Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba iškilmingame plenariniame posėdyje, skirtame Europos parlamento rezoliucijos 20 - mečiui ir Laisvės gynėjų dienai paminėti 2003 01 13

Sausio 13 d. pranešimas VIR

 

Jūsų Ekscelencija išrinktasis Respublikos prezidente Rolandai Paksai,

Jūsų Ekscelencija kadenciją užbaigęs prezidente, premjere Algirdai Brazauskai,

Kiekvienais metais ir, manau, jau visada Lietuva minės sausio 13-ąją, dieną, kuri amžiams įrašyta į mūsų valstybės ir tautos istoriją.

Gerbiamieji Europos Parlamento vadovai, buvę ir esantys jo nariai, Ekscelencijos užsienio valstybių ambasadoriai,

Jūsų dalyvavimas šios mums nepaprastai reikšmingos dienos minėjimo renginiuose nėra vien mandagumo mūsų valstybei gestas. Jūs esate su mumis lygiaverčiai šių iškilmių dalyviai, nes be rūstaus pasaulio balso 1990-ųjų sausio 13-ąją mūsų likimas gal jau ir negalėjo kardinaliai pasikeisti, tačiau be to jūsų balso tikriausiai būtume gerokai suvėlavę grįžti į civilizuotų valstybių draugiją.

Ačiū Jums už tai, kad jūsų ir jūsų atstovaujamų tarptautinių organizacijų ar valstybių vadovų, politikų ir visuomenės balsas įvairiomis pasaulio tautų kalbomis rėmė mūsų laisvės idėją, stabdė artėjančio kracho išgąsdintą, tankais riaumojančią sovietinę imperijos agresiją.

Gerbiami Kovo 11-sios Nepriklausomybės Akto signatarai, įvairių Seimo kadencijų nariai, visų Vyriausybių ministrai,

Susitikę įvairių iškilmių proga mes tarsi pasitikriname laikrodžius – ar nevėluoja, ar neskuba, ar tos pačios laiko juostos valandas rodo. Ar apskritai kurio nors laikrodis nesustojo...

Aš manau, kad bent jau dauguma mūsų, nepaisant skirtingų partijų ar politinių įsitikinimų, pozicijų ar opozicijų, galime nerausdami vieni kitiems žvelgti į akis. Vadinasi, neišduodame tų idėjų, kurios tada, prieš 12 metų, vedė žmones ginti Seimą, televizijos bokštą, Spaudos rūmus...

Gerbiami savanoriai, registruoti ir neregistruoti, apdovanoti ir neapdovanoti, sužeisti ir išlikę sveiki – visi, kas tada stojote ginti Seimą, televiziją, radiją, spaudos rūmus,

Tai, ką jūs gynėte, iš esmės jau nebuvo nei Seimas, nei Spaudos rūmai, nei televizijos bokštas. Tai buvo tiesiog Lietuva. Turbūt dar niekada kiekviena gatvė, kiekvienas pastatas, kiekviena žemės pėda taip nesitapatino su Lietuva kaip tąsyk, tą kruvinąjį sausio 13-osios sekmadienį.

Iš esmės jūs patys tada buvote tiesiog Lietuva.

Esu tikras, kad visos būsimosios kartos su didžiausia pagarba minės amžiaus pabaigos Lietuvos gyventojų kartą, kuri būsimosioms kartoms PADOVANOJO VALSTYBĘ.

AČIŪ JUMS UŽ VALSTYBĘ. BŪSIMŲJŲ KARTŲ VARDU – AČIŪ.

Brangieji žuvusiųjų artimieji,

Jūsų skausmo nesumažins nei gražūs žodžiai, nei visų mūsų gėlės ant jūsų vaikų ar tėvų kapų, nei gatvių pavadinimai, įamžinę sausio 13-osios didvyrius.

Jų žūtis – atliko savo garbingą misiją – jie kaip karalius Mindaugas Justino Marcinkevičiaus dramoje savo krauju tvirtino Lietuvos valstybę, lipdomą iš atskirų molio gabalėlių. JŪSŲ ARTIMŲJŲ KRAUJAS TVIRTINO LIETUVĄ, “LIPDOMĄ” IŠ KIEKVIENO MŪSŲ.

Net tie, kas dar abejojo mūsų valstybės nepriklausomybe, manė, kad ji trapi, laikina, ir imperija kaip mat susidoros su “išsišokėle” Lietuva, tada, pamatę mūsų didvyrių, o jūsų artimųjų kraują, neišlaikė – įsiliejo į Lietuvą ir tapo ja.

Ir dabar jau niekas nepasakys, kad mūsų nepriklausomybė – tik gudriai sugautas istorijos momentas.

Niekas nepasakys, kad kažkas atkimšo stebuklingą butelį ir kaip pasakų džiną LAISVĘ PALEIDO Į LAISVĘ: imkite ir naudokitės – tverkite savo nepriklausomybes.

Nieko panašaus jau nebus. Mūsų žuvusieji pasauliui parodė, kad iš to paties visai ne stebuklingo butelio išriedėjo tankai traiškyti mūsų laisvės.

Bet tankams kelią užtvėrėme mes, o sustabdė -

LORETA ASANAVIČIŪTĖ,

VIRGINIJUS DRUSKIS,

DARIUS GERBUTAVIČIAUS,

ROLANDAS JANKAUSKAS,

RIMANTAS JUKNEVIČIUS,

ALVYDAS KANAPINSKAS,

ALGIMANTAS PETRAS KAVALIUKAS,

VIDAS MACIULEVIČIUS,

TITAS MASIULIS,

ALVYDAS MATULKA,

APOLINARAS POVILAITIS,

IGNAS ŠIMULIONIS,

VYTAUTAS VAITKUS.

Siūlau atsistoti ir minutėlę pagalvoti tik apie juos. Žmones, tapusius legenda. Žmones, savo mirtimi įspėjusius pasaulį: imperija yra imperija – koks caras ją valdytų.

Atsistokime ir pagalvokime apie juos, žmones, tada padėjusius mums pasijusti Lietuva.

Ačiū. Kaip būtų nuostabu, jeigu visada prisimintume juos… O tai reiškia, dažniau jaustumėmės Lietuva. Ne tik gindamiesi ir gindami, o ir dirbdami, kurdami, skaitydami, mąstydami ir balsuodami. Ypač šioje salėje...

Mieli žurnalistai,

Jūs ir vėl šiandien dirbate... O didelė jūsų dalis turėtų sėdėti čia kaip garbingiausi šio iškilmingo posėdžio svečiai... Drauge su savo kolegomis iš užsienio. Vienintelė jėga, kuri galėjo nutraukti agresiją, buvo pasaulio balsas, kurį ir pažadino žurnalistai, į Vilnių suvažiavę iš viso pasaulio. Tada, prieš 12 metų, Lietuva savo akimis pamatė tai, ką, pasaulis vadina tarptautiniu žurnalistų solidarumu.

Gerbiamieji buvę sovietmečio disidentai,

Tai jūsų dėka šiandien mes minime dar vieną sausio 13-ąją.

Jūs neleidote užgesti vilčiai.

Kiekvieno jūsų areštas, kiekvienas teismo procesas buvo signalai pasauliui ne tik apie sąžinės laisvės pažeidimus Lietuvoje, o ir apie tai, kad Lietuvoje dar gyvas tikėjimas laisve ir nepriklausomybe. Kad gyva pati lietuviška dvasia, ji kažkur pasislėpusi, kažkur gelmėse, bet gyva.

Kiekvienas jūsų pogrindinis leidinys, pasiekęs laisvąjį pasaulį, beldėsi į jo sąžinę: negi jūs galite būti laimingi, kai visai netoli ar kažkur už Atlanto tolių sovietinės imperijos glėbyje dūsta buvusi Europos valstybė Lietuva, kurios žmonės ilgisi civilizuotos Europos, nori būti tokie kaip jūs. Tik be jūsų pagalbos visi jos norai yra beprasmiai.

Ir Europa po daugelio metų neišlaikė. 1983 m. sausio 13 d, Europos parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl situacijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“, kurioje raginama Baltijos šalių klausimą svarstyti Jungtinėse Tautose ir išreiškiama viltis, kad užsienio reikalų ministrų konferencija sieks kiek įmanoma įgyvendinti Baltijos valstybių piliečių troškimus dėl šalių valdymo sistemos.

Tokia rezoliucija dar toli gražu nebuvo nei laisvė, nei nepriklausomybė. Tačiau tai buvo ženklas, kad Europa mus jau girdi, kad Europai mes jau rūpime, kad mūsų disidentų žodis – jau ne šauksmas tyruose. Tai buvo savotiškas pripažinimas. Ne pačios nepriklausomybės pripažinimas, o pripažinimas, kad mes jos verti. Tai buvo mūsų vilties pripažinimas.

Dvi sausio 13-osios - dvi tarpusavy tiesiogiai susiję datos.

1983 m. sausio 13-osios Europos Parlamento rezoliucija turėjo tiesioginės įtakos mūsų Kovo 11-ajai.

1991 m. sausio 13-oji – tiesioginė Kovo 11-osios pasekmė.

Dvi sausio 13-osios – dvi viltys. Mūsų ir ne mūsų viltys.

1983 m. sausio 13-oji - mūsų viltis grįžti į Europos politinį žemėlapį, grįžti į Europą – grįžti namo…

1991-ųjų sausio 13-oji – imperijos viltis atimti iš mūsų viltį. Anos sausio 13-osios viltį.

Imperijos viltis liko palaidota. Kartu su pačia imperija. Nes mūsų viltis buvo stipresnė. Nes ji buvo visos civilizuotos demokratinės Europos viltis.

Ačiū už dėmesį,

 

 




Naujausi pakeitimai - 2003 01 13.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas