Lietuvos Respublikos Seimas

A. Klišonio komandiruotės į Liuksemburgą (Liuksemburgo Didžioji Hercogystė) 2002 m. spalio 14 d. ataskaita

Forumas Europos Konvento klausimu buvo ypač svarbus dėl dviejų priežasčių: visų pirma, tema: darbas, kuris iki šiol vyko Konvento plotmėje ir ypač šiandien aktualus subsidiarumo ir nacionalinių parlamentų vaidmens klausimas. Atidarydamas forumą Beneliukso Parlamento pirmininkas John Schummer priminė, kad dabar Konventas pradeda nagrinėti reikalą iš esmės: po kelių savaičių pirmininkas pateiks būsimosios Konstitucijos struktūrą, o įvairios darbo grupės dabar svarsto savo išvadas. Pasibaigus klausymams, pradedamos analizuoti išsakytos mintys, kurios bus apibendrintos pavasarį teikiamuose dokumentuose. Jis paminėjo, kad Beneliuksui būtina parlamentų ir vyriausybių lygmeniu išnagrinėti, aptarti ir suderinti pozicijas, kad jas būtų galima ginti kartu.

Jis pabrėžė, kad Europos Komisija praėjusį trečiadienį paskelbė nuomonę dėl Sąjungos plėtros. Šioje nuomonėje daroma išvada, kad Sąjunga atsivers 10 naujų valstybių narių. Taigi, nuo šios dienos praėjus 18 mėnesių, vykstant rinkimams į Europos Parlamentą, Europos Sąjungoje bus jau 25 valstybės narės.

Beneliukso valstybės privalo laikytis nustatytų galutinių terminų bei vieningai ir darniai spręsti visus Europos klausimus, kad galėtų teikti pasiūlymus, ir, apskritai, būti Europos struktūros katalizatoriumi Bendrijos dvasia.

1 tema: subsidiarumas, pusiausvyra, iššūkiai ir perspektyvos

Savo kalboje Belgijos užsienio reikalų ministras Louis Michel priminė, kad subsidiarumo principą įtvirtino Mastrichto sutartis, ir kad tuo metu jis buvo laikomas kompetencijų tarp įvairių valdžios lygmenų pasidalinimo principu bei teisėtu būdu nuspręsti, kuriam valdžios lygmeniui būtų geriausia patikėti spręsti konkrečią problemą. Dėl to subsidiarumo principas buvo laikomas kompetencijų, kurių Mastrichto sutartyje yra tiek daug ir kurios yra tokios simbolinės, perdavimo atsvara.

Kaip numatyta Amsterdamo sutarties 7 protokole, subsidiarumo principas taikomas, kai siūlomų uždavinių neįmanoma įgyvendinti vien valstybės narės pastangomis, remiantis jos nacionalinės konstitucinės sistemos pagrindu, ir kai juos, galiausiai, būtų galima įgyvendinti Bendrijos veiksmais. Subsidiarumas yra principas, kuriuo remiantis apibrėžiamos kompetencijos, kaip tai yra daroma proporcingumo principo atveju.

Darbo grupės, kuriai pirmininkavo Mendes de Vigo, ataskaitoje pabrėžiama, koks svarbus geresnis „a priori“ ir „a posteriori“ įgyvendinimas bei geresnė kontrolė. Siekiant šių tikslų, raginama sukurti ankstyvojo perspėjimo sistemą, kuri būtų taikoma visiems teisės aktų pasiūlymams, kurie būtų pateikiami nacionaliniams parlamentams; pastarieji galėtų pateikti motyvuotų pastabų, o jeigu tuos pasiūlymus paremtų tik vienas trečdalis parlamentų, tai priverstų Komisiją peržiūrėti savo pasiūlymus. Koks nors vienas parlamentas ir, iš dalies, Regionų komitetas a posteriori galėtų kreiptis į Teisingumo Teismą.

Ministras buvo nusiteikęs gana pesimistiškai dėl šios sistemos, išsakydamas nuomonę, kad, iš esmės, buvo perdedami veikiančios sistemos trūkumai, ir kad kažkas naudojasi šia diskusija, kad vėl iš naujo iškeltų klausimus dėl santykių tarp valdžių lygmenų Europoje arba dėl Europos tarptautinio teisėtumo (legitimumo), o labai apgailestauti reikėtų dėl to, kad tai būtų kelias atgal, grąžinantis Bendrijos kompetencijas į valstybės lygmenį. Ministras baigė savo pasisakymą apgindamas savo pasiūlymą dėl arbitražo teismo, kuris pateiktų neprivalomas vykdyti nuomones.

Užsienio reikalų komiteto narys Van den Brande pradėjo savo pasisakymą pabrėždamas, kad sunku į teisines formuluotes perkelti iš esmės politines koncepcijas, sunku surasti optimalią sistemą, kuri galėtų padėti sureguliuoti atsakomybę tarp skirtingų valdžios lygmenų. Priminęs, kad subsidiarumas nepadeda pasidalinti kompetencijomis, ir kad jis taip pat nereiškia, kad bus sudaromas kompetencijų sąrašas, Van den Brande palygimo subsidiarumą su gero valdymo samprata.

Buvęs Flamandų bendruomenės ministras ir vadovas taikliai pastebėjo, kad vyriausybės nėra teisios, kai, vykdydamos būtinas reformas, naudoja Europą kaip atpirkimo ožį: euras galėtų būti geru pavyzdžiu. Kita vertus, jis asmeniškai nepalaiko kalbėjusiojo apie valdžių atskyrimo skaidrumą minčių, nes dabar Sąjungoje derinamos dvi teisėtumo rūšys, žmonių teisėtumas ir valstybių teisėtumas. Šių dviejų teisėtumo rūšių apraiškas galime stebėti daugelyje sričių, kaip antai įstatymų leidžiamojoje valdžioje. Panašiai, negalima pamiršti, kad Sąjunga remiasi valstybėmis, ir kad jų tikslas – sutvarkyti savo federacinių ar decentralizuotų valdžios lygmenų vidaus struktūrą ir vidinę atsakomybę.

Kita vertus, dvigubas politikos kūrimo ir politikos formavimo bei vertikalaus ir horizontalaus subsidiarumo atskyrimas kelia teisėtus klausimus dėl šalių įtakos sprendimų priėmimo procesui, atstovaujamumo ir dalyvavimo socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime.

2 tema: parlamentų bendradarbiavimas ateityje po Europos Sąjungos plėtros

Nagrinėjant šią temą, buvo pasikeista požiūriais apie nacionalinių parlamentų vaidmenį ir jų svorį sprendžiant Europos reikalus. Kaip pabrėžė buvęs Europos Komisijos pirmininkas Jacques Santer, siekiama paremti daug konkretesnę tų klausimų, kurie vis dar lieka tarpvyriausybinio lygmens: policijos ir teismų bendradarbiavimas bei Europos saugumo ir gynybos politika, kontrolę.

Jacques Santer taip pat priminė, kad keletas parlamentinių organizacijų turi suvaidinti savo vaidmenį Sąjungos teisės aktų leidybos srityje: jos turi susitarti dėl sutarčių peržiūrėjimo bei narystės protokolų, ministrai tiesiogiai joms atsiskaito už savo kompetencijos sritis, o nacionaliniai parlamentai taip pat turi suvaidinti savo vaidmenį dėl išvestinių teisės aktų. Sunkumai iškyla dėl parlamentinės kontrolės fragmentacijos tarp skirtingų ramsčių: pirmojo ramsčio srityje bendro sprendimo procesas suteikia galimybę numatyti lygias teisės aktų leidybos galias Europos Parlamentui ir Ministrų Tarybai; padėtis skiriasi Europos saugumo ir gynybos politikos ir, iš dalies, teisingumo ir vidaus reikalų srityse. Jacques Santer pasisakė už Bendrijos integraciją, tuo pačiu supaprastinant parlamentinę kontrolę, kuri šiuo metu visame Europos Parlamente išskaidyta.

Siekiama ne tai, kad Sąjunga šią nacionalinių parlamentų kontrolę užtikrintų jų vyriausybių atžvilgiu, bet sukurti minimalias sąlygas, kurias kiekvienas parlamentas galėtų įtvirtinti. Taip pat siekiama supažindinti nacionalinių parlamentų narius su Europos reikalais, kad jie galėtų daug dažniau pasiremti esančia sistema.

Buvęs Komisijos narys taip pat pabrėžė Šiaurės šalių modelio privalumus, nes pastarasis suteiktų galimybę nacionaliniams parlamentams daug labiau įsitraukti į šiuos reikalus per visapusišką ir atitinkamą dialogą su ministrais bei dalyvauti įvairiose tarybose; jis taip pat užtikrina sisteminį grįžtamąjį ryšį posėdžių atveju.

Savo pranešime Barrau paskatino pažvelgti plačiau nei apima šis institucinis trikampis: Taryba, Komisija ir Parlamentas, ir įtraukti nacionalinius parlamentus į bendradarbiavimo modelį, o dabartinė struktūra netaptų tokia apsunkinta, kokia ji būtų Europos Senato atveju. Nacionaliniai parlamentai turėtų susitikti, kad galėtų nuspręsti, kokiame lygmenyje geriausia spręsti konkrečius klausimus. Ši susitikimo vieta suteiks Sąjungos valstybių narių parlamentams galimybę pateikti politinį atsakymą subsidiarumo klausimu, o ne vien tik politinį atsakymą. Jo nuomone, labai svarbu, kad kiekvienas savo lygmeniu galėtų vykdyti demokratinę kontrolę Europos vykdomosios valdžios atžvilgiu, ir, jo nuomone, reikėtų sukurti Europos parlamentų tinklą, kuris netaptų Europos Parlamento konkurentu.

Savo pranešime aš pabrėžiau, kad būtina didesnį vaidmenį ES valstybėse narėse suteikti nacionaliniams parlamentams, kad būtų sumažintas „demokratijos deficitas“ Europos Sąjungoje ir būtų padidintas Europos Sąjungos teisėtumas. Tarp ekspertų vyksta daug diskusijų dėl galimo modelio, kuris padėtų paremti, pavyzdžiui, nacionalinių parlamentų vaidmenį būsimoje Europos Sąjungoje:

1. pagerinti bendradarbiavimą tarp nacionalinių parlamentų ir ES valstybių narių Ministrų Tarybos;

2. pagerinti bendradarbiavimą tarp ES valstybių narių nacionalinių parlamentų ir ES Komisijos.

Baigiantis Forumui, Beneliukso Parlamento socialistų grupės narys Doesburg tvirtai pasisakė už būtinybę sustiprinti įvairių Europos valstybių santykius, bei poreikis užmegzti naujus ir tvirtus ryšius tarp nacionalinių parlamentų.

Beneliukso Parlamentas ir bendradarbiavimas tarp trijų valstybių atstovų, kurio jam pavyko pasiekti, turėtų pasitarnauti kaip modelis gilinant bendradarbiavimą tarp penkiolikos, o vėliau dvidešimt penkių parlamentų. Doesburg mano, kad mažų valstybių interesas yra dirbti kartu, kad būtų galima daryti spaudimą visais svarstomais klausimais, ir kad šis bendradarbiavimas suteiks galimybę judėti federacinės Europos link – institucinio modelio, pagal kurį Sąjungos vykdomąją valdžią kontroliuotų Europos parlamentai.

Išvados:

1. Nacionalinės valstybės ir Europos institucijos dabartinėje savo raidos pakopoje turi visas priemones, kad galėtų vykdyti pakankamą priimamų sprendimų kontrolę. Bendrijos institucijos turėtų tapti svaresnės kurdamos naujas institucijas, net jeigu kai kurios ir remia Kongreso idėją. Būtina optimaliai pasinaudoti esama procedūra ir paremti politinių atstovų domėjimąsi Europos reikalais bei iškelti Europos klausimus į politinių diskusijų dėmesio centrą: parodyti mūsų valią ir mūsų įsipareigojimus.

2. Sąjungos valstybės turi skirtingas vidines struktūras, o vyriausybės privalo sukurti būtiną sistemą, kad decentralizuotoms ir federacinėms institucijoms būtų suteiktos būtinosios priemonės apginti savo interesus. Konstituciniai regionai turės savo vietą rytojaus Europoje, bet, kad išliktų darni ir veiksminga įstatymų leidyba, atrodytų, reikėtų racionaliau žvelgti į nacionalinių valstybių teises netaikyti subsidiarumo principo.

*

Forumo metu aš susitikau su Beneliukso Parlamento pirmininku John Schummer, kuriam padėkojau už pakvietimą dalyvauti šiame forume bei šiltų santykių su Baltijos Asamblėja palaikymą, taip pat aš pakviečiau Beneliukso Parlamento delegaciją dalyvauti Baltijos Asamblėjos sesijoje (2002 m. gruodžio 13-14 d. Rygoje) ir Laisvės gynėjų dienos paminėjime bei Europos Parlamento 1983 m. sausio 13 d. rezoliucijos 20-mečio paminėjime (2003 m. sausio 11-14 d. Vilniuje).

Priedas: pranešimas.

Audrius Klišonis

Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje vadovės pavaduotojas

EUROPOS KONVENTO FORUMAS:

SUBSIDIARUMAS: PUSIAUSVYRA, IŠŠŪKIAI IR PERSPEKTYVOS

2002 m. spalio 14 d., Liuksemburgas (Liuksemburgo Didžioji Hercogystė)

Europos Sąjunga – tai unikalus projektas, kurio statyba, prasidėjusi po antrojo pasaulinio karo, tęsiasi iki dabar. Šio projekto tikslas - sukurti taikų tautų sugyvenimo modelį, glaudžiai bendradarbiaujančių, klestinčių suverenių nacionalinių valstybių sąjungą, kurioje viešpatauja laisvė, lygybė ir pagarba žmogaus teisėms.

Mums reikia taikos ir saugumo, kad būtų galima išnaudoti didžiulį ekonominį Europos ir Baltijos jūros regiono potencialą. Todėl visiškai pritariu Europos plėtros komisarui Giunteriui Verheugenui, kuris 2002 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusios diskusijos dėl Europos ateities metu pasakė: “mes turime tiesiai sakyti: Europos integracija ir plėtra – ne problema, o problemos sprendimas”.

Šia prasme Konventas dėl Europos ateities turi be galo svarbią reikšmę. Europos projektas sukelia daug minčių, nes šiandien Europa – tai ne tik ekonominis, bet ir socialinės rinkos kūrimo projektas, tai ir europinių vertybių, tautų ir valstybių sąjunga, tai pasaulinės politikos veiksnys. Kviečiu pasinaudoti šia unikalia galimybe ir aktyviai prisidėti kuriant XXI amžiaus Europą, kviečiu diskusijoms apie Europos Sąjungos ateitį, kurios mums visiems kartu padėtų atsakyti į Lakeno deklaracijoje iškeltus klausimus.

Lakeno deklaracija, priimta 2001 m. gruodžio 14-15 d. Europos viršūnių tarybos susitikime, suformulavo esminius klausimus dėl Europos Sąjungos ateities, į kuriuos turėtų atsakyti Konventas dėl Europos ateities ir 2004 m. tarpvyriausybinė konferencija. Europos Sąjungoje yra svarstomi tokie svarbūs klausimai, nulemsiantys Europos Sąjungos ateitį, kaip Sąjungos tikslai, kompetencija, institucinė sandara ir veiklos kryptys.

Europos Sąjungos veikla turi būti grindžiama bendrosiomis Europinėmis vertybėmis, įtvirtintomis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Tai, visų pirma, žmogaus orumas, laisvė, lygybė, solidarumas, o taip pat demokratijos ir teisinės valstybės principai. Būtina sukurti efektyvesnę, o kartu demokratiškesnę ir skaidresnę Europos Sąjungą. Todėl reikia įvykdyti gerai apgalvotą Europos Sąjungos reformą. Būtina padidinti Europos Sąjungos institucijų veiklos viešumą, skaidrumą ir atskaitomybę. Iš esmės turėtų būti atsisakyta sprendimų priėmimo už uždarų durų. Visuomenė turi teisę žinoti, kokia yra Europos institucijų ir kiekvienos valstybės narės pozicija dėl vieno ar kito bendro Europos Sąjungos sprendimo.

Atsižvelgiant į nuolat augantį besiplečiančios Europos Sąjungos vaidmenį pasaulyje, Europos Sąjungai turėtų būti suteiktas teisinis subjektiškumas. Tapus tarptautinės teisės subjektu, Europos Sąjunga galėtų aktyviau dalyvauti tarptautinėje politikoje, kaip to iš jos tikimasi, o Sąjungos pozicija daugeliu atvejų taptų vieningesnė ir nuoseklesnė. Svarbiausiose tarptautinėse organizacijose reikėtų ieškoti būdų ir mechanizmų, kad Europos Sąjungos valstybės narės turėtų kuo vieningesnę poziciją, o gal net “kalbėti” vienu balsu.

Atsižvelgiant į tai, kad, priimant Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją, buvo siekiama užtikrinti efektyvesnę žmogaus teisių apsaugą Europos Sąjungoje, susisteminti ir apjungti viename dokumente visas pagrindines teises, įtvirtintas skirtinguose Europos Bendrijų ir tarptautinės teisės aktuose, padaryti šias teises labiau suprantamomis Europos Sąjungos piliečiams bei užtikrinti Europos žmonių pasitikėjimą tolimesniu Europos integracijos procesu, manau, kad deklaratyvus Chartijos pobūdis sudaro kliūčių efektyviam joje numatytų teisių įgyvendinimui. Todėl manome, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija galėtų būti įjungta į baigiamąją Europos Konvento dokumentą, Europos Sąjungos sutartį arba būsimąją Konstitucinę sutartį. Toks pobūdis turėtų būti suteiktas integravus Chartiją į Europos Sąjungos sutartį arba būsimąją Konstitucinę sutartį, kaip sudedamąją, vieną iš pagrindinių jos dalių. Tačiau Chartijos turinys šiame procese iš esmės neturėtų keistis arba galėtų būti keičiamas tik minimaliai.

Europos Sąjungai “de jure” tapus tarptautinės teisės subjektu, Europos Sąjunga turėtų prisijungti prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Europos Sąjungos prisijungimas prie Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos leistų išvengti skirtingo šios konvencijos nuostatų aiškinimo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Teisingumo Teismo praktikoje.

Siekiant Europos Sąjungos sutartis padaryti aiškesnėmis ir lengviau suprantamomis žmonėms, šiandien galiojančios keturios sutartys turėtų būti apjungtos ir supaprastintos, iš esmės nekeičiant jų teisinės prigimties ir prasmės. Svarstant naujosios Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties tekstą, reikėtų laikytis nuostatos, kad Konstitucinė sutartis turi būti rengiama remiantis jau egzistuojančių sutarčių struktūra ir turiniu, o ne kuriama visiškai nauja Europos Sąjungos, kaip supervalstybės, Konstitucija. Reikia supaprastinti ir susisteminti Europos Sąjungos institucijų sprendimų priėmimo procedūras ir instrumentus, iš esmės sumažinant jų skaičių.

Turi būti sustiprintas subsidiarumo principo taikymas ir taikymo kontrolė. Šio principo taikymą turi prižiūrėti ne tik Europos Komisija, Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba (kiti tekste vartojami pavadinimai - Ministrų Taryba, Taryba), bet ir nacionaliniai parlamentai. Tik jų bendri veiksmai gali užtikrinti subsidiarumo principo efektyvumą. Nauji subsidiarumo kontrolės mechanizmai neturėtų apsunkinti ar lėtinti ES sprendimų priėmimo. Turi būti stiprinama politinė subsidiarumo kontrolė ex ante ir čia didžiausias vaidmuo turėtų būti skirtas nacionaliniams parlamentams. Ankstesnis nacionalinių parlamentų, vėlesniame etape perkeliančių Europos Sąjungos teisę į nacionalines teisės sistemas, įtraukimas į teisės akto koncepcijos derinimą Europos Sąjungos lygiu vertintinas teigiamai. Nacionaliniams parlamentams galėtų būti suteikta teisė ir vėlesniuose teisės akto rengimo etapuose tikrinti, ar yra išlaikomas subsidiarumo principas. Teisinę subsidiarumo kontrolę ex post turėtų atlikti Europos Teisingumo Teismas. Subsidiarumo kontrolei turėtų būti skiriamas ribotas laikas. Teismas turėtų įvertinti skundžiamą teisės aktą tik jo atitikimo subsidiarumo principui požiūriu. Tokiu būdu, vėlgi būtų sutaupytas laikas ir pinigai, nes nereikėtų kurti naujų Europinių struktūrų.

Su subsidiarumo klausimu glaudžiai siejasi ir kompetencijos padalijimas tarp Europos Sąjungos bei valstybių narių. Griežto ir išbaigto kompetencijų katalogo sudarymas nėra nei įmanomas, nei pageidautinas, tačiau tam tikras aiškumas šioje srityje turėtų būti. Nuostatos dėl kompetencijos padalijimo turėtų būti suformuluotos taip, kad neužkirstų kelio Europos Sąjungos ateities dinamikai. Bendrosios kompetencijos srityje privalo būti išlaikyta dabartinė nuostata, jog visos sprendimų priėmimo procese dalyvaujančios Europos Sąjungos institucijos siūlomas iniciatyvas vertina remiantis ES sutarties 6 straipsnio 3 punkto nuostata, kad “Sąjunga gerbs šalių narių nacionalinį identitetą”. Komisija, dažnai vadinama “integracijos varikliu”, turėtų išsaugoti išimtinę įstatymų leidybos teisę. Tai esminis Bendrijos metodo, kurį remiame, bruožas. Tiksliau nustatant Europos Sąjungos institucijų kompetenciją, naujojoje Europos Sąjungos Konstitucinėje sutartyje turėtų būti apibrėžtos šios Europos Sąjungos kompetencijos rūšys: išimtinė (arba Europos Sąjungos kompetencija), bendroji, papildomoji kompetencija (arba papildomos priemonės). Kartu turėtų būti išlaikytas bendras principas, kad Europos Sąjunga veikia tik srityse, kuriose tokią teisę jai suteikia Konstitucinė sutartis.

Bendroji užsienio ir saugumo politika bei Europos saugumo ir gynybos politika yra Europos Sąjungos tarpvyriausybinio, “antrojo ramsčio” dalis, kuriame Europos Parlamento vaidmuo yra gana ribotas. Skirtingai nuo tokių organizacijų kaip NATO ar Vakarų Europos Sąjunga, nėra parlamentinės Europos saugumo ir gynybos politikos kontrolės. Todėl reikėtų sutarti kaip būtų atliekama parlamentinė Europos saugumo ir gynybos politikos kontrolė.

Nacionalinių parlamentų vaidmens didinimas yra esminė sąlyga, siekiant sumažinti Europos Sąjungos "demokratijos deficitą" ir sustiprinti jos legitimumą bei sprendimų priėmimo viešumą. Būtinybė padidinti nacionalinių parlamentų vaidmenį yra grindžiama prielaida, jog nacionaliniai parlamentai yra arčiau piliečių - kuo aktyviau nacionaliniai parlamentarai dalyvaus europinėje politikoje, tuo labiau jų rinkėjai jausis Europos projekto dalyviais. Svarstant nacionalinių parlamentų vaidmenį, reikėtų pasisakyti už nacionalinių parlamentų stiprinimą savo vyriausybių veiklos Europos Sąjungos Taryboje priežiūros požiūriu. Kadangi Ministrų Tarybos posėdžiai yra uždari, todėl reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį į pasiūlymus, kurių tikslas yra didesnis Ministrų Tarybos posėdžių skaidrumas ir viešumas. Nacionaliniai parlamentai turėtų būti sustiprinti ir atliekant Europos Sąjungos institucijų veiklos nuolatinį stebėjimą. Galėtų būti atlikta suintensyvinant nacionalinių parlamentų ir Europos Komisijos narių tiesioginius kontaktus ir tiesioginius informacijos bei dokumentų apsikeitimus. Nacionalinių parlamentų vaidmuo sustiprėtų, jeigu perkeliant Europos Sąjungos teisės aktus į nacionalinę teisę būtų galima lanksčiau įgyvendinti Europos Sąjungos reikalavimus.

Naujų institucijų kūrimas vargu ar prisidėtų prie Europos Sąjungos efektyvumo. Dabartinė institucijų sandara ir Bendrijos metodas įrodė savo efektyvumą, todėl radikali reforma būtų pernelyg rizikingas žingsnis.

Svarstant Europos Sąjungos bendrosios rinkos kūrimo, Europos Sąjungos ekonominio augimo perspektyvas, siekti, kad prioritetu būtų politikos sritys, skatinančios Europos Sąjungos valstybių narių socialinę ir ekonominę sanglaudą, tausojančią plėtrą bei mažinančios jų ekonominės ir socialinės būklės skirtumus, sanglaudos politika ir solidarumas būtų svarbiausia prielaida Europos Sąjungos, kaip visumos, konkurencingumui vidaus rinkoje ir pasaulyje, sanglaudos ir solidarumo principai būtų taikomi formuojant bei paskirstant Europos Sąjungos biudžetą, ekonomikos ir verslo konkurencingumą skatintų aktyvesnė Europos mokslo tyrimų ir inovacijų politika, tuo pačiu kurianti žiniomis pagrįstą Europos ekonomiką, užtikrinanti subalansuotą jos augimą, tausojančią ūkio plėtrą bei šalių savitumą. Būtina vystyti Europos subalansuotos plėtros strategiją, atsižvelgiant į valstybių narių ir šalių kandidačių ekonomines, socialines ir politines aktualijas, administracinius Europos Sąjungos institucijų gebėjimus bei galimą ekonominę naudą.

Tikslinga parengti Susitarimą dėl subalansuotos plėtros, apimantį ilgalaikius įsipareigojimus ekonomikos, socialinėje, kultūros ir aplinkosaugos




Naujausi pakeitimai - 2002 12 11.
Eglė Lasauskaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. ataskaitos  >   Kitos šalys

LR Seimas