiuojamajame posėdyje kartu su Seimo Žmogaus teisių komitetu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje – auklėjimo darbų kolonijoje, dėl bausmių kodekso vykdymo;
    • Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtame posėdyje, kuriame Teisės institute sudaryta darbo grupė pristatė Lietuvos Respublikos nepilnamečių minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo projektą ir išklausė institucijų, formuojančių ir įgyvendinančių vaiko teisių apsaugos politiką, bei praktikų nuomones;
    • „Valstiečių laikraščio“ surengtoje diskusijoje „Smurtas prieš vaikus“ Raseinių rajono savivaldybėje;
    • Kauno vaikų ir jaunimo globos namuose vykusioje diskusijoje „Linkusių nusikalsti ir nusikaltusių vaikų ir jaunuolių, gyvenančių Kauno apskrity, grąžinimas į socialiai priimtiną erdvę“.
    • Kt.

Pažymėtina, kad vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atstovai per 2002 metus nuolatos dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo komisijų ir komitetų posėdžiuose, kur buvo diskutuojama dėl naujai siūlomų teisės aktų projektų, teikiamų išvadų, susijusių su vaiko teisių bei teisėtų interesų apsauga.

Susitikimai

Aktualiausi 2002 metais vaiko teisių apsaugos klausimai vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus buvo ne kartą aptarti su Lietuvos Respublikos Prezidentu, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininku bei Ministru Pirmininku.

Per ataskaitinį laikotarpį Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje vyko keletas didelių susitikimų su Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojais. 2002 m. kovo 15 d. vaiko teisių apsaugos kontrolierius susitiko su Žemaitijos regiono Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojais. Susitikimo metu buvo vienareikšmiškai pritarta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus siūlymui, kad, siekiant iš esmės pagerinti su vaiko teisėmis susijusių problemų sprendimą, reikia prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įkurti centrinę instituciją, kuri koordinuotų savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų darbą, teiktų joms metodinę, juridinę ir kitokią pagalbą. Be to, tarnybų darbuotojai išreiškė nuomonę, kad vaikų teisių apsaugos gerinimas galimas tik esant glaudžiam bendradarbiavimui su mokyklomis, policija ir medicinos įstaigomis, kurios, nustačius vaiko teisių pažeidimų faktus, dažnai lieka nuošalyje ir tvirtina, jog vaikų problemos – tik vaikų tėvų ir vaiko teisių apsaugos tarnybų rūpestis.

Kovo bei balandžio mėnesį įstaigoje įvyko susitikimai su Šiaurės Ministrų Tarybos informacinio biuro Lietuvoje projektų koordinatore Vida Gintautaite, UNICEF Nacionalinio komiteto Lietuvoje atstove Giedra Dagiliene bei UNICEF regioninio ofiso Centrinei ir Rytų Europai bei Baltijos šalims projektų koordinatore Marty Rajandran. Pokalbių metu buvo aptartos artimesnio ir glaudesnio įstaigos bei minėtų institucijų bendradarbiavimo galimybės. Su p. M. Rajandran, be kita ko, buvo aptartos prioritetinės UNICEF pagalbos kryptis ateinantiems metams, t. y. jodizuotos druskos naudojimas Lietuvoje, motinų skatinimas maitinti kūdikius krūtimi, užterštumo keliamas pavojus vaikų sveikatai bei seksualinio vaikų išnaudojimo prevencija. Taip pat aptarta Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veikla bei sritys, kuriose yra galima UNICEF pagalba ateinantiems metams.

2002 metų balandžio mėnesį Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje lankėsi Aukščiausiojo Kosovo teismo teisėja Justice Renate Winter, su kuria buvo aptarta nepilnamečių justicija Lietuvoje.

2002 metų balandžio 17 d. vaiko teisių apsaugos kontrolierius susitiko su Lietuvos radijo ir televizijos generaliniu direktoriumi V. Milakniu. Pokalbio metu aptartos įstaigos bei televizijos bendradarbiavimo galimybės, galimybės skirti žurnalistą, kuris domėtųsi bei skleistų informaciją apie vaiko teises, taip pat skirti eterio laiką ir kt.

Balandžio mėnesio pabaigoje vaiko teisių apsaugos kontrolierius dalyvavo Devintajame tautinių mažumų vyriausybinių institucijų pareigūnų susitikime.

2002 metų gegužės mėnesio pradžioje vaiko teisių apsaugos kontrolierius Lietuvos Respublikos Seime susitiko su Jungtinių Tautų žmogaus teisių vyriausiąja komisare p. Mary Robinson.

Gegužės mėnesio 26–28 dienomis Lietuvoje lankėsi Vokietijos Bundestago šeimos, vyresniųjų žmonių, moterų ir jaunimo reikalų komiteto delegacija, kuri domėjosi prekyba žmonėmis, priverstine prostitucija ir smurtu prieš vaikus bei šių problemų sprendimo būdais. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius dalyvavo minėtame susitikime kartu su Socialinių reikalų ir darbo, Žmogaus teisių komitetų ir Šeimos ir vaiko reikalų komisijos nariais.

2002 m. rugpjūčio 28 d. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje vyko vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus ir Latvijos Vaikų, jaunimo ir šeimos teisių organizacijos atstovės Gunos Bundulės (Guna Bundule), „Gelbėkit vaikus, Latvija“ atstovės Valentinos Eihenbergos (Valentina Eihenberga), Latvijos vaiko teisių centro atstovės Inetės Ielitės (Inete Ielite) ir Didžiosios Britanijos organizacijos „Prieš fizines bausmes“ koordinatoriaus, UNICEF eksperto Piterio Niuelo (Peter Newell) susitikimas. Susitikimo metu buvo aptartos svarbiausios vaiko teisių apsaugos problemos Lietuvoje, Latvijoje bei Jungtinėje Karalystėje – skurdas bei smurtas prieš vaikus. Svečias iš Didžiosios Britanijos atkreipė dėmesį į tai, kad Anglijos vyriausybė gana skeptiškai žiūri į Vaikų ombudsmeno institucijos įkūrimą, kadangi tokios institucijos atsiradimas reikštų naujos, galingos bei nepriklausomos institucijos egzistavimą.

2002 m. gruodžio 13 d. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje įvyko susitikimas su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojais. Susitikime dalyvavo per 20 tarnybos socialinių pedagogų, specialistų, psichologų. Tarnybos specialistai skundėsi didėjančiomis darbo apimtimis, rizikingomis darbo sąlygomis bei paprašė vaiko teisių apsaugos kontrolierių tarpininkauti, kad kuo greičiau būtų parengtas Vaiko teisių apsaugos tarnybų įstatymas.

Bendri projektai

2002 metais Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga parengė projektą UNICEF regioniniam ofisui Centrinei ir Rytų Europai bei Baltijos šalims, kuriuo buvo prašoma finansiškai paremti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2001 metų veiklos ataskaitos vertimą bei publikavimą. Šis projektas buvo sėkmingai bei laiku įvykdytas, todėl su Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla, vaiko teisių pažeidimų analize, vieša kontrolieriaus veikla bei pasiūlymais buvo supažindintos ne tik visos Lietuvos vaiko teisių apsaugos tarnybos bei kitos institucijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga, bet ir dauguma užsienio Vaikų ombudsmenų. Kadangi Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga savo veiklą pradėjo tik 2000 metų pabaigoje, būtent metinė 2001 metų ataskaita išsamiai pristatė Vaiko teisių apsaugos kontrolierių tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje.

2002 metais UNICEF regioninis ofisas Centrinei ir Rytų Europai bei Baltijos šalims su Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga pasirašė dar vieną projektą, kurio pagrindinis tikslas buvo skatinti vaiko teisių apsaugą. Šio projekto įgyvendinimo dėka vaiko teisių apsaugos kontrolierius dalyvavo metiniame ENOC tinklo susitikime Briuselyje bei 6-ojoje Europos šeimos teisės konferencijoje Europos Taryboje, Strasbūre.

2002 m. lapkričio 8 d. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje vyko įstaigos veiklos dvejų metų paminėjimo renginys. Į renginį buvo pakviesti įvairių vaikų globos namų auklėtiniai, jiems buvo organizuojamos pamokėlės, žaidimai bei vaišės. Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje rengtuose įvairiuose konkursuose vaikams buvo įsteigti prizai, kuriuos suteikė Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas, UNICEF Nacionalinis komitetas Lietuvoje, leidyklos „Vaga“, „Alma Littera“, UAB „UNILEVER“ ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga.

2. Tarptautinė vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla

Komandiruotės į užsienį

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė 2002 m. gegužės 7–12 dienomis dalyvavo Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje vaikų klausimais. Sesijoje buvo siekiama įvertinti permainas vaiko teisių apsaugos srityje, įvykdytas per pastaruosius 10 metų.

Specialiojoje sesijoje Niujorke buvo priimtas bendras dokumentas, kuriuo Jungtinių Tautų šalių vyriausybės įsipareigojo įgyvendinti sesijos lozungą „Pasaulis turi būti tinkamas gyventi vaikams“ (“A World Fit for Children”). Pagal šį dokumentą yra rengiamas veiksmų planas, kuriame ypač akcentuojamas sveikos aplinkos užtikrinimas vaikams, galimybės į jų išsilavinimą, apsaugą nuo smurto ir prievartos bei kovą su AIDS.

2002 m. birželio 24–26 dienomis vaiko teisių apsaugos kontrolierius dalyvavo Varšuvoje vykusioje Centrinės ir Rytų Europos šalių vaiko teisių apsaugos ombudsmenų konferencijoje, kurioje pirmiausia buvo aptarinėjamas pereinamojo laikotarpio politinių, socialinių ir ekonominių problemų poveikis vaikų padėčiai ir galimi jų sprendimo būdai. Konferencijoje buvo priimta deklaracija, kurioje sakoma, kad pagrindinės vaikų problemos Centrinės ir Rytų Europos šalyse yra skurdas, menka tėvų globa ir piktnaudžiavimas valstybine globa; valstybės raginamos neatidėliojant įveikti socialinių ir ekonominių pertvarkymų neigiamą poveikį vaikams, didinti paramą sunkiai besiverčiančioms šeimoms, maksimaliai ribojant vaikų apgyvendinimą valstybinėse globos įstaigose.

Centrinės ir Rytų Europos šalių vaiko teisių apsaugos ombudsmenų konferencijos metu buvo užmegzti glaudūs ryšiai su kitų šalių vaiko teisių apsaugos ombudsmenais, artimiau susipažinta su Lenkijos vaikų ombudsmeno institucija.

2002 m. spalio 2–5 dienomis dalyvauta šeštajame metiniame Europos vaikų ombudsmenų tinklo susitikime Briuselyje. Šiame susitikime dalyvavo ombudsmenai iš 17 pasaulio šalių. Susitikime buvo plačiai diskutuojama apie vaikų seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą, vaikų prostituciją, fizinį ir psichinį smurtą prieš vaikus, vaikų sergamumą AIDS. Šiame susitikime šalys narės patvirtino ENOC organizacijos statutą ir Europos vaikų ombudsmenų tinklas pradėjo egzistuoti de jure.

2002 m. spalio 14–15 d. dalyvauta 6-ojoje Europos šeimos teisės konferencijoje, vykusioje Europos Taryboje.

Europos šeimos teisės konferencijoje Strasbūre dalyvavo kelių Europos universitetų dėstytojai, teisėjai, įvairių šalių ministrai, ministerijų atstovai, notarai, privatinės teisės specialistai, ambasadų bei konsulatų atstovai iš Prancūzijos, Vokietijos, Ispanijos, Rusijos, Liuksemburgo, Olandijos, Belgijos, Danijos, Švedijos, Norvegijos, Kroatijos, Jungtinės Karalystės, Austrijos bei Maltos.

Konferencijoje buvo diskutuojama apie Europos santuokinės teisės režimų pasekmes šeimai paveldėjimo atvejais bei artimesnio bendradarbiavimo privalumus, norint tinkamai užtikrinti šeimos turtines teises paveldėjimo srityje. Skirtingų Europos šalių atstovai lygino jų šalyse galiojančius įstatymus, reguliuojančius paveldėjimo teisę, bei nustatė keletą skirtumų ir nesuderinamumų, tokių kaip testamento teisėtumas bei jo pripažinimas paveldėtojui, gyvenančiam skirtingoje šalyje, jungtinių testamentų galiojimas bei testamentų registravimas skirtingose šalyse. Konferencijos metu didelis dėmesys buvo sutelktas į santuokinio turto teisinius režimus ginant išlikusio sutuoktinio teises bei teisėtus interesus, priemones, kurios sumažintų bylų skaičių nepalikus testamento, testamentų registraciją bei turto padalijimo po sutuoktinio mirties pagreitinimą ir palengvinimą.

Konferencijos metu su Kroatijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisės departamento viršininke Mila Jelavič bei patarėja teisės klausimais Marija Stojevič buvo aptartos vaikų teisių bei teisėtų interesų gynimo problemos Lietuvoje bei Kroatijoje. Kroatijos atstovai apgailestavo, kad savo šalyje vis dar neturi įsteigtos vaikų ombudsmeno institucijos, bei domėjosi, kaip šios institucijos veikla plėtojama Lietuvoje.

Vaikų ombudsmenai

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga užmezgė gana glaudžius ryšius su kitų šalių vaiko teisių ombudsmenais ir institucijų, atsakingų už vaiko teisių bei teisėtų interesų apsaugą, atstovais. Be anksčiau minėtos Latvijos nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkit vaikus, Latvija“ atstovų, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius per ataskaitinį laikotarpį priėmė Moldovos Respublikos delegaciją (atstovai iš Moldovos žmogaus teisių komiteto, parlamento, JT atstovybės ir kt.). Moldovos atstovai domėjosi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (ombudsmeno) įstaigos veikla. Kadangi Moldovos Respublikoje taip pat ruošiamasi steigti Vaikų ombudsmeno instituciją, svečiai buvo supažindinti su kontrolieriaus įstaigos kūrimo procesu, kontrolieriui suteiktomis teisėmis bei jo vieša veikla, taip pat kontrolieriaus priimamų sprendimų įgyvendinimu.

ENOC metinio susitikimo metu vaiko teisių apsaugos kontrolierius susipažino su Maskvos apskrities vaiko teisių įgaliotiniu Aleksejumi Galovanu bei Volgogrado srities vaiko teisių įgaliotine Tatjana Aleksejeva. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga, tiek abu įgaliotiniai vaiko teisių apsaugos srityje dirba gana trumpą laiką, ir šalyse yra pastebimos panašios problemos vaiko teisių apsaugos srityje, nutarta ir ateityje artimiau bendradarbiauti. Su minėtais vaiko teisių apsaugos įgaliotiniais keičiamasi informacine medžiaga, dalijamasi patirtimi.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius 2002 metų rugpjūčio mėnesį kreipėsi į Prancūzijos vaikų ombudsmenę Claire Brisset. Kontrolierius išreiškė savo nerimą dėl tuo metu visai Lietuvai aktualios problemos – Raimondo ir Editos Rumšų vaikų likimo. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, atsižvelgdamas į Vaiko teisių konvenciją bei pagrindinius ENOC (Europos Vaikų Ombudsmenų tinklas) principus, paprašė Prancūzijos vaikų ombudsmeną išreikšti savo nuomonę atitinkamoms jos šalies teisėsaugos institucijoms dėl vaikų teisės palaikyti asmeninius ryšius bei tiesiogiai bendrauti su motina.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga taip pat glaudžiai bendradarbiauja su Lenkijos vaikų ombudsmenu. 2002 m. lapkričio 27 – gruodžio 1 dienomis Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus kvietimu Vilniuje lankėsi Lenkijos vaikų ombudsmenas Pawel Jaros, ombudsmeno įstaigos Tyrimų ir analizės skyriaus direktorė Mariola Chojnacka ir visuomeninės organizacijos prezidentas Cezaryus Lezanskis. Tai buvo pirmasis užsienio šalies ombudsmenas, su oficialiu vizitu apsilankęs Lietuvoje. Lietuvos ir Lenkijos vaikų ombudsmenai vizito metu aptarė bendras problemas, ypač daug dėmesio buvo skirta vaikų sveikatos klausimams.

Lenkijos vaikų ombudsmenui bei jį lydintiems asmenims buvo organizuoti susitikimai Seimo Žmogaus teisių komitete, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Lenkijos vaikų ombudsmenas taip pat aplankė SOS vaikų kaimą, kai kurias lenkiškas mokyklas.

Per 2002 metus vaiko teisių apsaugos kontrolierius taip pat artimiau susipažino su Čekijos ombudsmenu, Ispanijos vaikų ombudsmenu Carmen Gonzalez Madrid, Katalonijos vaikų ombudsmenu Jordi Cots, Švedijos vaikų ombudsmene Lena Nyberg ir kt.

ENOC (Europos vaikų ombudsmenų tinklas)

Daugumą Europos šalių vaiko teisių ombudsmenų vienija jų pačių iniciatyva (paskatinta UNICEF organizacijos) įkurta organizacija – Europos vaikų ombudsmenų tinklas. Europos vaikų ombudsmenų tinklas (European Network of Ombudsmen for Children) formaliai buvo įsteigtas 1997 metų birželio mėnesį, ombudsmenų susitikimo Trondheim mieste, Norvegijoje, metu. Tinklas tuomet jungė 12 Europos šalių nepriklausomas vaikų teisių institucijas.

Pagrindinis šios organizacijos tikslas yra raginti užtikrinti JT Vaiko teisių konvencijos įgyvendinimą, remti ir stiprinti kolektyvinę lobistinę veiklą vaiko teisių apsaugos srityje, dalytis informacija, metodais ir strategija ir padėti kurti naujas efektyvias nepriklausomas institucijas, ginančias vaikų teises.

1997 metais, kuriant ENOC (Europos vaikų ombudsmenų tinklą), buvo sutarta dėl tokių kandidatų į tinklo narius kriterijų: a) nepriklausoma valstybinė, rajoninė, vietinė institucija, įsteigta teisės aktais suteikiant jai įgaliojimus ginti vaikų teises; b) vyriausybės ar parlamento įsteigta institucija, kuri pajėgi nepriklausomai ginti vaikų teises; c) pagrindinės nevyriausybinės organizacijos, galinčios nepriklausomai veikti ir atstovauti vaiko interesams.

Atsižvelgiant į Europos plėtros procesą, 1999 metais ENOC nutarė peržiūrėti narystės kriterijus, nes ,,Vaikų ombudsmenų tinklas pripažįsta, kad nepriklausomos institucijos vaikams (ombudsmeno, komisionieriaus ir t. t.) sąvoka vis dar besivystanti, ir narystės kriterijai turi vis dažniau būti peržiūrimi.“

Dabartinis ENOC yra atviras visoms Europos Tarybos šalims narėms, kurių įsteigtos vaiko teisių apsaugos institucijos atitinka tokius kriterijus:

1. Valstybinės, regioninės institucijos, kurioms teisės aktų suteikiami įgaliojimai ginti vaikų teises bei teisėtus interesus.

2. Valstybinės žmogaus teisių gynimo institucijos, kurioms teisės aktų suteikiami įgaliojimai rūpintis vaikais.

Europos vaikų ombudsmenų tinklas pažymi, kad visos nepriklausomos vaiko teisių gynimo institucijos turi panašius tikslus, pagal kuriuos galima identifikuoti pagrindinius veiksnius, lemiančius tokių institucijų veiklos efektyvumą:

- nepriklausomumas;

- apibrėžta jurisdikcija ir atitinkami įgalinimai;

- prieinamumas;

- bendradarbiavimas;

- veiklos produktyvumas;

- atskaitomybė.

Vienas esminių dokumentų – „Paryžiaus principai“ (Paris Principles) – numato nepriklausomos institucijos vaikų teisių gynimo, kūrimo pagrindinius kriterijus.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, kaip visateisis Europos vaikų ombudsmenų tinklo narys, aktyviai dalyvauja ENOC veikloje. Kaip ir 2001 metais, 2002 m. spalio 2–4 dienomis Europos vaikų ombudsmenų tinklo (ENOC) pirmininkės, Prancūzijos vaikų ombudsmenės Claire Brisset kvietimu buvo dalyvauta ENOC metiniame susitikime Briuselyje. Šį šeštąjį metinį ENOC susitikimą organizavo Belgijos frankofonų bendruomenės generalinis vaikų teisių įgaliotinis (ombudsmenas) Claude Lelievre.

Šeštajame metiniame Europos vaikų ombudsmenų tinklo susitikime dalyvavo ombudsmenai (jų įgalioti atstovai) iš 17 pasaulio šalių (Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Islandijos, Makedonijos, Jungtinės Karalystės, Lenkijos, Rusijos, Norvegijos ir kt., taip pat svečio-stebėtojo teisėmis dalyvavo vaikų teisių ombudsmenai ir asmenys, pagal atliekamas funkcijas artimi ombudsmeno institucijos atliekamoms funkcijoms, iš Tuniso, Kanados bei Graikijos.

Susitikimo metu buvo pabrėžta, kad siektinu uždaviniu kiekvienai šaliai – tinklo narei turi tapti tai, jog į visų su vaikų apsaugos politika susijusių klausimų sprendimą tiesiogiai būtų įtraukti vaikai, kad būtų užtikrintos galimybės jiems laisvai ir nevaržomai reikšti savo nuomonę ir kad jos būtų paisoma. Taip pat buvo išskirti svarbūs susitikimo metu svarstytini klausimai – pasiekimai vaiko teisių apsaugos klausimais ir vidiniai ENOC kūrimo klausimai (Europos vaikų ombudsmenų tinklo statuto tvirtinimas, sekretoriato įsteigimas, oficialių ENOC kalbų ir internetinio tinklalapio apsprendimas). Metinio susitikimo metu buvo išklausytos kiekvienos iš šalių narių ir kandidačių ataskaitos apie tai, kaip jos organizuoja bei aprūpina vaiko teisių ombudsmenų institucijų veiklą, kokia 2002 metais buvo esminė vaiko teisių apsaugos ombudsmenų problematika kiekvienoje iš šalių.

Su UNICEF sekretoriato atstove Lesley Miller buvo aptartos galimybės sudaryti atskirą leidinį, kuris būtų skirtas detaliai aprašyti visų šalių ombudsmenų veiklai.

Vienas esminių Europos vaikų ombudsmenų tinklo 2002 metų susitikimo pasiektų rezultatų buvo tai, kad šalys – narės patvirtino ENOC statutą ir Europos vaikų ombudsmenų tinklas pradėjo veikti de jure. Bendro visų narių konsensuso pagrindu buvo priimtas sprendimas Tinklo statuto saugotoja skirti Belgiją.

Svarbu yra ir tai, kad bendru tinklo šalių narių sutarimu kitu ENOC pirmininku išrinkta Švedijos vaiko teisių ombudsmenė Lena Nyberg, ir nutarta, kad 2003 metų ENOC susitikimas vyks Švedijoje rugsėjo mėnesį.

Svarbu pažymėti tai, jog dalyvavimas tokio plataus masto Europos vaikų ombudsmenų tinklo veikloje Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui suteikia galimybes susitikti ir susipažinti su kitų šalių vaikų ombudsmenais, pasidalyti patirtimi, pasikeisti ir pasisemti naujų idėjų, susipažinti su giminingų institucijų veikla ir vaiko teisių apsaugos problematika užsienio šalyse. Beje, vaiko teisių apsaugos kontrolieriui dalyvaujant ENOC veikloje jau yra užmegzti ir palaikomi glaudūs ryšiai su Norvegijos, Lenkijos vaikų ombudsmenais, keičiamasi informacija, klausomos paskaitos, kurias skaito didesnę patirtį vaiko teisių apsaugos srityje turintys specialistai.

 

3. Viešoji vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veikla

Viešieji ryšiai

Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymo 28 straipsnį, vaiko teisių apsaugos kontrolierius visuomenės informavimo priemonėms teikia informaciją apie savo veiklą, išskyrus informaciją, dėl kurios gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai arba kuri Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka yra neskelbtina.

Vykdant šią įstatyminę nuostatą Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga pranešimus spaudai ir kreipimusis talpina Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos internetiniame tinklalapyje adresu: http://www3.lrs.lt (skyriuje ,,Institucijos, atskaitingos Seimui“), kuris yra prieinamas kiekvienam interneto vartotojui, bendradarbiauja su informacinėmis agentūromis – pranešimai veiklos klausimais visuomet platinami per ELTA ir BNS agentūras.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga kasdien susiduria su vaikais, kurių teisės ir laisvės yra ar gali būti pažeistos, analizuoja negatyvius reiškinius, sąlygojančius atskirus pažeidimus, projektuoja priemones pažeidimams išvengti, todėl kontrolierius stengiasi kuo plačiau ir operatyviau informuoti visuomenę apie savo funkcijas, teises bei pareigas, skundo padavimo tvarką ir pan.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisės aktai neleidžia kontrolieriui paviešinti visų konkrečių tyrimų duomenų. Todėl dažniausiai vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tyrimų rezultatai dėl konkrečių vaikų teisių pažeidimų, laikantis konfidencialumo reikalavimų, įstaigos iniciatyva nėra skelbiami. Kontrolierius žiniasklaidai pateikia tik tą informaciją, kuri yra aktuali visuomenei, nepažeidžia vaiko teisių ir teisėtų interesų bei apibūdina įstaigos veiklą.

Oficiali Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos pozicija, nuomonė reiškiama ir skelbiama bendradarbiaujant su Lietuvos radijo I bei II programomis, ,,Žinių radijo“, M-1 radijo stočių bei dienraščių ,,Valstiečių laikraštis“, ,,Lietuvos žinios“, ,,Respublika“, ,,Kauno diena“ ir kt. pagalba, straipsniai aktualia vaikų teisių apsaugos tematika publikuojami žurnaluose ,,Teisės konsultantas“, ,,Lietuvos sveikata“ ir pan.

Pažymėtina, kad paprastai aktyviai bendradarbiaujama su tų rajonų žiniasklaida, kuriuose kontrolierius atlieka ar atliko konkretų tyrimą dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo.

Kai kurie svarbesni kontrolieriaus pranešimai žiniasklaidai (ištraukos)

SUAUGUSIŲJŲ ABEJINGUMO KAINA – VAIKŲ NETEKTYS IR

JŲ SKAUSMAS

2002-01-28

Reta diena, kuomet visuomenės informavimo priemonėse nerandame pranešimo apie įvykį, susijusį su vaiko teisių ar jo teisėtų interesų pažeidimu. Pastarųjų dienų pranešimai apie motinos badu marintą mažametį, mergaites – vieną, nuskendusią suaugusiųjų akivaizdoje, kitą – mirtinai sušalusią, vaikiško keršto pasėkoje, ir kone kasdieniais tapę pranešimai apie vaikų patiriamą smurtą, žiaurumus, patyčias ir pan. verčia susimąstyti ir bandyti ieškoti kaltų.

Todėl norėtųsi paraginti nenusisukti nuo skriaudžiamo vaiko, neapsimesti, kad negirdite vaiko pagalbos šauksmo. Atsikratykime baimės, abejingumo, pasyvumo, nesikišimo į kito gyvenimą, neutralumo nuostatų.

Vaikų teisių apsaugos tarnybos laukia pagalbos

2002-02-27

Kaip žinoma, savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos šiuo metu yra bene vienintelės institucijos regioniniu mastu įgyvendinančios ir ginančios vaikų teises, taip pat įgyvendinančios Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencijos bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas praktikoje. Tačiau savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybų interesai įvairaus lygmens pareigūnų yra dažnai ignoruojami, nustumiami į antrą planą, nepagrįstai motyvuojant tuo, kad pastaruoju metu yra svarbesnių reikalų, arba kad šių tarnybų stiprinimas laukiamo efekto neduos ir vaikų teisių apsaugos situacijos šalyje neįtakos. Mano nuomone, tai yra labai neteisinga pozicija.

Tragedijos Raseinių rajone tyrimas

2002-03-07

Atlikusi tragedijos Raseinių rajono Nemakščių seniūnijos Užkalnių kaime tyrimą, kai apsvaigusi nuo alkoholio V. A. nužudė mažametį sūnų ir sunkiai sužalojo paauglę dukrą, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė konstatuoja, kad vaikų teisės buvo grubiai ir negrįžtamai pažeistos dėl Raseinių rajono Nemakščių seniūno, šios seniūnijos socialinės paramos specialistės bei Tauragės rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjos tarnybinio aplaidumo ir nerūpestingumo.

Dėl centrinės institucijos

2002-03-15

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje 2002- 03-15 vykusiame pasitarime Žemaitijos regiono Vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai vienareikšmiškai pritarė vaiko teisių apsaugos kontrolierės Gražinos Imbrasienės nuomonei, kad, siekiant iš esmės pagerinti su vaiko teisėmis susijusių problemų sprendimą, reikia prie Respublikos Vyriausybės įkurti centrinę instituciją, kuri koordinuotų šių tarnybų darbą, teiktų joms metodinę, juridinę ir kitokią pagalbą.

Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojai yra tos nuomonės, kad, gerinant vaikų teisių apsaugą, reikalingas glaudus bendradarbiavimas su mokyklomis, policija ir medicinos įstaigomis, kurios, nustačius vaiko teisių pažeidimų faktus, dažnai lieka nuošalyje ir tvirtina, jog vaikų problemos – tik vaiko teisių apsaugos tarnybų rūpestis.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius dalyvavo Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje Niujorke

2002-05-13

Jungtinių Tautų (JT) Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje Niujorke dalyvavusi Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė sako, kad forume buvo siekiama įvertinti permainas vaiko teisių apsaugos srityje, įvykdytas per pastaruosius 10 metų, per laikotarpį po paskutinės Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiosios sesijos.

Priimtas vieningas dokumentas, kuriuo Jungtinių Tautų šalių vyriausybės įsipareigoja įgyvendinti sesijos lozungą „Pasaulis turi būti tinkamas gyventi vaikams“.

Pagal šį dokumentą bus parengtas veiksmų planas, kuriame ypač akcentuojamas sveikos aplinkos užtikrinimas vaikams, galimybė į išsilavinimą, jų apsaugą nuo smurto ir prievartos bei kova su AIDS.

Remdamasi šiais dokumentais, kiekviena šalis turės parengti savo nacionalinį planą jiems įgyvendinti ir garantuoti, kad nacionalinio plano įgyvendinimui būtų skiriama pakankamai lėšų.

Lietuvos vaikų teisių klausimas aptartas konferencijoje Varšuvoje

2002-06-27

Šių metų birželio 24-26 dienomis Varšuvoje vykusioje Centrinės ir Rytų Europos šalių vaiko teisių apsaugos kontrolierių konferencijoje aptartas pereinamojo laikotarpio politinių, socialinių ir ekonominių problemų poveikis vaikų padėčiai ir galimi jų sprendimo būdai.

Konferencijoje dalyvavusi vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė sako, jog diskusijų dalyviai gerai vertina pažangą rūpinantis vaikų teisėmis Lietuvoje. Pozityviai vertinamas ir Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vaidmuo vaikų teisių apsaugos srityje.

Dėl Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos abiturientams anuliuotų matematikos brandos egzamino rezultatų

2002-07-08

Žiniasklaidoje netylanti diskusija dėl 34 Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos abiturientams anuliuotų matematikos brandos egzamino rezultatų dar kartą įrodė esant spragų švietimo sistemoje.

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas numato, jog švietimo sistemos uždaviniai yra padėti tvirtus dorovės pagrindus; ugdyti intelektą; sudaryti sąlygas individualybei plėtoti; ugdyti asmens teisių ir pareigų sampratą ir kt. (…).Geriausias ir jokių papildomų komentarų nereikalaujantis atsakymas šiuo konkrečiu atveju yra egzamino rezultatų anuliavimo pagrindas – nusirašymas. Egzamino dalyvių kaltės laipsnis dėl egzamino rezultatų, nusirašymo nustatymo pagrindai ir aplinkybės – diskutuotini klausimai, menantys būtinumą nutraukti ir išgyvendinti švietimo įstaigose gyvuojančias nusirašinėjimo tradicijas. Tačiau kad ir kaip būtų įvardijamas atvejis Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje bei jo pasekmės – politiniu, asmeniniu ar kitokiu susidorojimu, panaudojant vaikus kaip įrankius, ar pan., aišku viena, kad asmenys, atsakingi už tinkamą ir nepriekaištingą egzamino eigą, neatliko savo pareigų.

Metinis Europos vaikų teisių ombudsmenų susitikimas

2002-10-09

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė grįžo iš šeštojo metinio Europos vaikų teisių ombudsmenų susitikimo Briuselyje, kuriame dalyvavo ombudsmenai arba jų įgalioti asmenys iš 17 pasaulio šalių. Susitikimo dienotvarkėje kaip ypatingai svarbūs buvo išskirti tokie klausimai: vaikų seksualinis išnaudojimas ir seksualinė vaikų prievarta, vaikų prostitucija, fizinis ir psichinis smurtas prieš vaikus, vaikų sergamumas AIDS/ŽIV.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga mini dvejų metų sukaktį

2002-11-04

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierė įstaigos veiklos dvejų metų sukakties proga lapkričio 8 dieną 11 valandą susitinka su valstybės globojamais vaikais iš penkių specialiųjų ir laikinųjų globos namų. Susitikime bus kalbama apie vaikų teises bei kontrolierės veiklą. Susitikime dalyvaus Seimo, Prezidentūros ir Vyriausybės atstovai.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės Gražinos Imbrasienės kreipimasis į žurnalistus, leidėjus ir redaktorius

2002-11-26

Pastaruoju metu padaugėjus pranešimų apie vaikų teisių pažeidimus, pastebėjau, kad žurnalistai juos viešindami pamiršta, o gal dar nežino, kad Seimas priėmė Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą.

Todėl norėčiau priminti, kad pagal šį įstatymą bei kitus teisės aktus negalima skelbti nepilnamečių asmens duomenų, pagal kuriuos įmanoma nustatyti nepilnamečio, įtariamo padarius nusikaltimą ar tapusio auka, tapatybę.

Lenkijos Vaikų Ombudsmeno vizitas

2002-12-02

Š. m. lapkričio 27 – gruodžio 1 d. vaiko teisių apsaugos kontrolierės Gražinos Imbrasienės kvietimu Vilniuje lankėsi Lenkijos vaikų ombudsmenas Pavelas Jarosas, ombudsmeno įstaigos Tyrimų ir analizės skyriaus direktorė Mariola Chojnacka ir visuomeninės organizacijos prezidentas Cezaryus Lezanskis (…) Lenkijos ir Lietuvos vaikų teisių kontrolieriai aptarė bendras problemas, tarp jų didelį dėmesį skyrė vaikų sveikatos klausimams.(…) Su Seimo nariais Pavelas Jarosas aptarė žiniasklaidos įtaką. Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas G. Dalinkevičius, kalbėdamas apie žiniasklaidos neigiamą poveikį nepilnamečiams, svečiams iš Lenkijos pasiūlė kartu šia tema surengti tarptautinę konferenciją

Tą pačią dieną susitikime su socialinės apsaugos ir darbo ministre V. Blinkevičiūte domėtasi, kaip Lenkijoje kovojama su smurtu prieš vaikus. Pasak Pavelo Jaroso, Lenkijoje tuo daugiausia užsiima visuomeninės organizacijos, dotuojamos valstybės.

Pavelas Jarosas susitikime su Lietuvos Prezidento patarėju R. Mieželiu labiausiai susidomėjo Konsultacinės vaikų reikalų tarybos prie Respublikos Prezidento veikla. Svečias žadėjo apie tokią tarybą papasakoti Lenkijos prezidentui, nes, jo manymu, tokia taryba turėtų veikti ir Lenkijoje.

teismo antstolių veikla jau nebeatitinka visuomenės bei valstybės interesų

2002-12-09

Teisingumo ministerija, reaguodama į vaiko teisių apsaugos kontrolierės sprendimus dėl antstolių kontorų aplaidumo, pripažino, kad teismo antstolių veikla jau nebeatitinka visuomenės bei valstybės interesų.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė nustatė, kad teismų antstoliai per mažai dėmesio skiria nepilnamečio išlaikymui priteistoms lėšoms išieškoti bei, vykdydami teismų sprendimus, dažnai nepakankamai atsižvelgia į vaiko teises ir teisėtus jo interesus.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje nemažėja gyventojų skundų raštu bei nusiskundimų žodžiu dėl teismo antstolių kontorų bei atskirų antstolių netinkamo, aplaidaus bei nepakankamo pareigų vykdymo.

Teisingumo ministerija kontrolierę užtikrino, kad nuo 2003 metų sausio mėnesio įsigalios naujas Antstolių įstatymas, kuris užtikrins geresnę antstolio darbo kokybę bei asmenų teisių apsaugą.

Susitikimas su Ministro Pirmininko patarėja

2002-12-12

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė susipažino su paskirtąja Ministro Pirmininko patarėja vaikų, jaunimo, šeimos, moterų, motinų bei vyrų ir moterų lygių galimybių klausimais Virginija Šidlauskiene. Buvo aptarti efektyvesnės vaiko apsaugos klausimai. Patarėja perdavė Ministro Pirmininko susirūpinimą vaiko teisių apsaugos įgyvendinimo problemomis ir pageidavimą artimiausiu metu susitikti su vaiko teisių apsaugos kontroliere.

Kontrolierė lankėsi čigonų tabore

2002-12-19

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė pirmą kartą lankėsi čigonų tabore Kirtimuose. Kiek tabore gyvena vaikų, nežino net čigonų bendruomenės prezidentas Josifas Tyčina. Romų kultūros centre kontrolierė rado tik 10 vaikų, dvigubai daugiau vaikų tuo metu lakstė po taborą. Pasak jų, nemažai vaikų nesimoko nei mokykloje, nei centre, nes to neleidžia daryti tėvai. Josifas Tyčina teigė, kad vaikai mokyklos nelanko, nes neturi šiltų drabužių, avalynės. Iki mokyklos Naujininkuose vaikams eiti per toli, o autobusas kursuoja labai retai. Suaugę taboro gyventojai kontrolierei skundėsi, kad negauna pašalpų.

Pasak kontrolierės, vaikai tabore kenčia ne tik dėl šalčio, prastų buitinių sąlygų, bet ir dėl to, kad tabore akivaizdžiai prekiaujama narkotikais. Gražina Imbrasienė paprašė čigonų bendruomenės prezidento visas čigonų vaikų problemas išdėstyti raštu. Kontrolierė padės vaikams, gyvenantiems tabore, ir apie iškeltas problemas kalbėsis su policijos atstovais, meru bei aukščiausiais šalies vadovais.

Spauda apie kai kuriuos Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklos aspektus

,,Vakaro žinios“ (2002 02 26) Kraupi tragedija pašiurpino prezidentą

Vakar prezidentas Valdas Adamkus kreipėsi į vaikų teisių kontrolierę Gražiną Imbrasienę bei Raseinių rajono merą Joną Elzbergą prašydamas labai atidžiai ištirti Raseinių rajone įvykusią tragediją, kai girta motina nužudė mažametį sūnų ir sunkiai sužalojo paauglę dukterį.(…) Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė „Vakaro žinioms“ paaiškino, jog į šį įvykį įstaiga reaguoja ne dėl Prezidento kreipimosi. Pasak jos, į tokius atvejus visada reaguojama. (…) G. Imbrasienė sakė kol kas negalinti komentuoti, kas kaltas dėl nelaimių, kai vaikai, palikti abejotinos reputacijos motinoms, yra skriaudžiami.

,,Valstiečių laikraštis“ (2002 03 16) Smurtas prieš vaikus – sergančios visuomenės padarinys

Kodėl tiek daug žiaurumo Lietuvoje, žmonių sugyvulėjimo, reikia analizuoti visiems – pradedant nuo aukščiausios valdžios iki žemiausios. Mus pribloškė tai, kad vietinė valdžia, Nemakščių seniūnijos darbuotojai nematė to, kas vyksta, arba matė ir tylėjo. Nuvykę į Užkalnių kaimą matėme, kokioje landynėje gyveno tas vaikutis. Ten vykdavo nuolatinės orgijos. Apie tai mums pasakojo kaimo moterys, kai kurios atbėgo iš toliau, sakydamos, kad vietinė valdžia jų perspėjimų negirdi, todėl nori mums pasakyti.(…) Kodėl nesidomėjo savivaldybė, kai naikino vaikui globą, į kokius namus jis sugrįš, kodėl neatvažiavo pasižiūrėti, kas vyksta toje landynėje? Kai klausėm, pareigūnės gūžčiojo pečiais, sakė, galvojusios, kad motina pasitaisys.

,,Valstiečių laikraštis“ (2002 03 19) Tardymo izoliatoriuje – šiurkštūs įstatymų pažeidimai

Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-auklėjimo darbų kolonijoje pažeidžiamos teismo laukiančių jaunųjų nusikaltėlių teisės – laukdami teismo jie negali mokytis, nors daugelis tarptautinių įstatymų ir Lietuvos Konstitucija tokią teisę vaikams garantuoja. Be to, apie 25 proc. vaikų serga psichikos ligomis, tačiau laikomi kartu su kitais nepilnamečiais. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė konstatavo, kad tardymo izoliatoriuje įvairiais nusikaltimais apkaltinti nepilnamečiai išbūna net iki 2 metų.

,,Lietuvos rytas“ (2002 03 23) Kūdikio troškę ūkininkai pasisamdė gimdyvę

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vadovė Gražina Imbrasienė sakė jokiu būdu nepritarianti Radviliškio rajono kaimo gyventojų pasirinktam būdui: „Suaugusieji mažiausiai galvojo apie gimusio vaiko ateitį ir nuėjo lengviausiu keliu. Vaiko troškusi šeima galėjo pasirinkti legalų kelią – jį įsivaikinti“.

Anot kontrolierės, visiems vaikams suteikiama teisė žinoti, kas yra biologiniai tėvai. Šiuo atveju iškyla pavojus, kad paaugęs berniukas tiesą išgirs iš bendraamžių ir kaimynų.

G. Imbrasienė mano, kad prie šios istorijos nemažai prisidėjo ir medikai. Jų veiksmai turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę: be medikų pagalbos čia tikrai neišsiversta, ir tuo turėtų pasidomėti atitinkamos institucijos.

,,Valstiečių laikraštis“ (2002 04 16) ,,Baltažiedės lelijos“ vaikai už užrakintų durų

Vis dėlto Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos darbuotojai mano, kad Inturkėje gyvenantys J. Smirnovienės globojami vaikai nėra saugūs ir tinkamai prižiūrėti. ,,Šių globos namų veikloje yra daug įstatymų pažeidimų. Pirmiausia globos namai turi veikti ten, kur jie registruoti. J. Smirnovienės globos namai registruoti Vilniuje, Literatų gatvėje, o veikia Molėtuose. Tai yra tik vienas įstatymo pažeidimas, tikrinant šių namų veiklą, jų nustatyta daugiau“, – „V.L.“ aiškino vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyr. patarėjas Aurimas Miškinis.

Privalanti rūpintis kiekvieno Lietuvos vaiko teisėmis ir jų apsauga, Vaiko teisių kontrolieriaus įstaiga, ištyrusi laikinosios vaikų globos namų „Baltažiedė lelija“ veiklą, nusprendė siūlyti Vilniaus miesto valdybai svarstyti klausimą dėl šių namų tolesnės veiklos tikslingumo, taip pat įspėti vadovę J. Smirnovienę dėl daromų nuolatinių ir sistemingų vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimų“.

ELTA (2002 07 12) Prezidentas priekaištauja Seimui dėl delsimo

Pateiktoms Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisoms, kaip teigia Prezidentas, pritarė ne tik nevyriausybinės organizacijos, vaikus globojančių institucijų atstovai, Vaiko reikalų konsultacinė taryba, bet ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Aloyzas Sakalas, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė bei Seimo Žmogaus teisių komitetas.

,,Kauno diena“ (2002 08 08) Politikams vaikai nerūpi

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė gali nurodyti ir daugiau įstatymų netobulumų, juos patvirtina ir gauti skundai. Daugiausia jų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga gavo dėl valstybės ar vietos savivaldos institucijų, dėl kurių pažeidžiamos ar gali būti pažeistos vaiko teisės ar jo teisėti interesai. Pareiškėjai taip pat dažniausiai skundžiasi dėl savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų ir atskirų jų darbuotojų veiklos, tarnybų darbuotojų ir vadovų veiksmų, atstovaujant nepilnamečių teisėms bei teisėtiems interesams, ir jų neobjektyvumo ar šališkumo sprendžiant kitus kilusius ginčus šeimose, susijusius su vaiko teisėmis bei teisėtais interesais.(…) Pasak G.Imbrasienės, vaiko teisių tarnybų darbas labai priklauso nuo merų, savivaldybių požiūrio. Tarnyboms trūksta teisininkų, kompetentingų darbuotojų. Ji pripažįsta, kad ne visos tarnybos dirba pakankamai gerai. Ypač kritiška padėtis Raseinių, Tauragės tarnybose, o iš Klaipėdos miesto tarnybos darbuotojų verta pasimokyti ir kitiems.

,,Lietuvos rytas“ (2002 08 13) Rumšienės gynėjų daugėja

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė laišku kreipėsi į Prancūzijos vaikų ombudsmenę. G.Imbrasienė pareiškė susirūpinimą, jog Prancūzijos kalėjime laikomos garsaus latvių dviratininko žmonos E.Rumšienės trys mažamečiai vaikai jau ilgą laiką atskirti nuo motinos ir patiria didelę psichologinę traumą. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė paprašė Prancūzijos vaikų ombudsmenę pareikšti savo nuomonę atitinkamoms Prancūzijos teisėsaugos institucijoms, kad būtų užtikrintos vaikų teisės palaikyti asmeninius ryšius bei tiesiogiai bendrauti su motina. Tai, kad vaikai jau dvi savaites neturi galimybės matytis su motina, pasak G.Imbrasienės, neatitinka tarptautinių vaikų teisių normų.

 

,,Lietuvos žinios“ (2002 09 06) Savivaldybės akcija sudomino kontrolierę Vilniaus gatvėse praėjusią savaitę pasirodę kartoniniai policininkai sulaukė ne tik tarptautinės žiniasklaidos, bet ir vaiko teisių apsaugos kontrolierės dėmesio. Pareigūnė aiškinsis, kodėl šalia mokyklų pastatytus maketus moksleiviai verčiami saugoti net per pamokas. „Kas čia, mokinių įdarbinimas? – retoriškai vakar „LŽ“ klausė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė. – Jeigu tie policininkai pastatyti, tai tegul ir stovi. Kodėl vaikai juos turi saugoti? Man atrodo, kad policijos paskirtis – saugoti vaikus.“ Kontrolierė vakar sakė išsiaiškinsianti, kieno iniciatyva mokiniai verčiami praleidinėti pamokas.

 

,,Lietuvos žinios“ (2002 09 09) Ant ambicijų aukuro – vaikų lavinimas Šią savaitę vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė pradėjo tirti iki šiol šalyje precedento neturinčią situaciją dėl Alytaus rajone gyvenančių vaikų diskriminavimo miesto muzikos, dailės, sporto mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose bei Jaunimo centro būreliuose. Kontrolierė Imbrasienė savivaldybių konfliktu susidomėjo tada, kai Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą užplūdo rajone gyvenančių vaikų tėvų skundai bei prašymai išsiaiškinti, ar miesto savivaldybė nepažeidė vaikų teisių, reikalaudama, kad už papildomą ugdymą rajono savivaldybė į miesto savivaldybės biudžetą pervestų šiam tikslui reikalingą pinigų sumą arba už ugdymą mokėtų patys tėvai. Rajono vaikų ugdymas miesto įstaigose tėvams, be savivaldybės dotacijos, kainuos nuo 70 iki 280 litų per mėnesį. Tik nedaugelis galėtų sau leisti tokias išlaidas iš šeimos biudžeto. Jeigu atlikus tyrimą bus nustatyta, kad Alytaus miesto savivaldybė pažeidė vaikų teises, žadama kreiptis į Vyriausybę, kad miesto tarybos sprendimai būtų pripažinti negaliojančiais.

,,Respublika“ (2002 09 28) Savaitės žmogus – vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė

Beje, šiuo metu vis daugiau smurto atvejų pasitaiko mokyklose – ir tarp mokinių, ir tarp mokytojų bei mokinių. Pavyzdžiui, nustatyta, jog Molėtų rajone jau metus mokytoja smurtavo prieš pradinukus. Gaila, bet Švietimo ir mokslo ministerija tokių problemų nenori matyti.

Trečiadienį susitikusi švietimo ir mokslo ministrą Algirdą Monkevičių pasakiau, kad iš Jurbarko vėl gautas signalas apie smurtą mokykloje. Man buvo pasakyta dirbti savo darbą ir nesukti jam galvos! Kam tada reikalinga ši ministerija?

,,Lietuvos rytas“ (2002 10 11) Kaimiečiui darželis Alytuje tapo prabanga

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė sako laukianti teismo sprendimo, kuris, jos manymu, turėtų apginti diskriminuojamus vaikus.

„Teisės aktuose nėra aptarta galimybė vadovaujantis teritoriniu principu riboti vaikų ugdymą, jį nutraukti ar nevykdyti. Savivaldybės privalo susitarti tarpusavyje, bet vaikai dėl to neturi pajusti nepatogumų“, – tvirtino Gražina Imbrasienė.

,,Lietuvos žinios“ (2002 10 12) Keturios paros virtualioje realybėje

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė LŽ teigė, jog kontrolieriaus įstaiga jau yra gavusi keletą skundų dėl interneto kavinių veiklos.(…) Kontrolierės nuomone, pirmiausiai tėvai turėtų rūpintis, ką laisvalaikiu veikia jų atžalos. Jos teigimu, vaikų teisių apsaugos darbuotojai kartu su policijos pareigūnais ketina rengti specialius reidus po interneto kavines. Taip pat kontrolieriaus įstaiga siūlys valdžios institucijoms priimti naujus teisės aktus, reglamentuojančius šių įstaigų veiklą. Juose būtų numatyta ir savininko atsakomybė, jei kavinėse naktį lankysis nepilnamečiai. „Kol kas savininkams rūpi pelnas, o ne vaikų sveikata ar moralė“, – apgailestavo kontrolierė.

,,Lietuvos rytas“ (2002 10 19) Vaikų gynėjai paauglės neapsaugojo nuo smurto

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga tebetiria skundą dėl Vilniaus vaikų teisių apsaugos tarnybos veiksmų.

Rugsėjo pradžioje Vilniaus vaikų teisių apsaugos tarnybos vadovė Nijolė Stakėnienė iš laikinosios vaikų globos įstaigos paėmė ir motinai R. T. sugrąžino sumuštą trylikos metų mergaitę.

,,Lietuvos rytas“ (2002 10 21) Dvi savivaldybės susikibo dėl naujų mokesčių

Alytaus rajono gyventojai dėl jų vaikų diskriminavimo Alytaus miesto švietimo įstaigose pasiskundė vaiko teisių apsaugos kontrolierei. Nuo rugsėjo 1-osios už vaikų išlaikymą darželyje, dailės, muzikos, sporto mokyklose ir jaunimo centre iš jų reikalaujama mokėti visą sumą – nuo 70 iki 280 litų.

 

,,Lietuvos žinios“ (2002 10 24) Piktnaudžiaujama leidimams išsivežti vaikus į užsienį Kontrolierė nustatė, kad buvusi pareiškėjo žmona, šiuo metu ištekėjusi už Ispanijos piliečio, vaiką išsivežė į Ispaniją. Berniuko tėvas nebuvo apie tai informuotas, jo sutikimo niekas nebuvo atsiklausęs. Pagal Vyriausybės nutarimą „Dėl vaiko laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarkos patvirtinimo“ yra numatoma galimybė vaikui laikinai į užsienį išvykti su tuo iš tėvų, su kuriuo vaikas daugiausiai gyvena, kai šis faktas atitinkamai įrodomas. Tokiais atvejais kito tėvo sutikimo išvykti nereikia. Su kuo daugiausiai gyvena vaikas, raštu turi patvirtinti savivaldybės vaiko teisių apsaugos tarnyba. Tiriamu atveju toks raštas buvo išduotas vaiko motinai pagal seniūnijos pažymą apie šeimos sudėtį ir gyvenamąją vietą. Kontrolierė nustatė, kad realiai vaikas daugiausia gyveno ne su Ispanijoje buvusia mama, o su seneliais. Pagal Kontrolieriaus įstaigoje turimą informaciją daroma prielaida, kad motina savo sūnų išsivežė ne laikinai, o nuolatiniam gyvenimui užsienyje. Tokiu būdu pažeista vaiko teisė bendrauti su tėvu. Todėl vaiko teisių apsaugos kontrolierė mano, kad seniūnijų išduodamos pažymos apie šeimos sudėtį ir gyvenamąją vietą neturėtų būti vertinamos kaip vienintelis pagrindas, apsprendžiantis ir įrodantis aplinkybę, su kuo daugiausia gyvena vaikas. Kontrolierė siūlys tobulinti dokumentų išdavimo tvarką norintiems laikinai išsivežti vaiką į užsienio šalis.

,,Lietuvos rytas“ (2002 11 27) Kompiuterinių žaidimų maniją medikai vadina nauja liga

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė susirūpinusi, kad į interneto kavines laisvai įleidžiami vaikai be jokių amžiaus apribojimų. Dažnai tokios kavinės kuriamos šalia mokyklų – patogu, nes vaikai per pertrauką ar per laisvą pamoką gali naršyti po internetą. Kaina už valandą neviršija koka kolos buteliuko kainos – tik du litai. Nemažai didmiesčių vaikų tokią kainą sau leisti gali. Dažniausiai tokiose kavinėse leidžia laiką tik jaunimas, kurio niekas neprižiūri. Tokių kavinių darbuotojai neretai patys tik ką baigę mokyklą. Žinoma, kad jaunimo susirinkimo vietų nevengia ir išradingi narkotikų prekeiviai. Tai patogu daryti naktį, beveik visos kavinės veikia ir naktį. Vėlgi naktį įleidžiami visi norintys.

,,Šiaulių kraštas“ (2002 12 20) Globos namų netvarka – tikrintojų akimis

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė, pradėjusi tyrimą savo iniciatyva, apsilankė Šiauliuose. Gruodžio mėnesį Šiaulių globos namuose du išgėrę paaugliai siaubė globos namų patalpas ir buvo tramdomi policijos pareigūnų. Vaiko teisių apsaugos kontrolierės vizito metu išaiškėjo ir daugiau šių globos namų problemų.

Šie faktai, muštynės, gėrimai, manau, ne vienkartinis dalykas. Sprogimas įvyko, nes toms blogybėms nebuvo laiku užkirstas kelias. Vaikai problemiški, bet kas su jais dirba? Ar dirba su vaikais Vaiko teisių apsaugos tarnyba? Iš to, ką pasakoja Globos namų direktorius, matau, kad dirbama nebuvo ir kelias buvo užkirstas.

,,Valstiečių laikraštis“ ( 2002 12 31) Kuo daugiau pykčio, tuo daugiau nusikaltimų

Šiais metais padaugėjo atvejų, kai nuo tėvų nukenčia bejėgiai mažamečiai. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė teigė, kad su nelaimes, skriaudas ar pažeminimą patyrusiais vaikais šiemet įstaigos darbuotojams teko susidurti kone kasdien. „Deja, vaikai dažnai nesupranta, kad jie yra skriaudžiami, – sakė G.Imbrasienė. – Net išgėrusios mamos negailestingai primuštas vaikas reanimacijos palatoje kviečia mamą ir sako, kad ją labiausiai myli iš visų. Tokių nusikaltimų būtų mažiau, jeigu aplinkiniai būtų šiek tiek atidesni: sudrausmintų tokį tėvelį arba bent praneštų apie tai policijos pareigūnams ar Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams. Žmonių abejingumas provokuoja nusikaltimus. Manau, kad nusikaltimų ir nelaimių skaičius tiesiogiai proporcingas visuomenės, bendruomenės abejingumui.“

Bendradarbiavimas su televizija ir radiju

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė apie įstaigos veiklą bei priimtus sprendimus dėl vaikų teisių pažeidimų visuomenę informuoja per regionines, taip pat visai šaliai transliuojamas televizijos ir radijo laidas. Dažniausiai TV ir radijo eteryje kalbėta vaikų globos klausimais bei apie smurto prieš vaikus problemas.

Žinių radijo klausytojams vaiko teisių apsaugos kontrolierė teigė, kad skunduose dėl globos nustatymo ar jos panaikinimo Vaikų teisių apsaugos tarnybos kaltinamos vilkinimu priimti sprendimus dėl globos nustatymo, taip pat neobjektyvumu, nepagrįstu globos panaikinimu ir ankstyvu, nepamatuotu vaiko grąžinimu tėvams. Kai kuriais atvejais globa tampa verslo objektu, globėjai, piktnaudžiaudami savo teisėmis, naudoja gaunamą globos pašalpą ne tik globotinių, bet ir savo poreikiams tenkinti. Panaikinus globą, tokie asmenys piktinasi netekę vieno iš pragyvenimo šaltinių. Žinių radijuje rubrikoje „Dienos klausimas“ vaiko teisių apsaugos kontrolierė arba įstaigos atstovas pareiškia nuomonę, kai svarstomos problemos susijusios su vaikais ir jų teisių pažeidimais. Apie vaikus bei jų teisinę padėtį dažnai diskutuojama Lietuvos radijo pirmosios ir antrosios programų eteryje, Lietuvos radijo žurnalistai, kalbėdami šiomis temomis, itin dažnai prašo vaiko teisių apsaugos kontrolierės komentaro.

Apie vaikų saugumą buvo kalbėta TV3 žinių laidoje rugsėjo pirmąją.

Lietuvos televizijos laidos „Panorama“ studijoje buvo kalbėta apie Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos vaidmenį Lietuvoje bei socialiai nuskriaustus vaikus.

TV 4 (BTV) laidoje „Korida“ buvo diskutuota apie smurtą prieš vaikus ir ką reikėtų daryti, kad tokių skaudžių atvejų būtų mažiau. Kontrolieriaus įstaiga akcentavo, kad tik sutelkus jėgas ir atmetus ambicijas būtų galima siekti tikslo.

Laidoje „X Sektorius“ buvo nagrinėjama šeimyninių konfliktų problema. „Dažni atvejai, kai manipuliuojama vaiko interesais, siekiant patenkinti savo užgaidas ir pan. Tėvų konfliktai, vaiko kiršinimas su kitu tėvu, smurtas ir kitoks blogas tėvų elgesys ne tik psichologiškai žaloja vaiką, deformuoja jo asmenybę bet ir skatina tolesnes negatyvias vaiko elgesio apraiškas“, – buvo pažymėta laidoje.

Birželio pirmąją kontrolierė dalyvavo Lietuvos televizijos organizuotame maratone, skirtame visuomenei susipažinti su vaikų jaunimo problemomis, ieškoti galimybių jas spręsti.

Įvaikinimo problema Lietuvoje, tarptautinis įvaikinimas – tokias problemas radijo stoties M-1 laidoje kėlė vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Kitoje M-1 laidoje buvo analizuojamos smurto prieš vaikus temos.

Apie smurtą kontrolierė pasisakė ir Lietuvos televizijos laidoje „Paskutinė kryžkelė“, taip pat TV 3 laidoje „Ką daryti?“.

Minint dvejų metų Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos sukaktį, kontrolierė apie įstaigos veiklą bei kas buvo nuveikta per įstaigos gyvavimo pirmuosius dvejus metus kalbėjo Lietuvos televizijos laidoje „Labas rytas“.

Radijo stotis „Znad Willi“ nušvietė Lenkijos ombudsmeno Pavelo Jaroso vizitą Lietuvoje ir glaudų bendradarbiavimą su Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga. Apie šį vizitą pranešė ir Lietuvos radijo žinių laidos.

Apie civilinio kodekso 3.204 straipsnį „Valstybės išlaikomi vaikai“ kalbėta LTV laidoje „Panorama“. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė nurodė, kad iki šiol ši nuostata nėra įgyvendinama, nors ji įsigaliojo nuo 2002 m. sausio 1 dienos.

,,LNK žinių“ laidoje kalbėta apie tai, kad dokumentų išdavimo tvarka norintiems laikinai išsivežti vaiką į užsienio šalis – netobula.

Siekdami neperkrauti kontrolieriaus metinės veiklos ataskaitos, paminėjome tik keletą konkrečių Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos ir žiniasklaidos atstovų glaudaus bendradarbiavimo faktų, kurių, tikimės, nestigs ir kitais metais.

Renginiai

Vaiko teisių apsaugos kontrolierius dažnai dalyvauja renginiuose, kurie organizuojami vaikų labui arba kurie skirti vaikų padėties Lietuvoje optimizavimui. Kontrolieriaus įstaiga pagal išgales stengiasi ir pati organizuoti renginius, kurių pagrindiniai dalyviai ir veikėjai yra vaikai.

2002 07 30 Onuškyje buvo atidaryta jau dvidešimta Krašto apsaugos ministerijos ir Šaulių sąjungos vaikų vasaros poilsio stovykla, kurioje daugiau kaip pusantro šimto 12–18 metų amžiaus jaunųjų šaulių, besiruošiančių jais tapti ir socialiai remtinų šeimų vaikų susipažins su kareivišku gyvenimu, galės patikrinti savo valią, ištvermę, savo gerumą ir draugiškumą, dalyvaus įvairiuose konkursuose, žygiuose, žaidimuose.

Dalyvavusi stovyklos atidaryme vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė pabrėžė, jog tokiose netradicinėse vasaros stovyklose norėtų matyti daugiau vaikų. Kontrolierė pasveikino Krašto apsaugos ministerijos ir Šaulių sąjungos iniciatyvą ir pasiaukojimą, steigiant vaikų vasaros stovyklas, nes Vyriausybė kasmet mažina lėšas vaikų užimtumui vasarą.

2002 08 06 Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga dalyvavo ir Vaikų telefono linijos, teikiančios psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams, penkerių metų sukakties minėjime. Specialiai apmokyti savanoriai konsultantai nemokamu telefonu 8 800 28 800 teikia psichologinę pagalbą vaikams ir paaugliams. Per penkerius darbo metus Vaikų telefono linija sulaukė per 50 000 skambučių. Vaiko teisių apsaugos kontrolierius sveikina tokią iniciatyvą ir mano, kad neretai efektyvesnę pagalbą vaikui gali suteikti būtent panašaus amžiaus pašnekovas, kuris išsiaiškinęs, išklausęs ir davęs patarimą, užkerta kelią rimtesnei problemai, kurią vėliau išspręsti galės tik specialistas.

2002 04 20 Vaiko teisių apsaugos kontrolierius dalyvavo Žemės dienos minėjime Vilniaus specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose. Pasak kontrolieriaus, Žemės diena ragina ne švęsti, o susimąstyti, ką galime pakeisti savo darbuose, gyvenimo būde ir mintyse. Žemės dieną prasideda ir pirmosios pavasario aplinkos tvarkymo talkos, o tokiose talkose visada labai aktyviai dalyvauja vaikai, miestų ir kaimų moksleiviai.

Mokslo metų pradžios proga 2002 09 01 kontrolierius pasveikino Vilniaus rajono Marijampolio vidurinės mokyklos moksleivius.

2002 09 06 Vaiko teisių apsaugos kontrolierius buvo pakviestas į Vilniaus 6 policijos komisariato Justiniškių Jaunimo klubo metines. Buvo kalbėta apie pagalbą vaikams, kurie neturi kur eiti po pamokų, apie jų užimtumą ir suaugusiųjų dėmesį.

Tokias pačias problemas vaiko teisių apsaugos kontrolierius aptarė ir nevyriausybinės organizacijos „Gelbėkite vaikus“ Vaikų gatvėje centro atidarymo šventėje 2002 09 20. Kontrolierius, dalyvaudamas panašiuose renginiuose, visada pabrėžia, kad ypatingo suaugusiųjų dėmesio reikalauja vadinamieji gatvės vaikai.

2002 11 04 Seime surengtame renginyje ,,Palikti vaikai. Kaip jiems padėti?“ vaiko teisių apsaugos kontrolierius sakė, kad būtina peržiūrėti teisės aktus, susijusius su įvaikinimu ir globa.

Lapkričio pradžioje sukako dveji metai, kai Lietuvoje veikia kol kas vienintelė trijose Baltijos valstybėse Vaiko teisių ombudsmeno institucija. Šią sukaktį vaiko teisių apsaugos kontrolierė Gražina Imbrasienė nusprendė pažymėti kartu su socialiai nuskriaustais vaikais. Įstaigos surengtoje šventėje dalyvavo per 30 vaikų nuo 9 iki 18 metų iš specialiųjų ir laikinųjų vaikų globos namų. Jaunesni šventės dalyviai varžėsi piešimo konkurse, o jų nutapytus svajonių namus vertino suaugusiųjų komisija. Tuo tarpu vyresnieji atsakinėjo į klausimus ir taip demonstravo savo žinias apie vaikų teises bei pareigas. Visų rungčių laimėtojai gavo leidyklos „Alma Littera“ naujai išleistas knygas, vaišinosi prekybos centro „Iki“ vaisiais ir fabriko „Vilniaus pergalė“ saldumynais. Dovanų vaikams paruošė ir šventės svečiai – Seimo pirmininko žmona Jolanta Paulauskienė, atvykusi kartu su sūnumi Arnu, kiekvienam globos namų auklėtiniui įteikė dovanų rinkinį. Vaikai gavo ir po dėlionę nuo UNICEF Lietuvos Nacionalinio komiteto direktoriaus Jauniaus Pusvaškio.

Kol jaunieji svečiai piešė ir varžėsi įvairiose rungtyse, Seimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, UNICEF atstovai kartu su penkių globos namų vadovais ir auklėtojais aptarė laikinųjų vaikų globos namų bei specialiųjų globos ir auklėjimo namų padėtį, svarstė, ką jų veikloje galima būtų tobulinti geriausiųjų vaiko interesų vardan.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga per gimtadienį taip pat neliko be dovanų, pačios brangiausios dovanos – vaikų rankomis padarytos, o jų įstaiga gavo nemažai. Tai ir iš medžio drožti dirbiniai, išsiuvinėti paveikslai ir per dvidešimt piešinių. Visi jaunieji svečiai, pildydami anketas, surašė ir palinkėjimus bei savo norus. Visi atsakymai yra labai skirtingi, tačiau vienas kartojosi – beveik visi Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigoje viešėję vaikai nurodė, kad jie norėtų būti laimingi.

______________

 

REZIUMĖ

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus trečioji veiklos ataskaita – tai panoraminis žvilgsnis į 2002 metų kontrolieriaus veiklą bei pastebėtus ir būtinus pokyčius vaiko teisių apsaugos srityje, tai vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (ombudsmeno) institucijos veiklos studija Europos vaikų teisių ombudsmenų praktikos kontekste, pateikiant įstaigos statuso, veiklos specifikos, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus (ombudsmeno) misijos ir pagrindinių uždavinių analizę, apžvelgiant esminius skirtumus, palyginti su kitais Lietuvos viešojo administravimo subjektais.

Siekiant rasti geriausius modelius tolesnei Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos veiklai tobulinti, argumentuotai aptariami atskiri trukdžiai, pasitaikantys įstaigos veikloje, nurodomos esminės Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos 2003 metų veiklos gairės.

Atliktoje statistinėje skundų dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo analizėje atspindima pagrindinė vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tyrimų statistika - dažniausiai pareiškėjų keliamos problemos, pareiškėjų aktyvumas ir skaičius pagal gyvenamąją vietovę, atliktų ir atliekamų tyrimų stadijos ir kt.

Esminė vieta skirta detaliai ir visapusiškai skundų dėl vaiko teisių ir teisėtų interesų pažeidimo analizei ir nagrinėjimui, analizuojant labiausiai pažeidžiamas vaiko teises, interesus, priežastis, lemiančias vaiko teisių pažeidimus, aptariant vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimus ir jų įgyvendinimą, pateikiant vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus siūlymus vaiko teisių apsaugos politikos įgyvendinimui tobulinti.

Baigiamosios vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2002 metų veiklos ataskaitos dalys skirtos kitai kontrolieriaus veiklai - bendradarbiavimui su valstybės ir savivaldybių institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis, ryšiams su tarptautinėmis organizacijomis, kontrolieriaus inicijuotiems renginiams bei viešajai vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklai.

Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus 2002 metų veiklos ataskaita tam tikra prasme yra nauja turiniu ir forma, palyginti su ankstesnėmis vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus veiklos ataskaitomis.

Siekdami skirti daugiau dėmesio vaiko teisių ir teisėtų interesų analizei, jų pažeidimo priežastims nagrinėti, kontrolieriaus siūlymams vaiko teisių apsaugai gerinti pateikti bei pačios ombudsmeno įstaigos veiklos studijai, 2002 metų veiklos ataskaitoje nebepateikiame atskirų kontrolieriaus atliktų tyrimų pažymų ir visų kontrolieriaus atliktų tyrimų statistinės lentelės, nurodant Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos raštu gautų skundų gavimo datą, skundo dalyką, esmę ir pan.

___________________________




Naujausi pakeitimai - 2003 04 01.
Žydrė Butkevičienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Parlamentinė kontrolė  >   Institucijų, atskaitingų Seimui, ataskaitos  >   2002 metų ataskaitos

LR Seimas