Lietuvos Respublikos Seimas

Komisijos darbo ataskaita

Patvirtinta Komisijos

2001-11-21 posėdyje

SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS VALSTYBĖS TURTO FONDO IR KELIŲ FONDO VEIKLAI, VALSTYBĖS INVESTICIJOMS IKI 2001-04-01, PASKOLOMS, GAUTOMS VALSTYBĖS VARDU IR SU VALSTYBĖS GARANTIJA, IŠTIRTI IR ĮVERTINTI

DARBO ATASKAITA

Seimo Laikinoji tyrimo komisija Valstybės turto fondo ir Kelių fondo veiklai, valstybės investicijoms iki 2001-04-01, paskoloms, gautoms valstybės vardu ir su valstybės garantija, ištirti ir įvertinti buvo sudaryta 2001 m. balandžio 19 d. Seimo nutarimu Nr. IX-291. Realiai komisija pradėjo darbą tik nuo šių metu gegužės 8 d., kai buvo paskirtas komisijos pirmininkas ir jo pavaduotojas. Komisijos darbą iš esmės apsunkino ir ta aplinkybė, kad pagrindinis komisijos darbo laikotarpis buvo vasarą, dauguma valstybės tarnautojų atostogavo, ir tai sudarė papildomų sunkumų komisijai reikalingai medžiagai surinkti.

Pagrindiniai Seimo įsteigtos komisijos tikslai – tai:

1) išnagrinėti atitinkamų institucijų veiklą;

2) nustatyti ir įvardinti pažeidimus, bei kas tai padarė;

3) nustatyti šių pažeidimų priežastis ir sukurti pasiūlymus, kaip užkirsti kelią tokiems pažeidimams ateityje;

4) nustačius nusikaltimo sudėties požymių, medžiagą perduoti teisėsaugos institucijoms.

Vadovaujantis minėto Seimo nutarimo 4 straipsniu, pateikiama Komisijos darbo ataskaita.

Komisija dirbo vadovaudamasi Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymu. Tik pradėjusi savo darbą komisija susidūrė su įvairiais trukdžiais. Komisija, siekdama surinkti reikiamą tyrimui medžiagą, kreipėsi į įvairias institucijas ( LR Valstybės kontrolę, Vyriausybę, ministerijas, VĮ “Valstybės turto fondas” ir kt. ), prašydama pateikti dokumentus tiriamais klausimais. Pažymėtina, kad daugeliu atvejų buvo pateikiama nepilna informacija, buvo vengiama talkinti Komisijai. Tai iš esmės trukdė išsamiam ir objektyviam tyrimui. Tarp tokių institucijų galima paminėti Švietimo ir mokslo bei Finansų ministerijas, pateikusias informaciją apie valstybės investicijų panaudojimą, bei VĮ “Valstybės turto fondas”. Todėl komisija be kitų priemonių, tai pat siūlys nustatyti realią atsakomybę už Laikinosios tyrimo komisijos teisėtų reikalavimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, į tai, kad beveik visa informacija, liečianti privatizavimo procesą bei Turto fondo veiklą, vadovaujantis Turto fondo valdybos 1998 m. liepos 24 d. sprendimu, įtraukta į tarnybinių paslapčių sąrašą, ir yra laikoma konfidencialia. Ši aplinkybė iš esmės apsunkino Komisijos darbą, vertinant Turto fondo veiklą.

Komisija rengė posėdžius, kuriuose buvo nagrinėjama surinkta informacija. 2001 m. spalio 23 d. Komisijos posėdyje vienbalsiai buvo nutarta dėl didelės surinktos medžiagos apimties ir jos sudėtingumo sudaryti ekspertų grupę. Jai pavesta išanalizuoti ir įvertinti sukauptą medžiagą, padėti parengti išvadas ir pasiūlymus. Dėl šių priežasčių Komisijai pavestas darbas galutinai dar nėra užbaigtas. Pateikiamos tik preliminarios išvados atlikto tyrimo klausimais.

Įvertinant tą aplinkybę, kad Komisijai buvo pavesta atlikti tyrimą dėl keturių iš esmės atskirų tyrimo objektų, darbas buvo vykdomas keturiomis kryptimis. Komisijos darbo ataskaita taip pat pateikiama pagal atskiras tyrimo kryptis.

 

1. VĮ “Valstybės turto fondas” veikla

VĮ “Valstybės turto fondas” įsteigta 1998 m. kovo 24 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 341, reorganizavus Lietuvos valstybinę privatizavimo agentūrą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei likvidavus VĮ “Lietuvos vertybinių popierių fondas”. Sprendimas priimtas vadovaujantis 1997 m. lapkričio 4 d. priimtais LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymu ir LR Valstybės turto fondo įstatymu.

Esminės Turto fondo veiklos sritys yra valstybės turto privatizavimas bei jam patikėto valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas.

Komisija šiame darbo etape apsiribojo tyrimu, kaip Turto fondas vykdo privatizavimo funkciją. Kiti klausimai buvo nagrinėjami tiek, kiek jie siejasi su privatizavimo procesu.

Šiuo metu surinkti duomenys apie 10 objektų privatizavimą ( 1 lentelė ). Ši informacija leidžia teigti, kad VĮ “Valstybės turto fondas” veikla privatizavimo srityje yra neskaidri, atskiri privatizavimo atvejai leidžia abejoti, ar Turto fondas visais atvejais tinkamai gina valstybės interesus.

Objektų paruošimas privatizuoti ir privatizavimo būdo parinkimas. Vienas iš pavyzdžių - UAB “Daumantų verslai” privatizavimo eiga. Ši įmonė – tai teritorija su daugybe pastatų. Atskirus bendrovės pastatus savo verslui nuomojosi atskiros įmonės. Bendrovę buvo bandoma privatizuoti viešo aukciono būdu. Net 3 aukcionai neįvyko, įmonės pradinė pardavimo kaina nukrito nuo 1 362 tūkst. litų iki 680 tūkst. litų. Tuo tarpu, vadovaujantis 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1503 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo aukciono būdu nuostatų 29 p., galima buvo įmonę reorganizuoti ir sudaryti nuomininkams galimybę kiekvienam įsigyti savo nuomojamas patalpas. Komisijos nuomone, ne visais atvejais, rengiant įmones privatizavimui, ar parenkant jų privatizavimo būdą, yra visapusiškai išnagrinėjamos ir įvertinamos privatizavimo aplinkybės, galimos jo socialinės ir ūkinės pasekmės.

Abejotinas objektų rinkos vertės nustatymo teisingumas. Dažnai objektai vertinami tik vienu metodu, nors Turto vertinimo metodika rekomenduoja taikyti kelis būdus ar jų derinius. AB “Geonafta” 80,94 procentų valstybės akcijų dalis buvo įvertinta 45,891 mln. Lt, naudojant tik vieną – naudojimo pajamų metodą. Tuo tarpu Akcinės bendrovės “Geonafta” smulkiųjų akcininkų nuomone, vertinant įmonę lyginamosios vertės metodu arba pagal išžvalgytos naftos resursus jos kaina turėjo būti nuo 4 iki 10 kartų didesnė. Įmonė buvo privatizuota 2000-06-16 už 52 mln. Lt. Tuo tarpu jau 2000 metais įmonė gavo 51,5 mln. Lt grynojo pelno.

Nustatant rinkos vertę, neatsižvelgiama į privatizuojamos įmonės turimas apyvartines lėšas. AB ”Žalvaris” 69,97 proc. akcijų valstybės dalis buvo įvertinta 1,185 mln. Lt, parduota už 1,2 mln. Lt, nors tuo metu vien bendrovės grynasis apyvartinis kapitalas buvo 1,784 mln. Lt.

Neužtikrinamas pradinės pardavimo kainos konfidencialumas. 1997 m. gruodžio 31 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1502 patvirtinti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo viešo konkurso būdu nuostatai teigia, kad akcijų paketo pradinė pardavimo kaina neskelbiama. Ją tvirtina Privatizavimo komisija. Tačiau iš konkursų rezultatų matyti, kad potencialūs pirkėjai dažniausiai siūlo jai lygią arba truputį už ją didesnę kainą. Štai AB “Žalvaris” patvirtinta pradinė pardavimo kaina – 1,2 mln. Lt, įmonė parduota už 1,2 mln. Lt. AB “Alytaus tekstilė” pradinė pardavimo kaina – 12 888,9 tūkst.Lt, įmonė parduota už 12 888,9 tūkst. Lt. Tenka abejoti, ar konfidenciali informacija tinkamai saugoma.

Nepakankamas valstybės interesų gynimas, kontroliuojant pirkimo-pardavimo sutartyje nustatytų įsipareigojimų vykdymą. Štai 1998 m. rugsėjo 29 d. Turto fondas pasirašė sutartį dėl AB “Alytaus tekstilė” pardavimo. Sutartyje pirkėjas Asean Interests Ltd. įsipareigojo sumokėti už akcijas 5 etapais. Pirmas etapas – 7,634 mln. Lt ( iki 1998-11-10 ). Be to, įsipareigojo per 5 metus investuoti 240 mln. Lt. Pirkėjui nevykdant įsipareigojimų, Turto fondo darbuotojai nesiėmė priemonių užtikrinti įsipareigojimų įvykdymą ar nutraukti sutartį ir išieškoti nuostolius, o 1998-11-16, 1999-05-05 ir 2000-01-28, Privatizavimo komisijai pritarus, pasirašė papildomus susitarimus dėl apmokėjimo už akcijas bei investicijų atidėjimo, keičiančius pagrindinę sutartį. Taip buvo pagerinta pirkėjo ir pabloginta pardavėjo padėtis. Nei Turto fondui, nei Privatizavimo komisijai nėra suteikta teisė keisti pirkimo-pardavimo sutarties po jos pasirašymo.

Pažymėtina, kad įmonės grynasis apyvartinis kapitalas, jau atskaičius trumpalaikius įsipareigojimus, sudarė 26,6 mln. Lt, o įmonė parduota už 12,9 mln. Lt.

Turto fondas taip pat nepakankamai kontroliuoja pirkėjų įsipareigojimo išsaugoti nustatytą darbo vietų skaičių vykdymą. Štai AB “Alytaus tekstilė” pirkėjas įsipareigojo išsaugoti 3500 vietų. Iki 2000-12-31 jis sumažino darbo vietų skaičių iki 3119. Už 381 darbo vietos sumažinimą Turto fondas pareikalavo sumokėti tik 190,5 tūkst. Lt baudą, tai yra po 500 Lt už vieną darbo vietą. Sukurti darbo vietą Lietuvoje kainuoja žymiai daugiau.

Dažnai pats privatizavimo procesas yra neefektyvus. Štai AB “Lietuvos kuras” buvo privatizuota už 1 lito kainą, tuo tarpu įmonės privatizavimo patarėjams, turto vertinimui išleista 1 058 102 Lt. Abejotina, ar šios išlaidos buvo naudingos, kadangi 1999 m. pasirašant pirkimo pardavimo sutartį, nebuvo atsižvelgta į privatizavimo patarėjo UAB FMĮ “Vilfima” pateiktą išvadą, kad įmonei jau 1999 metais reikalingos mažiausiai 95 mln. Lt dydžio investicijos. Sutartyje pirkėjas įpareigotas per 5 metus investuoti 80 mln. Lt, o kasmetinių investicijų dydis bus nustatomas, atsižvelgiant į lėšų poreikį. 2001-04-27 AB “Lietuvos kuras” iškelta bankroto byla.

Apibūdinant privatizavimo procesą, reikia paminėti, kad norminiuose aktuose nėra reglamentuojama tvarka, per kiek laiko turi būti bandoma privatizuoti objektą po jo privatizavimo programos patvirtinimo, po kiek laiko turi būti rengiamas pakartotinis konkursas ar aukcionas, kiek gali būti mažinama objekto kaina, neįvykus konkursui ir kt. Tai paliekama Turto fondo nuožiūrai.

Komisijoje kaupiama medžiaga dėl Turto fondo valdomo valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (taip pat ir dėl turto, į kurį investuota privataus kapitalo) nuomos bei privatizavimo. Kadangi turto nuomos pajamos sudaro ženklią Turto fondo lėšų dalį. ( 1999 metais jos sudarė 5,8 mln. Lt arba 46 proc. visų Turto fondo pajamų, 2000 metais – 5,3 mln. Lt arba 44 proc. ). Jos patenka tiesiogiai į Turto fondo sąskaitą be Finansų ministerijos žinios, kyla abejonių, ar kai kuriais atvejais Turto fondas nėra suinteresuotas šio turto neprivatizuoti, o išsaugoti jį savo valdyme ir gauti pajamas iš turto nuomos. Tokias abejones stiprina ir labai lėtai vykstantis tokio turto privatizavimo procesas.

P A S I Ū L Y M A I

Komisija, atsižvelgdama į išvardytus ir kitus Komisijos nustatytus Turto fondo veiklos trūkumus, išnagrinėjusi Valstybės kontrolės ir kitų suinteresuotų asmenų išreikštą nuomonę, rengia siūlymus dėl teisės aktų tobulinimo:

- parengti valstybės turto privatizavimo koncepciją, kurioje būtų įvardyta, ko siekiama atskirų valstybei nuosavybės teise priklausančių objektų grupių privatizavimu ( gauti materialinę naudą, išsaugoti darbo vietas, skatinti įmonės veiklą ),

- nustatyti, kad privatizuojamo objekto rinkos vertės nustatymą gali atlikti tik konkurso būdu parinkti nepriklausomi vertintojai,

- sugriežtinti turto vertintojų atsakomybę už žinomai neteisingą turto vertės nustatymą,

- nustatyti, kad įmonės pradinė pardavimo kaina yra skelbiama viešai,

- paviešinti informaciją apie privatizavimo patarėjų teikiamus siūlymus,

- nustatyti, kad informacija apie objekto rinkos vertės nustatymą yra vieša,

- konkretizuoti pradinės pardavimo kainos nustatymo, jos keitimo, privatizavimo būdo parinkimo procedūras,

- reglamentuoti, kada po privatizavimo programos patvirtinimo turi būti rengiamas konkursas ar aukcionas, kada rengiamas pakartotinis aukcionas ar konkursas, kiek gali būti mažinama objekto pradinė pardavimo kaina, neįvykus konkursui ar aukcionui,

- detaliai nustatyti atvejus, kada galima privatizavimo objektus parduoti grupėmis,

- įtvirtinti reikalavimą, kad prieš pasirašant privatizavimo sandorį, būtų surinkta informacija apie potencialaus pirkėjo finansinę būklę, tikslu nustatyti, ar jis yra pajėgus įvykdyti sutartinius įsipareigojimus,

- įtvirtinti reikalavimą, kad jei pirkėjas už objektą įsipareigoja sumokėti dalimis, jis iki sandorio pasirašymo turi pateikti savo įsipareigojimų įvykdymo garantiją,

- įsakmiai uždrausti bet kokius pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų pakeitimus,

- įstatyme įtvirtinti griežtą nuostatą, kad Turto fondas yra atsakingas už privatizavimo sandorių vykdymo kontrolę,

- kadangi Turto fondas veikia pagal atskirą įstatymą, reikia nustatyti atskirą ir griežtą atsakomybę jo darbuotojams bei griežtas bausmes už netinkamą pareigų atlikimą.

- nustatyti, kad pajamos, gautos iš valstybės turto nuomos, būtų paskirstomos kaip ir iš privatizavimo gautos pajamos, ( Vyriausybė kas pusmetį spręstų, kokią šių lėšų dalį pervesti Turto fondo reikmėms )

Be to, siūloma iš esmės peržiūrėti Turto fondo, kaip valstybės įmonės, ir Privatizavimo komisijos, kaip privatizavimo proceso priežiūrą atliekančios institucijos, statusą. Komisijos nuomone, užsiimti valstybės turto valdymu ir privatizavimu turi valstybinė institucija, o ne valstybės įmonė.

2. Kelių fondo veikla

Kelių fondas įsteigtas 1995 m. sausio 24 d. įstatymu Nr. I-766, kuris įsigaliojo 1996 m. sausio 1 d. Šiame įstatyme nustatyta, kad Kelių fondo tikslas – sukaupti ir naudoti lėšas automobilių kelių tinklui plėsti, modernizuoti ir funkcionavimui užtikrinti. Be minėto įstatymo, Kelių fondo lėšų kaupimą, paskirstymą bei panaudojimą reglamentuoja 1998 m. birželio 30 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 791 “Dėl Lietuvos Respublikos Kelių fondo įstatymo įgyvendinimo” ( iki 1998-07-04 – 1995 m. birželio 2 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 778 ). Pažymėtina, kad šiuose teisės aktuose nurodomos tik reikmės, kurioms naudojamos Kelių fondo lėšos, o lėšų paskirstymo, naudojimo, kontrolės procedūros nenustatytos. Tai atliekama Lietuvos automobilių kelių direkcijos ( toliau - LAKD ), kuri Vyriausybės nutarimu paskirta Kelių fondo turėtoja ir tvarkytoja, nuožiūra. Atsižvelgiant į tai, kad Kelių fonde yra kaupiamos valstybės lėšos, būtų tikslinga minėtus klausimus detaliai reglamentuoti teisės aktuose.

Nuo 1996 m. kiekvienais metais patvirtintos Kelių fondo sąmatos nuo 275 iki 745 mln. litų. Tačiau atskirais metais jos buvo neįvykdytos, kitais – gerokai viršytos ( 2 lentelė) Tai leidžia teigti, kad Lietuvos automobilių kelių direkcija nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir neužtikrino racionalaus ir planingo Kelių fondo lėšų panaudojimo.

Komisijoje buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad Kelių fondo sąmatoje yra numatomas 5 procentų rezervas kitoms valstybės reikmėms kelių srityje finansuoti. Šios lėšos yra paskirstomos Vyriausybės nutarimais, tačiau teisės aktuose nėra nustatyta jokių kriterijų, kam jos turi būti skiriamos.

Kelių fondo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad 20 procentų Kelių fondo lėšų yra skiriama vietiniams keliams, miškų, nacionalinių parkų keliams bei gatvėms tiesti ir taisyti. Šios lėšos paskirstomos pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, kurioje nustatyta, kad 20 procentų šios sumos Susisiekimo ministras, suderinęs su Vidaus reikalų ministerija, paskirsto svarbių valstybei kelių ir gatvių tiksliniam finansavimui, vėlgi nenustatant jokių kriterijų. Tokiu būdu 9 procentai Kelių fondo lėšų yra paskirstomi be Lietuvos automobilių kelių direkcijos, kuri atlieka mokslinį Kelių fondo lėšų paskirstymo pagrindimą, įtakos. Pažymėtina, kad rezervo lėšos paprastai paskirstomos metų pradžioje ir nėra skiriamos tokioms reikmėms, kurių negalima suplanuoti metų pradžioje ( avarijų, stichinių nelaimių padariniams likviduoti ir panašiai, kaip leidžia manyti pati žodžio “rezervas” prasmė ). Dėl šių priežasčių spaudoje pagrįstai abejojama minėtų lėšų paskirstymo teisingumu ( 2001-09-13 “Veidas” Nr. 37 “Išskirtinis dėmesys saviems merams” ). Deja, patikrinti abejonių, nesant objektyvių lėšų paskirstymo kriterijų, neįmanoma.

Komisijoje iškeltas klausimas dėl ilgalaikio ( pavyzdžiui 3 metų ) Kelių fondo lėšų panaudojimo planavimo. Ne visada per vienerius metus galima ir parengti projektą, ir atlikti darbus. Todėl vienų metų Kelių fondo sąmatoje paskyrus lėšas projektavimui, kitais metais lėšos darbams pagal projektą gali būti neskirtos. Klausimas būtų išspręstas rengiant ilgalaikę lėšų naudojimo programą.

Pagrindinis Komisijos dėmesys, atliekant tyrimą Kelių fondo veiklos srityje, buvo skiriamas patikrinti, ar Kelių fondo lėšos yra naudojamos efektyviai, tai yra, ar darbai, finansuojami iš Kelių fondo, nėra atliekami padidintomis kainomis, ar sudaroma teisinga projektinė ir sąmatinė dokumentacija, ar nėra darbų prirašymo atvejų. Tyrimas šiuo klausimu nėra baigtas ir konkrečių išvadų Komisija pateikti negali. Tačiau klausimo aktualumą liudija atskiri faktai. 2000 m. Vilniaus miesto savivaldybei buvo skirtos lėšos miesto gatvėms taisyti. Vilniaus miesto ūkio skyriuje buvo sudaryta sąmata kelio į Bajorų gyvenvietę remontui už 494,4 tūkst. Lt. Tuo tarpu Viešojo pirkimo konkurso laimėtojas AB “Sauskelis” pateikė pasiūlymą ir atliko darbus už 374,4 tūkst. Lt, tai yra 24,3 procentais pigiau.

Tęsiamas tyrimas dėl Viešųjų pirkimų įstatymo taikymo teisingumo. Jau dabar nustatyta įstatymo pažeidimo atvejų. Štai Kauno miesto savivaldybė 1999 m. miesto gatvėms taisyti gavo 5 mln. Lt. Ši suma tam, kad nereikėtų rengti konkurso, buvo išskaidyta į 12 dalių, visi rangovai parinkti kainų apklausos būdu. Analogiški atvejai 1999 m. nustatyti Klaipėdos ir Šiaulių savivaldybėse.

1999 m. Klaipėdos miesto savivaldybė apmokėjo 299997,19 Lt UAB “Sankryža” už eismo valdymo, reguliavimo ir eismo saugumo gerinimo priemonių įrengimą pagal 17 sutarčių, kurių kiekvienos suma buvo mažesnė už 25 000 Lt. Prieš pasirašant sutartis, konkursai skelbti nebuvo.

Minėtus pažeidimus, neracionalų ir nepagrįstą lėšų panaudojimą sąlygoja efektyvaus kontrolės mechanizmo nebuvimas. Realiai šią funkciją vykdo tik Valstybės kontrolė, kuri nepajėgi užtikrinti kasdienės, pavaldumu grindžiamos priežiūros. Vyriausybė nėra patvirtinusi valstybės investicijų kelių ir kitose srityse įvertinimo metodikos. Dėl šių priežasčių neužtikrinamas sąžiningas konkurencingumas projektavimo, statybos darbų ir kontrolės srityje.

Visus darbus, susijusius su kelių tiesimo, taisymo ir priežiūros darbų technine kontrole bei specialiuosius įvairių statybinių medžiagų, naudojamų kelių tiesimo darbams, tyrimus ir laboratorinius darbus atlieka Valstybės įmonė “Problematika”. Tai leidžia 1999-06-02 Vyriausybės nutarimas Nr. 708, kuriuo buvo duotas sutikimas LADK pirkti kokybės kontrolės darbus iš VĮ “Problematika”, kadangi šiuo metu Lietuvoje nėra kitos įmonės, turinčios technines galimybes atlikti tokius darbus. Siekiant racionaliau ir taupiau naudoti Kelių fondo lėšas, būtų tikslinga ir dabar LAKD pavaldume esančią VĮ “Problematika” reorganizuoti ir prijungti prie LAKD, suteikiant jai padalinio statusą.

P A S I Ū L Y M A I

Komisija, atsižvelgdama į nustatytus Kelių fondo lėšų naudojimo trūkumus bei išnagrinėjusi Valstybės kontrolės ir kitų suinteresuotų asmenų išreikštą nuomonę, rengia pasiūlymus dėl teisės aktų tobulinimo:

- poįstatyminiuose aktuose detaliai reglamentuoti lėšų paskirstymo, naudojimo bei kontrolės procedūras,

- keisti Kelių fondo rezervo ir tikslinių lėšų valstybinės reikšmės keliams ir gatvėms paskirstymo mechanizmą,

- įpareigoti Susisiekimo ministeriją daugiau dėmesio skirti Lietuvos automobilių kelių direkcijos veiklos ir Kelių fondo lėšų panaudojimo kontrolei,

- nustatyti ilgalaikį Kelių fondo lėšų panaudojimo planavimą ( kaip Valstybės investicijų programoje ),

- spręsti klausimą dėl VĮ “Problematika” statuso.

3. Valstybės investicijos

Remiantis 1999 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo Nr. VIII-1312 3 str. nuostatomis, valstybės kapitalo investicijos suprantamos kaip investicijos, skirtos ilgalaikiam materialiam ir nematerialiam turtui sukurti, įsigyti ar jo vertei padidinti, finansuojamos nacionalinio biudžeto, valstybės ( savivaldybių ) fondų lėšomis, valstybės ( savivaldybių ) vardu gautomis paskolomis, valstybės ( savivaldybių ) įmonių lėšomis ir kitu valstybės ( savivaldybių ) turtu bei valstybės ( savivaldybių ) suteikiamomis paskolų garantijomis.

1991-2001 metais valstybės kapitalo investicijų samprata ir ypač planavimo bei apskaitos tvarka nuolat kito. Nuo 1995 m. pradėtos rengti Valstybės investicijų programos trejiems metams. Iki 2001-05-03 pagrindinis dokumentas, reglamentavęs valstybės investicijų planavimo, naudojimo bei apskaitos tvarką buvo, 1997 m. lapkričio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1251 Dėl valstybės investicijų planavimo, naudojimo, apskaitos ir kontrolės tvarkos patvirtinimo.

Finansų ministerijos duomenimis valstybės kapitalo investicijoms nuo 1991 m. iki 2001-01-01 iš valstybės biudžeto skirta 3,06 mlrd. Lt. Nebaigtos statybos apimtys 2001-01-01 sudarė 2,1 mlrd. Lt.

Šiuo metu Komisijoje surinkta medžiaga apie valstybės investicijų planavimą ir įgyvendinimą 167 investavimo objektuose. Tačiau dar renkami duomenys apie valstybės lėšų panaudojimą, statant ar rekonstruojant konkrečius objektus.

Sukaupta informacija leidžia abejoti, ar visada racionaliai ir efektyviai panaudojamos valstybės lėšos, skirtos investicijoms.

Valstybės investicijų programos neužtikrino planingo ir racionalaus investicinių lėšų panaudojimo. Valstybė į kai kuriuos objektus investavo nemažas lėšas, tačiau vėliau atsisakė užbaigti statybas ir juos naudoti pagal paskirtį. Štai į Lietuvos apeliacinio teismo ir Vilniaus apygardos teismo pastato ( Gynėjų 14, Vilnius ) rekonstravimą 1996-1998 m. buvo investuota 1,9 mln. Lt ( Ministras Pirmininkas A.Šleževičius, l.e.p finansų ministras V.Navickas; vėliau Ministras Pirmininkas G.Vagnorius, finansų ministras A.Šemeta ), tačiau vėliau objektas išbrauktas iš investicijų programos ir perduotas Turto fondui. Į 400 vietų kalėjimo Vilniuje pastato įsigijimą ir projektavimą 1998-2000 m. investuota 2,9 mln. Lt ( Ministras Pirmininkas G.Vagnorius, finansų ministras A.Šemeta, vėliau Ministras Pirmininkas A.Kubilius, finansų ministras V.Dudėnas ), dabar šis nebaigtas pastatas perduodamas Turto fondui privatizuoti.

Nesugebama koncentruoti valstybės kapitalo investicijų svarbiausių statinių statybai. Dėl perdaug išskaidyto ir nepakankamo finansavimo viršijama racionali statybų trukmė, didėja statybos kaina. Štai Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos priestato statyba pradėta 1991 m. Nepakankamas finansavimas vertė rangovus koreguoti suplanuotus statybos grafikus ir planus, mažinti darbų apimtis, keisti darbų eiliškumą. Darbų konservavimui buvo naudojamos papildomos lėšos. Per 10 statybos metų pasikeitė statybos, priešgaisrinės saugos ir kiti reikalavimai bei normos. Dėl koreguoto priestato projekto vien papildomų darbų sąmatinė vertė padidėjo 3 mln. Lt.

Nepakankama kontrolė, įtraukiant objektus į Valstybės investicijų programą. Štai Chodkevičių rūmų ansamblio ( Bokšto g. 5, Didžioji g. 4, Vilnius ) rekonstravimui nuo 1992 iki 2001 m. buvo skirta 7,6 mln. Lt be Valstybinės ekonominės ekspertizės išvadų. Tik prašant lėšų objekto užbaigimui buvo pareikalautos Valstybinės ekonominės ekspertizės išvados, kurios patvirtintos 2001-09-05 už jau atliktus ir planuojamus darbus.

Skiriant lėšas Vidaus reikalų ministerijos pastato ( Šventaragio g. 2, Vilnius ) rekonstrukcijai, nebuvo išspręstas klausimas dėl jo paskirties ir nuosavybės ( 1997-2001 m. skirta 6,657 mln. Lt; Ministras Pirmininkas G.Vagnorius, finansų ministras A.Šemeta, vėliau Ministras Pirmininkas A.Kubilius, finansų ministras V.Dudėnas). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999-04-07 nutarimu Nr. 379 VRM centrinius rūmus įtraukė į privatizuojamų objektų sąrašą. Abejotina, ar valstybės investicijos turėtų būti skiriamos objektams, kuriuos planuojama privatizuoti.

Kai kuriais atvejais lėšos panaudojamos ne pagal paskirtį. 1998 m. (Ministras Pirmininkas G.Vagnorius, finansų ministras A. Šemeta, kultūros ministras S. Šaltenis) Kultūros ministerija prašė Vyriausybės lėšų irstančių fasadų dekoratyviniams elementams restauruoti ir likviduoti balkonų priešavarinę būklę. Faktiškai už skirtus 473 tūkst. Lt buvo padarytas I aukšto perplanavimas, perkeliant kavinės salę, įrengiant atskirą įėjimą ir įėjimo kontrolės postą.

Abejotinas projektinės ir sąmatinės dokumentacijos teisingumas, lėšų skyrimo pagrįstumas. Šiam klausimui Komisija skyrė pagrindinį dėmesį, tačiau dėl laiko stokos dalinai buvo patikrintas tik vienas objektas.

1992-06-25 buvo pasirašyta rangos sutartis su AB “Nalšia” dėl Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos statybos Šalčininkuose (Ministras Pirmininkas G. Vagnorius, finansų ministrė E. Kunevičienė). Sutartyje nurodyta objekto vertė – 150 mln. talonų. 1994 m. patvirtinta statybos sąmatinė vertė - 26,153 mln. Lt 2001 m. išaugo apie 7 mln. Lt (šiuo metu projektas koreguojamas). Pagal skaičiavimus, vienai mokinio vietai skirta 40 705 Lt, tuo tarpu vadovaujantis statinių statybos skaičiuojamųjų kainų palyginamaisiais ekonominiais rodikliais, patvirtintais 2001-01-09 LR Aplinkos ministro, didžiausias ekonominis rodiklis vienai mokinio vietai yra 32 130 Lt.

Komisija tikrino minėtos mokyklos statybos sąmatinę dokumentaciją. Patikrinus atliktų darbų aktus, kuriuos pateikė Švietimo ir mokslo ministerija, buvo rasta aktuota darbų tik už 19,070 mln. Lt. Tuo tarpu minėtam objektui per 1992 – 2000 m. laikotarpį skirta 27,228 mln. Lt valstybės biudžeto investicijų. Statybos darbai buvo aktuojami, nesant lokalinių sąmatų, pagal rangovo sutartinės kainos kalkuliaciją. Patikrinus aktuotų darbų kiekius ir kokybę, nustatyta:

- Įkainiai neatitinka darbų kokybės arba aktuoti darbai nebuvo atlikti. Nekokybiškai atlikti tinkavimo ir dažymo darbai: sienos nelygios, trupantis tinkas uždažytas kita spalva; nelygios grindys, blogai padarytos traukos. Visi minėti darbai aktuoti kaip aukščiausios kokybės. Pakloto linoleumo dangos kokybė neatitinka aktuoto linoleumo kainos (46,6 Lt/m2). Šildymo elementai aktuoti su gruntavimu, nors sumontuoti negruntuoti. Taip pat klasių durų kokybė labiau atitiktų ūkinės paskirties pastatų durų kokybei, tačiau aktuota durų kaina yra daugiau nei 300 Lt. Virtuvėje ir valgykloje neveikia ventiliacija. Virtuvės komplekse drėgsta vidinės sienos. Laiptų maršo tarp rūsio ir valgyklos pirmosios pakopos aukštis siekia 30 cm, kitų – 17 cm.

- Objekto statybos pradžioje atlikti darbai aktuoti neišskiriant darbo užmokesčio, medžiagų ir mechanizmų, kaip tai yra reikalaujama. Atlikus vieno mėnesio perskaičiavimus, gautas prirašymas apie 14 tūkst. Lt tiesioginių išlaidų. Per metus tai sudarytų apie 168 tūkst. Lt tik tiesioginių išlaidų.

- Patikrinus atliktų darbų aktus (forma Nr. 2) ir pažymas apie atliktų darbų vertę (forma Nr. 3), rasta neatitikimų – atliktų darbų akte (forma Nr. 2) atimamos generalinio rangovo paslaugos, suteiktos subrangovui, ir grįžtamosios medžiagos, tuo tarpu pažymoje (forma Nr. 3), pateikiamoje apmokėti Švietimo ir mokslo ministerijai, įrašyta suma, neatimant minėtų paslaugų ir medžiagų. Vieno mėnesio skirtumas sudarė 12 509 Lt.

- 1997 – 1998 m. atliktų darbų aktų nėra. Pateikiamos tik formos Nr. 3 apmokėjimui. Patikrinti už kokius atliktus darbus buvo pervedamos lėšos ir ar nebuvo per šį laikotarpį darbų prirašymo pagal minėtą formą neįmanoma.

- Statybos eigoje didžioji dalis aktuotų nenumatytų darbų nelaikomi nenumatytais. Buvo aktuota perdengimo plokščių pjaustymas, vandens pumpavimas, plytų pjaustymas, siūlių užtaisymas ir kita. Minėti darbai yra darbų įkainiuose ir negali būti priskiriami nenumatytiems darbams. Rasta pakankamai daug aktų, kuriuose jau aktuoti darbai buvo antrą kartą aktuojami kaip nenumatyti darbai.

- 1996 m. gegužės mėn. prie nenumatytų (abejotinų) lietaus kanalizacijos darbų įkalkuliuotos elektros energijos išlaidos, nors už sunaudotą elektros energiją rangovui apmokama iš pridėtinių išlaidų. Tokiu būdu už elektros energiją rangovui AB “Nalšia” buvo apmokama du kartus: per pridėtines išlaidas ir nenumatytų darbų aktus. Minėtos elektros energijos išlaidos buvo aktuotos ne vienerius metus (per metus - 180 tūkst. Lt tiesioginių išlaidų).

Komisijos nuomone, dėl pastato būklės būtina skirti techninę ekspertizę, o dėl lėšų panaudojimo – valstybinės institucijos reviziją.

Nesilaikoma Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų. Skelbiant konkursą Muitinės departamento Informacinio centro ( Vytenio g. 7, Vilnius ) statybai ( sąmatinė vertė - 9,8 mln. Lt ), buvo išskirti du darbų vykdymo etapai: techniniame projekte nurodyti darbai ir antras etapas – objekto prijungimas prie miesto elektros tinklų bei optinio kabelio paklojimas nuo Muitinės departamento pastato iki Informacinio centro pastato. Konkursas įvyko tik dėl pirmojo darbų etapo. Kartu buvo numatyta, kad konkurso nugalėtojas privalės atlikti darbus, numatytus antrajame statybos darbų etape. Tai yra, konkursas dėl antrojo darbų etapo ( sąmatinė vertė - 2,1 mln. Lt ) nevyko, darbus pavesta atlikti tam pačiam rangovui.

P A S I Ū L Y M A I

Komisija, atsižvelgdama į nustatytus valstybės investicijų paskirstymo, naudojimo bei kontrolės trūkumus bei išnagrinėjusi Valstybės kontrolės ir kitų suinteresuotų asmenų išreikštą nuomonę, rengia pasiūlymus dėl priemonių šiai situacijai keisti:

- parengti ilgalaikę šalies plėtros strategiją ( 10-15 metų laikotarpiui ), kuri leistų racionaliau planuoti ir skirstyti valstybės investicijas,

- nustatyti, kad per einamuosius metus valstybės investicijų programa gali būti tikslinama tik esant ypatingiems atvejams (konkrečiai įvardintiems norminiuose aktuose) ir laikantis programos rengimui ir tvirtinimui numatytos procedūros,

- kiekvienu atveju nustatyti racionalią statybos trukmę ir jos neviršyti, planuojant valstybės investicijas,

- norminiuose aktuose detaliai reglamentuoti investicinio projekto įgyvendinimo kontrolės tvarką, kurioje būtų nustatytos konkrečios asignavimų valdytojo pareigos bei atsakomybė.

4. Paskolos, gautos valstybės vardu ir su valstybės garantija,

Atlikdama tyrimą dėl paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, Komisija savo darbą vykdė keliomis pagrindinėmis kryptimis:

-visos valstybės skolos susiformavimo dinamika ir jos struktūra bei valstybės skolintų lėšų panaudojimo kryptys,

- valstybės skoliniai įsipareigojimai pagal buvusių Ministrų Pirmininkų ir finansų ministrų darbo periodus,

- valstybės vardu gautų paskolų perskolinimas ir garantijų teikimas ūkio subjektams,

- valstybės skolos aptarnavimo išlaidos ir paskolų grąžinimas,

- paskolų, perduotų administruoti AB “Turto bankas”, būklė ir jų grąžinimo perspektyvos,

- valstybės skolinimosi teisinė bazė ir skolinių įsipareigojimų valdymas bei administravimas.

Valstybės skolinimasis prasidėjo 1992 m. antroje pusėje, kai buvo pasirašytos pirmosios paskolų sutartys su Pasaulio banku ir Europos banku. Jo apimtys nuolat augo. Didėjo ir valstybės skola ( valstybės skoliniai įsipareigojimai, atėmus grąžintas paskolų sumas ), kuri 2001-06-30 sudarė 12,97 mlrd. Lt, iš jos užsienio skola – 10,07 mlrd. Lt, arba beveik 78 proc. visos valstybės skolos. Detalesni duomenys apie valstybės skolą ir jos struktūrą pateikiami 3 lentelėje.

Analizuojant valstybės skolinimosi dinamiką, galima teigti, kad iki 1999 m. metinės valstybės vardu suteiktų paskolų ir suteiktų garantijų apimtys augo. 1999 m. jos buvo pačios didžiausios. Pradedant 2000 m., valstybės skolinimosi apimtys ženkliai mažinamos. 2000 metais visa valstybės prisiimtų skolinių įsipareigojimų suma, palyginti su 1999 metais, sumažėjo 3,4 mlrd. Lt, 2001 m. valstybės biudžete, palyginti su 2000 metais, – 2 mlrd. Lt.

Pastaraisiais metais iš valstybės vardu gaunamų paskolų pirmiausia yra dengiamas valstybės biudžeto deficitas bei vykdomi ankstesni valstybės skoliniai įsipareigojimai. 2000 m. šioms reikmėms buvo panaudota 4,1 mlrd. Lt arba 84 proc. visų tais metais skolintų lėšų, iš jų 3,4 mlrd. Lt sudarė užsienio ir vidaus paskolų grąžinimas.

Pažymėtina, kad dėl praeityje gana sparčiai didėjusių skolinimosi apimčių nuosekliai auga valstybės skolos aptarnavimo išlaidos ( iš esmės palūkanų mokėjimas ). 2000 m. jos sudarė 869 mln. Lt ir, palyginti su 1999 m., padidėjo 386 mln. Lt, arba 1,8 karto. 2001 m. valstybės biudžete šios išlaidos jau viršija 1 mlrd. Lt.

Valstybės išlaidos, susijusios su valstybės skolinių įsipareigojimų vykdymu (paskolų grąžinimas ir valstybės skolos aptarnavimo išlaidos ), 2000 m. sudarė beveik 4,3 mlrd. Lt. Tai daugiau nei 2/3 valstybės biudžeto.

Kaip jau buvo minėta, valstybės skolinimasis prasidėjo 1992 m. antroje pusėje, kai Vyriausybės vadovu dirbo G.Vagnorius, o Finansų ministru – E.Kunevičienė. Iki tų metų pabaigos buvo pasiskolinta beveik 220 mln. Lt.

Nuo 1992 m. gruodžio mėn. iki 2000 m. gruodžio mėn., tai yra per dvi paskutines Seimo kadencijas, buvo paimta 8,5 mlrd. Lt užsienio paskolų valstybės vardu ir suteikta valstybės garantijų vidaus ir užsienio kreditoriams 2,7 mlrd. Lt sumai, iš viso – 11,2 mlrd. Lt. Vidaus paskolų apimčių pagal Seimo kadencijas arba Ministrų Pirmininkų ir finansų ministrų darbo laikotarpius pateikti nėra galimybės, kadangi tokia apskaita nevedama.

Iš minėtos 11,2 mlrd. Lt sumos per 1992-1996 m. kadenciją buvo gauta užsienio paskolų ir suteikta valstybės garantijų 4,1 mlrd. Lt sumai, arba 36,6 proc. bendros sumos. Per 1996-2000 m. kadenciją atitinkamai 7,1 mlrd. Lt, arba 63,4 proc.

Iš valstybės prisiimtų įsipareigojimų 3,7 mlrd. Lt vyriausybių buvo perskolinta ir už 2,7 mlrd. Lt suteikta valstybės garantijų. Tai yra apie 57 proc. valstybės skolinių įsipareigojimų buvo nukreipta finansuoti konkrečius investicinius ar kitus projektus, teikti paskolas ir garantijas ūkio ir kitiems subjektams, įskaitant ir savivaldybes ( 4 lentelė )

Atskirai buvo analizuojamos paskolos, kurios pagal 2000 m. liepos 12 d. Vyriausybės nutarimą Nr. 811 Finansų ministerijos perduotos administruoti AB “Turto bankas”. Buvo nagrinėtas jų išdavimas, administravimas, grąžinimo perspektyvos. Tokių probleminių ( padidėjusios, didelės ir didžiausios rizikos grupių, vertinant pagal jų išieškojimo galimybes ) paskolų iki 2001-03-31 Turto bankui perduota už 1766,0 mln. Lt. Atlikus paskolų grąžinimo galimybių analizę, nustatyta, kad iš minėtos sumos yra realios galimybės išieškoti 630 mln. Lt, arba 36 proc. perduotų administruoti Turto bankui paskolų.

Išnagrinėjus valstybės skolinimosi, paimtų ir suteiktų paskolų bei garantijų klausimus, galima teigti, kad šios procedūros gana detaliai reglamentuotos įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose. Tačiau norminiai aktai nepakankamai apibrėžia valstybės teikiamų paskolų bei garantijų ekonominio ir finansinio pagrindimo kriterijus, procedūras, nereglamentuota paskolų naudojimo, paskolinių įsipareigojimų vykdymo kontrolės tvarka. Analizuojant atskirus paskolų bei garantijų atvejus, galima teigti, kad būtent nepakankamas paskolų administravimas ir kontrolė, neįvertinimas, ar įmonė pajėgi grąžinti paskolą, priveda prie to, kad paskolą paėmusi įmonė, susidūrusi su sunkumais, atsiskaito su kitais kreditoriais ( mokesčių inspekcija, Sodra, bankais ), o Finansų ministerija, laiku nesiėmusi priemonių, netenka jokių galimybių išieškoti paskolą. Todėl būtina detaliau reglamentuoti paskolą valstybės vardu ar paskolą su valstybės garantija gavusio subjekto veiksmus, jo teises ir ypač paskolą administruojančio subjekto pareigas šioje srityje.

Štai ir 2001 m. birželio 4 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 667 patvirtinta nauja Paskolų iš vidaus ir užsienio paskolų lėšų bei valstybės garantijų teikimo ir suteiktų paskolų grąžinimo tvarka, kurioje Finansų ministerijai suteiktos teisės, administruojant paskolas ir paskolas su valstybės garantija, pertvarkyti paskolas, perleisti reikalavimą, duoti sutikimą perkelti skolą, kapitalizuoti paskolas. Tačiau nėra konkrečiai įvardyta, kokių veiksmų privalo imtis Finansų ministerija, kontroliuodama paskolų panaudojimą ir gražinimą, ką privalo atlikti, užtikrindama paskolų išieškojimą, nėra nustatyta institucijų ir jų pareigūnų atsakomybė.

Komisijai susipažįstant su konkrečiais paskolų bei valstybės garantijų suteikimo atvejais, pastebėta daug dažnai pasikartojančių trūkumų.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad komisija susidūrė su informacijos stoka apie ūkio subjektus, kuriems skirtos paskolos ar valstybės garantijos. Nei Finansų, nei Ūkio ministerija daugeliu atvejų negalėjo pateikti verslo planų, duomenų apie ūkio subjekto finansinę padėtį, atitinkamų ministerijų raštiškų išvadų ir tarpininkavimo dėl paskolos ar garantijos suteikimo tikslingumo. Visi šie dokumentai yra būtini, priimant sprendimą dėl paskolos ar valstybės garantijos suteikimo. Ar jie buvo pateikti gaunant paskolą, dabar galima tik spėlioti, tačiau šios informacijos trūkumas apsunkino komisijos darbą.

Didelė dalis paskolų išduota iš esmės be jokių garantijų. Iš Turto banko administruojamų paskolų už 1,766 mlrd. Lt, daugiau nei už 1 milijardą litų arba 58 proc. paskolų yra paskolos be turto įkeitimo ar kitų garantijų. Be to, jei turtas įkeičiamas, jo vertė dažnai nustatoma šalių susitarimu, todėl dažnai reali turto rinkos vertė yra gerokai mažesnė, nei nurodoma sutartyje. Kartais įkeičiamas turtas, kuris vargu ar gali būti įkeitimo objektu: pavyzdžiui, šiluminės trasos ar vandentiekio linijos dalis, paukščių prieaugis.

Ūkio subjektui, turinčiam problemų su paskolinių įsipareigojimų vykdymu valstybei pagal ankstesnes sutartis, teikiama nauja paskola ar valstybės garantija. Neretai paskola suteikiama ankstesnei paskolai grąžinti arba palūkanoms mokėti. Taip elgiamasi pakankamai neįvertinus vėl teikiamos paskolos ar garantijos ekonominio tikslingumo ir grąžinimo galimybių. Rezultatas - įmonės paprastai tai negelbsti, ji vis tiek bankrutuoja, o valstybė praranda dar didesnę lėšų sumą. Štai AB “Oruva” 1997 metais, turėdama apie 30 mln. Lt skolinių įsipareigojimų valstybei, susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. 1997 m. I-ąjį pusmetį įmonė patyrė 5,7 mln. Lt nuostolį, darbo užmokesčio įsiskolinimas siekė 6 mln. Lt, o pradelsti mokesčiai biudžetui – 6,4 mln. Lt Vyriausybė ( Ministras Pirmininkas G.Vagnorius, finansų ministras A.Šemeta ) 1997 m. spalio 13 d. nutarimu, neatsižvelgdama nei į Valstybės kontrolės išreikštą nuomonę, nei Seimo Ekonomikos komiteto pateiktus siūlymus skelbti įmonei bankrotą, kapitalizuoti skolas ar pervesti įmonę į valstybės valdymą, nutarė suteikti AB “Oruva” valstybės garantiją 7,5 mln. USD sumai. 2001-01-30 teismas iškėlė AB “Oruva” bankroto bylą. Dabartinis jos įsiskolinimas valstybei – 62 mln. Lt, o grąžinimo galimybės labai ribotos.

Neveiksmingas ir neefektyvus paskolų administravimas ir kontrolė. Finansų ministerija iki šiol apsiribojo tik susirašinėjimu su ūkio subjektais, informuojant juos apie būtinumą mokėti palūkanas ar grąžintinas paskolos dalis. Kilus problemoms dėl paskolos gražinimo, dažniausiai priimamas sprendimas išieškoti skolą ne ginčo tvarka iš skolininko sąskaitų bankuose. Valstybės kontrolės duomenimis, 1999 metais pagal Finansų ministerijos priimtus sprendimus buvo išieškota tik 29 proc. pareikštų sumų. Išieškojimai iš skolininkų turto – praktiškai be jokio rezultato. Tam, kad būtų operatyviai reaguojama į skolininkui kylančias problemas, Finansų ministerija turėtų naudotis Valstybinėje mokesčių inspekcijoje esančiais duomenimis apie skolininko finansinę būklę.

Finansų ministerija praktiškai nesinaudoja galimybe kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo skolininkui, kuris nebeturi realių galimybių tęsti veiklą ir grąžinti skolą.

Dėl nepakankamos kontrolės pasitaiko tokių atvejų, kai be Finansų ministerijos leidimo skolininkai parduoda turtą, įkeistą gaunant paskolą. Štai AB “Mastis”, gaudama 7 mln. Lt paskolą valstybės vardu, įkeitė turto už beveik 8 mln. Lt. 1997 m. įmonei buvo iškelta bankroto byla, bendrovės turtas buvo parduodamas ne funkcinėmis grupėmis, o atskirais vienetais. Dėl ko įmonė buvo iškomplektuota, likęs turtas prarado savo vertę. Šiuo atveju Finansų ministerija ( ministras A.Šemeta ) nekontroliavo turto realizavimo ir apskritai įmonės bankroto eigos. Rezultatas - nors įmonė buvo įkeitusi turto už 8 mln. Lt, gautos paskolos dengimas turto realizavimo sąskaita tesudarė 0,8 mln. Lt.

Nepakankamą kontrolę patvirtina ir neracionalus didelių delspinigių priskaičiavimas. Štai UAB “Užlaja”, 1994 m. gavusi 2,57 mln. Lt paskolą, jau 1997 m. susidūrė su rimtais finansiniais ir ūkiniais sunkumais. Ji pradėjo nemokėti palūkanų, nepilnai grąžino paskolos dalis. 1997 m., esant 2,5 mln. Lt bendram įsiskolinimui, buvo priskaičiuota 1,8 mln. Lt delspinigių. Jau tuo metu buvo aišku, kad bendrovė žlunga, tačiau Finansų ministerija (ministras A.Šemeta ) toliau skaičiavo delspinigius ir didino įsiskolinimą. 1999 m. rugsėjo mėn. iškėlus bankroto bylą, bendrovei buvo priskaičiuota 8 mln. Lt delspinigių, o bendras įsiskolinimas sudarė 11,3 mln. Lt.

Iš esmės problemos administruojant paskolas susidaro dėl Finansų ministerijai pavestų vykdyti jai nebūdingų bankinių funkcijų. Tokių problemų bent iš dalies būtų išvengta, jei tai atliktų tam skirta institucija, turinti tinkamą materialinę ir informacinę bazę.

P A S I Ū L Y M A I

Komisija, atsižvelgiant į nurodytus trūkumus bei išnagrinėjusi Valstybės kontrolės bei kitų suinteresuotų asmenų išreikštą nuomonę, rengia pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų norminių aktų pakeitimų bei kitų reikalingų priemonių šiems klausimams spręsti:

- norminiuose aktuose detaliau reglamentuoti paskolų ir valstybės garantijų teikimo ekonominio ir finansinio pagrindimo, jų tikslingumo įvertinimo procedūras,

- detaliau reglamentuoti paskolų naudojimo, skolinių įsipareigojimų vykdymo kontrolės procedūras,

- nustatyti tvarką, kad teikiant papildomas paskolas ar garantijas ūkio subjektams, būtų išnagrinėtas ir įvertintas ankstesnių investicinių projektų įgyvendinimas,

- nustatyti reikalavimą, kad visas pagal investicinį projektą, finansuojamą paskolomis, gautomis valstybės vardu ar su valstybės garantija, įsigytas turtas, būtų įkeičiamas valstybei,

- visų valstybės suteiktų paskolų ir paskolų su valstybės garantija administravimas turi būti perduotas AB “Turto bankas”, Finansų ministerijai paliekant valstybės skolinių įsipareigojimų apskaitos, suteikiamų paskolų bei valstybės garantijų analizės, Turto banko kontrolės funkcijas,

- pavesti Valstybės užsienio paskolų ir Investicinių projektų ekspertų komisijoms spręsti ir nuolatinės valstybės suteiktų paskolų ir garantijų realizavimo priežiūros klausimus.

 

Čia aptarti faktai yra nedidelė dalis surinktos informacijos. Kaip minėta, jos detaliai analizei, apibendrinimui Komisija 2001-10-23 posėdyje nusprendė sudaryti ekspertų grupę. Šiuo metu kreiptasi į Seimo valdybą dėl šios grupės finansavimo. Be ekspertų išreikštos nuomonės komisija negali pateikti galutinių išvadų ir pasiūlymų. Tačiau Komisijoje konstatuota, kad pradėtą darbą būtina tęsti, kadangi teisėsaugos ar kitos valstybės institucijos, kurioms pavesta vykdyti valstybės lėšų paskirstymo bei panaudojimo kontrolę, neskiria pakankamai dėmesio šiam darbui: dažnai tyrimas dėl vieno ar kito fakto atliekamas po kelerių metų, baudžiamųjų bylų tyrimas nepagrįstai vilkinamas, visiškai neskiriama dėmesio gilesnei pažeidimų ir nusikaltimų šiose srityse analizei, nerengiamos prevencinės priemonės, teisės aktų pakeitimai, galintys užkirsti kelią tokiems faktams ateityje. Apibendrintai galima teigti, kad minėtos institucijos nejaučia atsakomybės už joms pavestų funkcijų šioje srityje vykdymą. Todėl vykdomas Komisijos darbas yra naudingas, Komisija yra užsibrėžusi išaiškinti ir kitas aplinkybes jai pavestoje srityje:

1. Tirti, kaip vykdomi kiti valstybės turto privatizavimo būdai ir kitos VĮ “Valstybės turto fondo” funkcijos,

2. Pasitelkus specialistus, tęsti kompleksinį tyrimą, kaip yra panaudojamos Kelių fondo lėšos konkrečių objektų finansavimui nuo poreikio atlikti darbus, projektinės, sąmatinės dokumentacijos, viešojo pirkimo konkurso organizavimo iki darbų vykdymo bei kokybės kontrolės,

3. Tęsti analogišką tyrimą valstybės investicijų panaudojimo srityje,

4. Papildomai nagrinėti paskolų, gautų valstybės vardu ir su valstybės garantija, šiuo metu administruojamų Finansų ministerijos, išdavimo teisėtumo ir tikslingumo aplinkybes, atlikti jų ekonominio efekto analizę.

Dėl šių priežasčių Komisija 2001 m. lapkričio 21 d. posėdyje nutarė kartu su darbo ataskaita teikti Seimui svarstyti Seimo nutarimo “Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos Valstybės turto fondo ir Kelių fondo veiklai, valstybės investicijoms iki 2001-04-01, paskoloms, gautoms valstybės vardu ir su valstybės garantija, ištirti ir įvertinti darbo ataskaitos ir Seimo nutarimo “Dėl Seimo laikinosios tyrimo komisijos Valstybės turto fondo ir Kelių fondo veiklai, valstybės investicijoms iki 2001-04-01, paskoloms, gautoms valstybės vardu ir su valstybės garantija, ištirti ir įvertinti sudarymo” pakeitimo projektą, kuriame Komisijos veikla būtų pratęsta iki 2002 m. gegužės 1 d.

Prašome pritarti nutarimo projektui.

 

 

 

 

Komisijos pirmininkas Viktor Uspaskich




Naujausi pakeitimai - 2002 10 18.



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo laikinosios komisijos  >   Laikinoji tyrimo komisija Valstybės turto fondo ir Kelių fondo veiklai, valstybės investicijoms iki 2001 04 01, paskoloms, gautoms valstybės vardu ir su valstybės garantija, ištirti ir įvertinti  >   Išvados

LR Seimas