Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko pranešimas konferencijoje “Sveikos gyvensenos kultūra Lietuvoje. Kas atsakingas?” 2003 02 06 Palanga

 

 

Gerbiami žmonės, kuriems rūpi Lietuvos žmonių sveikata,

Labai apgailestauju, kad jūsų renginys vyksta tomis dienomis, kai turiu būti Briuselyje. Man asmeniškai artima ta sveikatos ideologija, kurią jūs ne tik propaguojate, bet ir įgyvendinate, todėl ketinau su jumis susitikti ir pasitarti, kad tą sveikatos ideologiją priartintume prie kiekvieno mūsų valstybės žmogaus.

Kaip tik todėl žodžius, kuriuos rengiausi jums pasakyti perdaviau sako kolegei Dangutei Mikutienei.

Manau neprieštarausite, jeigu pasakysiu, kad su kiekvienu dešimtmečiu mūsų žmonių sveikatos būklė pastebimai prastėja. Apie tai labai akivaizdžiai byloja mokyklinio, šaukiamojo amžiaus vaikinų sveikata. Mokyklinukai sėdi iškreiptais stuburais, šaukiamieji nepajėgia prisitraukti prie skersinio ir gydytojams sunkiai sekasi surasti sveiką, galintį tarnauti Lietuvos kariuomenėje, o penkiasdešimtmečiai negali suvokti kodėl jų tėvai atrodo sveikesni už savo vaikus.

Galima būtų manyti, kad tai gerėjančio gyvenimo paradoksas.

Vos ne kiekvienas žmogus jau turi galimybę nusipirkti automobilį. Geresnį ar prastesnį, tačiau gali. Tai dar joks rodiklis. Bet štai, kad tokia gausybė gali nusipirkti ne tokio jau pigaus benzino ir tuo automobiliu kiekvieną rytą važiuoti į darbą, tai jau tam tikras rodiklis. Ir gerėjančio gyvenimo ir, deja, augančio abejingumo savo sveikatai.

Pasižiūrėkime kiek žmonių į darbą važiuoja automobiliais. Daugelis keletą kilometrų bevelija važiuoti, nors pėsčias darbą pasiektų greičiau, nes jam nereikėtų vargti automobilių kamščiuose. Bet jis važiuoja. Jis civilizuotas XXI amžiaus gyventojas.

Paskui iki pietų sėdi darbe, kas pusvalandį parūkydamas, dažnai tiesiog darbo vietoje, paskui sočiai papietauja, o neretai prisivalgo, kiek telpa. O į žmogų gali daug tilpti. Jeigu labai skanu...

Visa tai reiškia, kad žmogui lieka laisvų pinigų ne tik benzinui, bet ir vis brangstantiems alkoholiui ir cigaretėms.

O kai sveikata ima streikuoti, vaistų – devynios galybės kiekvienam atvejui. Praryti saują tablečių jokia ypatinga valia nereikalinga ir tai gali padaryti kiekvienas, o kiekvieną rytą, padaryti mankštą, nubėgti vieną kitą kilometrą, palįsti po šaltu dušu, gali ne kiekvienas.

Ar daug rytais matome bėgiojančių? Keletą – keleto tūkstančių žmonių gyvenvietėje. Keliasdešimt – keliasdešimties tūkstančių sostinės mikrorajone. Iš tūkstančio – vienas...

Yra tradicinė medicina ir netradicinė. Vieni naudojasi vienų paslaugomis, kiti – kitų. O kodėl tiek mažai naudojasi trečiąja paslauga – savo organizmo prigimtinėmis galimybėmis?..

Todėl, kad sveikos gyvensenos propagavimu ir kultivavimu valstybė iš esmės neužsiima. Todėl, kad nėra suinteresuotų.

Gydytojai suinteresuoti turėti daugiau pacientų. Ir tai ne tik papildomų rankpinigių tikimybė. Tai ir tiesioginio atlyginimo. Prisiminkime, kaip per butus ėjo gydytojai, prašydami žmones, kad jie savo šeimos gydytojais rinktųsi būtent juos.

Farmacijos firmos suinteresuotos, kad ligonių būtų daugiau. Didesnis vaistų poreikis didesnis.

Įstaigos ir organizacijos suinteresuotos, kad daugiau darbuotojų sirgtų, gautų nedarbingumo lapelius ir taupytų atlyginimų fondą.

Tad jeigu visi suinteresuoti, kad žmogus sirgtų, kas gali propaguoti sveiką gyvenseną. Gali susilaukti didelių nemalonumų.

Taigi ir propaguoja ją Dainiaus Kepenio sveikuolių sąjūdis, atskiros sveikos gyvensenos mokyklos ar kitaip besivadinantys sveikai gyvenančių sambūriai, pavieniai sveikuoliai, daugelio laikomi keistuoliais. O iš esmės, keistuoliai yra ne tie, kas gyvena sveikai. Keistuoliai tie, kas per dieną porą šimtų metrų tenueina ir tik firmo koridoriumi eidamas į rūkomąjį.

Neturime valstybinės institucijos, kuriai rūpėtų sveikatos apsauga. Tiesa, yra Sveikatos apsaugos ministerija, tačiau ji nieko bendra neturi su sveikatos apsauga. Tai iš esmės, GYDYMO ministerija,o pastaruoju metu, kai vaistai tapo pagrindiniu skandalų objektu, ji tapo VAISTŲ ministerija.

Ir tai ne priekaištas šiandieninei ministerijai. Pavadinimas tradicinis, atėjęs iš tarybinės “zdravochranenijos”. Kaip ir tradicinis požiūris į sveiką gyvenimo būdą. Garsioji tarybinė “fizkultūra” – buvo daugiau parodinė, su vienkartiniais masiniais bėgimais, kurie neretai sveikatai kenkdavo, o ne padėdavo.

Drįsčiau pasakyti, kad nepriklausomybės metais sveikai gyvensenai netgi mažiau dėmesio skiria valstybinės institucijos. Nepakankamai ji rūpi ir Kūno kultūros ir sporto departamentui, kuriam labiau rūpi didysis sportas. Tai visai suprantama – didysis sportas tarnauja mūsų valstybės įvaizdžiui, tačiau, mano manymu sveika tauta, gali suformuoti ne prastesnį mūsų valstybės įvaizdį.

Manau, kad turime nedelsiant keisti valstybės požiūrį į tikrąją sveikatos apsaugą. Ir keisti ne žodžiais, deklaracijomis, o įstatymine baze. Manau, kad turėtume pasinaudoti patyrimu tų valstybių, kuriose gydytojas gauna didesnį atlyginimą, kuo mažiau turi pacientų ir viską daro, kad jam priskirti žmonės būtų sveiki. Arba patyrimu, kai nerūkantis darbuotojas gauna didesnį atlyginimą, kai sveikai gyvenantis turi galimybę gauti didesnę pensiją ir t.t. Lietuva irgi turi tapti valstybe, kuri nori, kad jos pilietis būtų sveikas.

Nemanau, kad be jūs, sveikuolių profesionalų, patieties irgi neišsiversime. Labai norėtųsi, kad jūs dalyvautumėte tokios juridinės bazės parengime. Mums kartu reikia apmąstyti, kaip šiame kontekste reformuoti mūsų švietimo sistemą, socialinę apsaugą, draudimą, sveikatos apsaugos sistemą, Kūno kultūros ir sporto departamento funkcijas.

Mes jau neturime teisės šio, sakyčiau vieno svarbiausių mūsų valstybei klausimų sprendimą atidėlioti.

Galų gale turime rimtą precedentą. Šiemet sukanka 75 metai, kai buvo išleista Vydūno knyga “Sveikata. Jaunumas. Grožė", tapusi lietuviško sveiko gyvenimo būdo klasika. Taigi, mes turime tautinį teorinį sveikos gyvensenos pagrindą. Padėkime ir juridinį pagrindą.

Linkiu jums didelės sėkmės ir viliuosi sulaukti paramos. Tai mūsų visų bendras reikalas, už kurį mums bus dėkingos būsimosios kartos.




Naujausi pakeitimai - 2003 02 06.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas