Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Steigiamojo Seimo priimtosios Lietuvos Valstybės Konstitucijos 80-osioms ir 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 10-osioms metinėms paminėti 2002 10 25

Spalio 25 d. pranešimas VIR

 

 

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,

Gerbiamas premjere,

Mieli kolegos ir šio jubiliejinio posėdžio svečiai,

Šiandien lygiai 10 metų mus skiria nuo tos dienos, kai Lietuvos piliečiai savo referendume priėmė Lietuvos Respublikos Konstituciją.

2002-uosius metus Seimas paskelbė Lietuvos konstitucijų sukakčių metais. Tai puiki ir, manyčiau, pakankamai neblogai išnaudota proga apmąstyti konstitucinę patirtį, kurią mūsų valstybė sukaupė įvairiais savo nepriklausomos valstybės istorijos etapais.

Gyvename valstybėje, turinčioje senas teisės tradicijas. Dar 16-ame amžiuje į jos teisinę sistemą buvo žiūrima su neslepiama pagarba. Lietuvos Statutas - mūsų įstatymų sąvadas – to meto Europai diktavo demokratijos “madas”. Žinoma, gaila, kad pats to dokumento originalas vis dar tebėra užsieniuose.

Nuo mūsų konstitucingumo patirties neatsiejamas ir kitas aktas – 18-ojo amžiaus pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybės keturmečio Seimo priimta pirmoji Europoje Konstitucija.

Dvidešimto amžiaus pradžioje Lietuva ne tik buvo atkurta kaip nepriklausoma valstybė. Jos gyventojai pirmą kartą mūsų šalies istorijoje išrinko ypatingąjį parlamentą – Steigiamąjį Seimą, kurio pagrindinis darbas iki šiol turi modernaus konstitucingumo išraišką. Būtent 1922-aisiais rugpjūčio 1-ąją vadinamoji Konstitucinė asamblėja baigė debatus dėl pagrindinio įstatymo ir priėmė pirmąją nuolatinę Respublikos Konstituciją. Iš karto Vyriausybė paskelbė šventę: parduotuvių savininkai nutraukė darbą, gatvėse buvo iškeltos trispalvės, prie parlamento susirinko minios. Kuo mes tada atrodėme išskirtini?

Ogi tuo, kad Lietuvos Respublika paneigė monarchinės konstitucijos intencijas ir su jomis susijusius įtarinėjimus Vakarų Europoje, o paskelbtąja vertybine žmogaus teisių, laisvių sistema pranoko senosios Europos šalių patyrimą. Žinoma, buvo nustatyti iš esmės daugeliui Lietuvos gyventojų tuo metu dar gerai nepatirti, neperprasti visuomeniniai santykiai. Jie įteisino prioritetinį lietuvių kalbos vaidmenį, žodžio ir spaudos laisvę, nuosavybės neliečiamumą ir visišką lyčių lygybę, valdžių atsiskaitymą rinkėjams ir savivaldą, galimybę tautinėms mažumoms plėtoti savo kultūrą.

To meto pagrindinio šalies įstatymo kūrėjai atvėrė demokratinės Lietuvos viziją – parodė, kokia turėtų būti piliečių visuomenės santvarka, kurioje ir puoselėjamos, ir gerbiamos, ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės. Prieš dešimt metų tas teisės aktas tapo pavyzdžiu 1992-ųjų Konstitucijos projekto normoms. Šiuos du pagrindinius Lietuvos įstatymus sieja nepriklausomos valstybės kūrimas, grįstas demokratijos vertybėmis. Tad ir minime šias abi sukaktis kartu, pabrėždami, kad kitos, tarpinės mūsų istorijoje Konstitucijos netelpa į pagrindinių žmogaus teisių, laisvių, įsipareigojimų ir pareigų vertybinę sistemą.

***

Konstitucijos normos ir praėjusio šimtmečio pradžioje, ir pabaigoje buvo skirtos radikaliai keisti santvarką, jomis vadovaujantis turėjo būti rengiami nauji įstatymai – kuriama nauja, nacionalinė teisės bazė. Prognozės abiem laikotarpiais buvo panašios: kaip tik žemės reforma, nauja švietimo sistema – tai indėlis į atgimstančios Lietuvos ateitį. Tačiau tose prognozėse ir yra akivaizdi mūsų istorinė dilema: kaip greit pajėgdavome tada, ir kaip dabar pajėgiame naujuosius įstatymus parengti, kad jie ne tik derėtų bendroje teisės sistemoje, sulauktų pritarimo visuomenėje. Šios dilemos šaknys – sudėtingai ir lėtai kintantis mentalitetas. Lėčiau, negu trunka debatai dėl įstatymų.

1926-aisiais Prezidentas Aleksandras Stulginskis – tas pats žmogus, pasirašęs pirmąją Konstituciją, – III Seimo pirmajame posėdyje pripažino, kad daugelyje sričių Lietuvos Respublikoje vis dar veikia seni, kad ir adaptuoti, rusiški įstatymai. Iš šios iškilios asmenybės pasisakymo galima spręsti, kaip nelengvai tuo metu vyko įstatymų leidyba. Tad ir dabar, per pralėkusį dešimtmetį, skubėdami tapti visaverčiais europiečiais, dedame daug pastangų pertvarkydami teisinę bazę. Šis iššūkis nuosavybės, rinkos santykių sferose yra tikras visuomenės išbandymo egzaminas, per kurį tampama pilietine visuomene, tačiau kaip tik 1926-aisiais tokio egzamino Lietuvos visuomenė neišlaikė.

***

Mūsų šalies Konstitucijos 10-metis ir net 1922-ųjų Konstitucijos 80-metis gilių demokratijos tradicijų šimtmečiuose regisi tik kaip trumputė akimirka.

Tačiau šiandien ta trumpa “akimirka” suspėjo tapti puikiu įrodymu, kad Lietuva ištikimai tęsia konstitucionalizmo tradicijas, o mūsų Konstitucija yra pakankamai tobula, kad su ja galėtume eiti į Europos Sąjungą. Tiesa, eurointegracijos procesas gali pakoreguoti vieną kitą jos straipsnį arba skirsnį, kiek praplėsti jos teisinę erdvę.

***

20-ajame amžiuje mūsų konstitucionalizmas vystėsi ypatingomis sąlygomis: jo tradicijos nutrūkdavo, tiksliau, būdavo negailestingai nutraukiamos ištisiems dešimtmečiams. Net tarp dviejų konstitucijų, kuriuo jubiliejus šiandien minime, BUVO KITA KONSTITUCIJA, puoselėjusi visai kitokias, toli gražu ne demokratiškos ir neeuropietiškos tradicijas.

Sugrįžę į Europą, nedelsdami ėmėme rengti savo naują jau nepriklausomos Lietuvos Konstituciją.

Dar ją berengiant, t.y. gyvenant su Laikinąja Konstitucija, 1992 metais mūsų parlamente susiklostė tokia krizinė situacija, kad parlamentas tapo nefunkcionalus - tapo neįmanoma priimti įstatymus. Naujoji Konstitucija tapo garantu, kad tokia situacija nepasikartos. Konstitucijos 69-as straipsnis reglamentuoja, kad įstatymai laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje.

Tačiau ši nuostata, išgelbėjusi Seimą nuo panašių krizinių situacijų, sukėlė visai kitokią krizę, tik jau ne konstitucinę, o moralinę. Atsirado nemaža Seimo narių, kurie suvokdami, kad ir be jų dalyvavimo įstatymai bus priimami, leidžia sau gana dažnai visai nedalyvauti Seimo posėdžiuose.

Esu įsitikinęs, kad būtent dėl šios aplinkybės Seimo įvaizdis visuomenės akyse taip kritęs. Rinkėjui, paprastam darbo žmogui, kuris kiekvieną dieną privalo būti darbe, tokius dalykus apskritai sunkus suvokti, sunku suvokti.

***

Šiandien, Prezidento rinkimų išvakarėse, atsiranda Konstitucijos “revizorių”, kurie susitikimuose su rinkėjais aiškiais populistiniais tikslais reiškia savo ketinimus inicijuoti Konstitucijos pataisą, praplečiančią prezidento galias. Neva Konstitucijos įteisinta “kieta ranka” išgelbėtų Tėvynę.

Tik kažkaip neteko girdėti, kad kur nors pasaulyje diktatūra išgelbėtų demokratiją.

Ar ne panašiai buvo samprotaujama rengiant 1928 metų Konstituciją, kuria buvo siekiama įteisinti autoritarinį Antano Smetonos šeimininkavimą. Beje, tada irgi buvo ne tik keliama, bet ir įteisinta nuostata bent perpus sumažinti Seimo narių skaičių.

Įdomi dar viena paralelė su šiomis dienomis. Nesusilaikau nepacitavęs 1927 m. išleistos brošiūrėlės “Kur išganymas” arba “Kodėl ir kaip turi būti taisoma Lietuvos Konstitucija”: “Iki šiol Konstitucija nedraudė Seimo nariams užsiimti bet kokiais pašaliniais darbais. Jie galėjo versti kuo tik norėjo. /…/ Kas pikčiausia, kad tam seimo atstovai galėjo panaudoti savo vardą ir įtaką /…/ Taip pavyzdžiui, seimo nariai apmokamai advokataudavo ir tarpininkaudavo ministerijose, galėjo paveikti vyriausybę, kad valdiški darbai būtų atiduodami kokiai bendrovei lengvatomis pelningomis sąlygomis, ir t.t. Dabar Konstitucijoje bus įrašyta, kad įstatymas turės nurodyti, kuo nevalia Seimo nariams užsiimti…”

Mūsų Konstitucijoje taip pat įrašyta, “kuo nevalia Seimo nariams užsiimti…”, deja, ir šiandien žiniasklaida aptiko, kad ne visi Seimo nariai vykdo šį Konstitucijos reikalavimą. Panašu, kad be Konstitucinio Teismo ir šįsyk neišsiversime.

Konstitucijų jubiliejų proga būtina pažymėti išskirtinį Konstitucinio Teismo vaidmenį. Jo išaiškinimai Lietuvoje jau tapo norma ir prielaida įveikti galvosūkius, sukeltus nuolat atsirandančių precedentų. Pats šviežiausias jų priimtas sprendimas – tik ką apginta „ketvirtosios valdžios“ teisė išlaikyti šaltinio paslaptį. Tai irgi negrįžtamai patvirtina Konstitucijos taisyklę dėl spaudos laisvės.

***

Per šiuos Konstitucijų sukakčių minėjimo metus mums pavyko pagyvinti diskusiją visuomenėje apie konstitucingumo raidą ir perspektyvą europietiško patyrimo kontekste. Tai mums padės ne tik nacionalinius įstatymus derinti su Europos Sąjungos teise, bet ir išlaikyti nacionalinės demokratinės teisės tradiciją.

Sveikinu su Konstitucijos diena visus, kurie jaučiasi esą Lietuvos piliečiai, kurie nori, kad ši valstybė būtų pažangia Europos kultūros ir ūkio dalimi.

 




Naujausi pakeitimai - 2002 10 25.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas