Lietuvos Respublikos Seimas

LR Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Gintauto Kniukštos kalba, pasakyta Latvijos, Lietuvos ir Estijos parlametų žemės ūkio (Kaimo reikalų) komitetų atstovų Konferencijoje 2002 m. lapkričio 6 d.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Gintauto Kniukštos kalba pasakyta Latvijos, Lietuvos ir Estijos parlamentų žemės ūkio (Kaimo reikalų ) komitetų atstovų Konferencijoje 2002 m. lapkričio 6 d.

Kaimo stuburas yra žemės ūkis, tačiau mums svarbi ne tik jo ekonominė, bet taip pat ir kitos funkcijos. Kaimas užima ypatingą vietą visų Baltijos šalių gyvenime. Jis yra mūsų istorijos, tradicijų ir kultūros šaltinis, puikaus kraštovaizdžio garantas. Todėl ypatingai svarbu rūpintis jo savitumo ir gyvybingumo išsaugojimu.

Kaip bebūtų gaila konstatuoti, praktiškai jau nėra tikimybės, kad tiesioginės išmokos naujų narių ūkininkams 2004 metais bus didesnės kaip 25 proc. ES šalių lygio. Mes siūlėme, kad tuo atveju, jeigu tiesioginės išmokos būtų mokamos jas didinant palaipsniui, jų įvedimas iki 100 proc. ES lygio būtų ne iki 2013 metų, bet iki 2006 metų.

Reiškiame didelį apgailestavimą, kad ES neįsiklausė į mūsų pastabas dėl vienodų konkurencinių sąlygų šiuo atžvilgiu sudarymo ir solidarumo principo laikymosi.

Noriu tikėti, kad bus įsiklausyta bent jau į argumentus dėl referencinių laikotarpių ir gamybos kvotų. Lapkričio 4 d. Briuselyje vykusioje neformalioje konferencijoje buvo svarstoma galimybė nustatant referencinį laikotarpį atsižvelgti ir į 2000 – 2001 metus. Tiesa, kartu buvo pasakyta, kad šalys kandidatės “nesvajotų gauti labai daug”.

Jeigu nebus pakeistas referencinis laikotarpis ir bazinis javų derlingumas nebus padidintas nuo 2,3 iki 3,5 t/ha, jeigu cukraus kvota liks tik 103 tūkst. tonų, pieno kvota – tik 1 mln. 459 tūkst. tonų, o karvių žindenių skaičius liks katastrofiškai mažame 2 tūkst. lygyje, Lietuvos žemės ūkio ir apskritai kaimo gyvybingumui iškils rimtas pavojus.

Lietuvai aktualios ir kitų produktų kvotos, pavyzdžiui, linai, bulvių krakmolas ir sausi pašarai.

Tokiu atveju galima laukti, kad mažiausiai trečdalis žemės ūkio naudmenų liks nenaudojama, žymiai padidės bedarbystė kaime ir paaštrės socialinės problemos, nes per trumpą laiką sukurti naujas darbo vietas, naujus pajamų šaltinius yra neįmanoma.

Noriu priminti, kad paskutiniai sprendimai dėl derybų baigties bus priimti lapkričio 18 d., kai susirinks Europos Ministrų taryba ir gruodžio 9 d. – kai įvyks Kopenhagos viršūnių susitikimas.

Gerbiamieji, noriu dar kartą akcentuoti Baltijos šalių specifiką, būtinumą įsiklausyti į Baltijos šalių argumentus dėl referencinio laikotarpio, taigi ir dėl kvotų.

Išskirčiau tris esmines priežastis, dėl ko būtina peržiūrėti referencinius laikotarpius visoms Baltijos šalims. Tai labai gilios, drastiškos posovietinės ūkio reformos, Rusijos krizė ir auganti gyventojų perkamoji galia.

Apie tai norėčiau pasakyti kiek plačiau. Devintojo dešimtmečio pabaigoje, prieš istorinius 1990 metus, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus, žemės ūkis sudarė beveik trečdalį, o kartu su kitais agrokomplekso sektoriais – apie pusę bendrojo vidaus produkto. 2001 metais žemės ūkio dalis sudarė tik 7 proc. BVP. Tokio didelio žemės ūkio gamybos nuosmukio nepatyrė nei viena iš Centrinės ir Rytų Europos šalių.

Buvo prarasta garantuota Rusijos rinka mūsų šalies maisto produktams, stambius ūkius per labai trumpą laiką pakeitė smulkūs natūriniai ir pusiau natūriniai ūkiai. Kartu buvo prarasti ir pigių materialinių, ypač energetinių išteklių, šaltiniai.

Gamybos nuosmukio mastams tiesioginės įtakos turėjo ir valstybinės paramos krizė, Lietuvoje užsitęsusi net 5 metus ir buvusi pati giliausia tarp visų Centrinės ir Rytų Europos šalių. Beje, tik Baltijos šalyse ir Bulgarijoje valstybės parama žemės ūkiui buvo iš esmės nutraukta, kai tuo pat metu kitos šalys kandidatės ne tik kad nenutraukė, bet netgi padidino šią paramą.

Pagal žemės ūkio produkcijos gamintojų paramos lygį, Baltijos šalys gerokai atsilieka net tik nuo Europos Sąjungos vidurkio, bet ir nuo kitų šalių kandidačių. Pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenis, net 35 proc. Europos Sąjungos ūkininko pajamų 2001 metais sudarė valstybinė parama, tuo tarpu Lietuvoje – 11, Estijoje – 13, o Latvijoje 16 procentų.

Gamintojų paramos įvertinimas Čekijoje sudarė 17, Rumunijoje – 24, o Slovėnijoje – net 40 procentų.

Taigi, galima teigti, kad Baltijos šalyse buvo pereita nuo vieno kraštutinumo į kitą. Nuo visiško žemės ūkio reguliavimo iki visiško nereguliavimo. Esminiai pokyčiai, remiant Lietuvos žemės ūkį įvyko tik nuo 1995 metų, pradėjus įgyvendinti Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą.

Tokia buvo perėjimo iš komandinės planinės ekonomikos į privačia iniciatyva grįstą ūkininkavimą rinkos ekonomikoje, kaina. Teko iš esmės persiorientuoti ir iš naujo atrasti Vakarų rinkas lietuviškiems žemės ūkio ir maisto produktams, ieškoti brangesnių gamybai reikalingų išteklių, teko vėl investuoti į stambių prekinių ūkių, gebėsiančių ateityje atlaikyti konkurencinį spaudimą, kūrimą.

Dabartinis vidutinis ūkininko ūkis sudaro 17 hektarų ir tai tik maždaug trim hektarais didesnis už buvusį vidutinį prieškarinės Lietuvos ūkį. Tuo metu, maždaug prieš 60 metų Lietuva pagal žemdirbystės kultūrą ne daug kuo nusileido Olandijai ir Danijai, ji užėmė trečią vietą pasaulyje pagal linų gamybą, o lietuviškų bekonų ir sviesto skonį gerai žinojo ne tik anglai, bet ir amerikiečiai.

Kai kas galbūt pasakys, kad ir Europos Sąjungos vidutinis ūkis ne ką didesnis už 17 hektarų, tačiau mums privalu lygiuotis ne į Sąjungos vidurkį, kurį labai iškreipia maži pietinių šalių ūkiai, bet į mūsų platumos šiaurės šalių vidurkį: Anglija 70 ha, Danija – 40 ha ir pan.

Minėtos reformos žemės ūkyje ir apskritai ekonomikoje, labai apsunkino ūkių restruktūrizavimą ir jų modernizavimą. Pirmaisiais reformų metais dirbančių žemės ūkyje skaičius netgi keliais procentiniais punktais padidėjo ir 1996 metais pasiekė net 23 procentus. Pastaraisiais metais dirbančiųjų žemės ūkyje skaičius vėl palaipsniui mažėja.

Nepaisant to, kad žemės ūkio įtaka Lietuvos ekonomikoje ir sumažėjo, jo svarba ir vaidmuo išliko ir ateityje išliks labai didelis. Štai keletas skaičių:

žemės ūkio naudmenos užima 54 proc. šalies teritorijos,

2001 metais vykusio gyventojų surašymo duomenimis kaime gyveno 32,8 proc. šalies gyventojų,

žemės ūkyje dirba 17 proc. dirbančiųjų,

žemės ūkio ir maisto prekių eksportas 2001 m. sudarė 12,3 proc. bendrųjų šalies eksporto pajamų.

Antra labai svarbi priežastis dėl referencinių laikotarpių peržiūrėjimo yra ta, kad per šalims kandidatėms siūlomą 1995 -1999 metų referencinį laikotarpį Baltijos šalys patyrė didžiulį Rusijos krizės poveikį. Žemės ūkio ir maisto produktų eksportas į Nepriklausomų Valstybių Sąjungą sumažėjo tris kartus, kas neigiamai paveikė tolesnę Baltijos šalių žemės ūkio, maisto pramonės ir kaimo apskritai plėtrą.

Rusijos krizės poveikyje bankrutavo ne tik daug perdirbimo įmonių, bet ypatingai sunkioje padėtyje atsidūrė ir jau ant kojų besistojantys, daug investicijų padarę stambesni prekiniai ūkiai.

Tik milžiniškų pastangų dėka pavyko dalį maisto prekių srautų nukreipti Vakarų link. Štai naujausiais šių metų I pusmečio duomenimis, jau 32 proc. lietuviškų žemės ūkio ir maisto prekių eksportuota į ES, o į Rusiją ir kitas Nepriklausomų valstybių sandraugos šalis – 20 procentų. Pagyvėjo prekyba su Latvija ir Estija. Į šias šalis eksportuojama beveik tiek pat produktų, kaip ir į Europos Sąjungą (31 proc.).

Be to, visos Baltijos šalys jau negali taikyti eksporto, tiek į Rytus, tiek į Vakarus, subsidijų. Taip pasielgti buvome priversti, stodami į Pasaulio prekybos organizaciją. Tuo tarpu ES šalys ir kai kurios anksčiau į PPO įstojusios kandidatės šalys eksporto subsidijas tebenaudoja ir naudos artimiausioje ateityje.

Trečia svarbi aplinkybė – nesusiformavę optimalūs produktyvumo ir maisto suvartojimo lygiai. Vis dar suvartojame pastebimai mažiau, negu prieš dešimtmetį. 1991 m. mėsos ir jos produktų Lietuvoje buvo suvartojama skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui 66 kg, o 2000 m. – 49 kg, pieno atitinkamai – 315 ir 190 kg.

Išlaidų maistui dalies bendrose namų ūkių išlaidose mažėjimas rodo, kad pragyvenimo lygis kyla. Prieš keletą metų maistui išleisdavome daugiau kaip pusę savo išlaidų, o 2001 m. – jau tik 35 procentus. Gyvenimo lygio kilimą rodo ir BVP augimas. Keletu procentų jis padidėjo pernai, panašiai tiek pat didėja ir šiais metais.

Akivaizdu, kad kylant pragyvenimo lygiui Lietuvoje, kaip ir Estijoje bei Latvijoje, maisto suvartojimo lygis palaipsniui artės prie ES vidurkio. Todėl didesnės kvotos nesukels žemės ūkio produktų pertekliaus vieningoje ES rinkoje.

Gerbiamieji, SAPARD buvo lakmuso popierėliu, kuris patikrino mūsų pasirengimą įsisavinti ES paramą. Įsitikinome, kad tai nėra labai paprasta. Greičiau – pakankamai sudėtinga.

Pasinaudodamas proga noriu kreiptis tiek į vykdomosios valdžios atstovus, tiek ir į mokslo ir mokymo institucijų bei žinoma, žemdirbių savivaldos atstovus, kad būtina jau nuo šiandien padvigubinti pastangas, kad būtų tinkamai pasiruošta įsisavinti ES struktūrinių ir kitų fondų paramą.

O ši parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, jei sugebėsime ja pasinaudoti, sieks apie 1 milijardą litų arba maždaug bus 2,5 karto didesnė už dabar teikiamą iš valstybės biudžeto. Airijos pavyzdys akivaizdžiai rodo, kokios permainos gali įvykti šalyje, kai Sąjungos parama veiksmingai pasinaudojama.

Manau, kad mums pavyks pasekti airių pavyzdžiu. Integracijos į ES procese sėkmingai su patikėtomis užduotimis susidoroja Žemės ir maisto ūkio integracijos į Europos Sąjungą departamentas, Maisto ir veterinarijos tarnyba ir kai kuriuos kitos institucijos. Aktyviai į informacinį šviečiamąjį darbą įsijungia ir Žemės ūkio rūmai.

Dar vienas ypač svarbus Europos Sąjungos žingsnis link sėkmingos derybų baigties – neseniai paskelbtas mums palankus Europos Komisijos reguliarusis metinis pranešimas apie Lietuvos pažangą, ruošiantis narystei Europos Sąjungoje.

Tarp likusių dar neatliktų ypač svarbių namų darbų, Lietuvai teks pakeisti Konstituciją, kad užsieniečiai ir Lietuvos juridiniai asmenys galėtų įsigyti nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemę. Tikimės, kad antras ir paskutinis balsavimas Seime dėl minėtų Konstitucijos pataisų bus sėkmingas. Jis vėliausiai turėtų vykti kitų metų pradžioje.

Tikėtina, kad bus įsiklausyta ir į Lietuvos pasiūlymą dar kartą grįžti prie Laisvo kapitalo judėjimo skyriaus ir pasiekti susitarimą dėl pereinamojo laikotarpio parduodant žemės ūkio paskirties žemę užsieniečiams.

Noriu dar kartą trumpai priminti Seimo Kaimo reikalų komiteto, kurio iniciatyva ir buvo nuspręsta siekti pereinamojo laikotarpio, motyvus.

Pirma, dar likę savininkams ar jų palikuonims nesugrąžinta apie 20 proc. žemės;

antra, žemės kaina Lietuvoje skaičiuojama tik dviem - trim šimtais eurų, kai Europos šalyse – dešimtimis tūkstančių eurų;

trečia – Lietuvoje daug natūrinių ir pusiau natūrinių ūkių, kuriems reikia laiko restruktūrizuotis ir tinkamai pasirengti būsimai konkurencijai;

ketvirta, nevalia neįsiklausyti į daugumos žemdirbių, kurie pasisako už pereinamąjį laikotarpį, nuomonę.

Baigdamas savo pranešimą vis tik noriu išreikšti Seimo kaimo reikalų komiteto įsitikinimą, kad siekiant užtikrinti subalansuotą žemės ūkio ir kaimo plėtrą Baltijos šalyse, referenciniai laikotarpiai žemės ūkio produktams turi atspindėti vykusių reformų gilumą, 1998 metų Rusijos krizę ir didėjantį maisto produktų suvartojimą šalies viduje.

Štai kodėl aš tikiuosi, kad po dalykiškų diskusijų mums pavyks rytoj pasirašyti bendrą trijų Baltijos šalių parlamentų agrarininkų pareiškimą, kuris galėtų tapti reikšmingu indėliu, kuo sėkmingiau baigiant derybas su Europos Sąjunga dėl Žemės ūkio derybinio skyriaus, o ypač dėl referencinio laikotarpio, javų bazinio derlingumo ir kai kurių produktų, pavyzdžiui, pieno ir cukraus gamybos kvotų.

Kartu noriu tikėti, kad Baltijos šalių parlamentarai agrarininkai, mūsų šalims tapus ES narėmis, ir toliau bendradarbiaus, ir toliau aktyviai įtakos Bendrąją žemės ūkio politiką, kad ji būtų kuo palankesnė mūsų kaimo žmonėms.




Naujausi pakeitimai - 2004 03 09.
Simantė Kairienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo komitetai  >   Kaimo reikalų komitetas  >   Konferencijos, seminarai ir kiti renginiai  >   2002 metai

LR Seimas