Lietuvos Respublikos Seimas

LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO SOCIALINIŲ REIKALŲ IR DARBO KOMITETO VEIKLOS IV (PAVASARIO) (2002-03-10 - 2002-07-05) IR NEEILINĖS SESIJOS (2002-09-02 - 2002-09-06) ATASKAITA

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

1. SOCIALINIŲ REIKALŲ IR DARBO KOMITETO SUDĖTIS,

SOCIALINIO DRAUDIMO PAKOMITEČIO SUDĖTIS

IR KOMITETO NARIŲ DALYVAVIMAS

KOMITETO POSĖDŽIUOSE

Socialinių reikalų ir darbo komiteto sudėtis Seimo IV (pavasario) (2002-03-10 - 2002-07-05) ir neeilinės sesijos metu (2002-09-02 – 2002-09-06)

1. Algirdas Sysas – komiteto pirmininkas

2. Irena Degutienė- komiteto pirmininko pavaduotoja

3. Vasilij Fiodorov – narys

4. Stasys Kružinauskas - narys

5. Vytautas Lapėnas- narys

6. Artūras Melianas - narys

7. Vietoje Aleksander Poplavski -Edvardas Karečka – narys (pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 7 d. nutarimą “Dėl Seimo komitetų sudėties patvirtinimo” (Nr. IX-875))

8. Irena Šiaulienė - narė

Komiteto sekretoriatas

Komiteto patarėjos:

R. Molienė - vyresnioji patarėja (kuruoja darbo santykių sritį)

D. Aleksejūnienė - patarėja (kuruoja socialinės paramos sritį)

D. Bidvaitė - patarėja (kuruoja valstybinių pensijų ir socialinio draudimo sritis)

D. Jonėnienė - patarėja (kuruoja socialinio draudimo sritį)

Komiteto padėjėjos: R. Liekienė, D. Šimienė, R. Virbalienė

Socialinio draudimo pakomitečio sudėtis

2001 m. vasario 28 d. komiteto sprendimu Nr. 7 buvo suformuotas Socialinio draudimo pakomitetis. 2001 m. gruodžio 6 d. Seimo nutarimu Nr. IX-632 Socialinio draudimo pakomitečio pirmininku patvirtintas komiteto narys A.Melianas. Šiuo metu pakomitečio sudėtis yra tokia:

1. A. Melianas - pakomitečio pirmininkas

2. I. Degutienė

3. A. Poplavski

4. A. Sysas

5. I. Šiaulienė

 

 

 

 

 

Komiteto narių dalyvavimas komiteto posėdžiuose

(2002-03-10 – 2002-09-04)

 

Nr.

Komiteto nariai

Posėdžių sk.

Dalyvauta posėdžiuose

Praleista posėdžių

1.

I. Degutienė

27

23

4

2.

V. Fiodorov

27

27

-

3.

E. Karečka

nuo 02-05-14

13

10

3

4.

S. Kružinauskas

27

26

1

5.

V. Lapėnas

27

20

7

6.

A. Melianas

27

24

3

7.

A. Poplavski

iki 02-05-14

12

10

2

8.

A. Sysas

27

27

-

9.

I. Šiaulienė

27

21

6

 

2. SOCIALINIŲ REIKALŲ IR DARBO KOMITETO VEIKLA

Seimo IV(pavasario) sesijos ir neeilinės sesijos metu komitetas surengė 27 komiteto posėdžius, 1 Socialinio draudimo pakomitečio posėdį, 2 klausymus, kuriuose dalyvavo Prezidentūros, Seimo komitetų, Vyriausybės, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kitų valstybės institucijų, visuomeninių organizacijų atstovai.

Ataskaitiniu laikotarpiu komitetas apsvarstė 55 įstatymų projektus, 4 Seimo nutarimo projektus bei 20 kitų klausimų. Komitetas Seimo pavedimu kaip pagrindinis svarstė 28 teisės aktų projektus, o kaip papildomas - 27 projektus. Didžiausią jų dalį sudarė Vyriausybės pateiktų įstatymų projektų svarstymas. Iš komitete apsvarstytų teisės aktų, kuriems nagrinėti komitetas buvo paskirtas pagrindiniu, ataskaitiniu laikotarpiu Seime priimta 19 įstatymų (14 socialinės politikos, 5 darbo politikos).

Rudens sesijos ir neeilinės sesijos metu Socialinių reikalų ir darbo komitete buvo gauti 125 piliečių, organizacijų paklausimai, prašymai, skundai. Dažniausiai pasitaikančios problemos – dėl pensijų apskaičiavimo (perskaičiavimo), darbo santykių, materialinės paramos.

2002 m. balandžio 15 d. komitetas surengė išvažiuojamąjį posėdį į Valstybinę darbo inspekciją. Posėdžio tema - Valstybinės darbo inspekcijos darbas vykdant darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų prevenciją bei kontrolę.

Po problemų, trukdančių efektyviai darbo įstatymų laikymosi kontrolei, aptarimo su Vyriausiuoju valstybiniu darbo inspektoriumi M. Pluktu bei kitais atsakingais Darbo inspekcijos pareigūnais, komitetas nusprendė kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir siūlyti jai:

1) įpareigoti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą – FNTT ar kitą instituciją traukti atsakomybėn darbdavius, vengiančius mokėti su darbo santykiais susijusius mokesčius (oficialiai mokančius darbuotojams MMA ir dalį darbo užmokesčio “vokuose”);

2) dar kartą apsvarstyti galimybę įkurti darbo teismus arba bent jau įvesti teisėjų specializaciją darbo byloms nagrinėti;

3) apsvarstyti galimybę įteisinti bendrąją įstatymų prokurorinę priežiūrą;

4) parengti ir pateikti Seimui LR nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo pataisas, kurios sąlygotų dalies draudimo lėšų panaudojimą nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų prevencijai.

2002 m. gegužės 26-28 d.d. Lietuvoje įvyko Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago šeimos, vyresniųjų žmonių, moterų ir jaunimo reikalų komiteto delegacijos vizitas. Delegacija susitiko su Seimo nariais, Vidaus reikalų ministerijos, Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovais, lankėsi keliose globos įstaigose, kt. Delegacija, kuriai vadovavo Bundestago narė A. Brandt-Elsweiler ir kurią sudarė komiteto nariai R. Diemers, W. Dehnel, R. Gradistanac, I. Schewe-Gerigk, komiteto sekretoriato darbuotoja A. Fuelbier bei VFR ambasados vadovo pavaduotoja B. Wolf, gegužės 27 d. Seime susitiko su Seimo nariais: Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininku A. Sysu, komiteto pirmininko pavaduotoja I. Degutiene ir komiteto nare I. Šiauliene, Žmogaus teisių komiteto pirmininku G. Dalinkevičiumi ir komiteto nariu A. Lydeka, Šeimos ir vaiko komisijos pirmininke G. Purvaneckiene ir komisijos nare D. Kutraite-Giedraitiene, su Vaiko teisių kontroliere G. Imbrasiene, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontroliere A. Burneikiene ir Seimo kanceliarijos darbuotojais. Delegacija domėjosi prekyba žmonėmis, priverstine prostitucija ir smurtu prieš vaikus, siekė susipažinti su Lietuvos, kaip ES šalies kandidatės, veikla sprendžiant šias problemas.

2.1. SOCIALINĖ POLITIKA

2002 m. kovo 26 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros,kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio pakeitimo įstatymą (Nr. IX-814, Žin., 2002, Nr.38-1361).

Įstatymo tikslas - atstatyti dalies Lietuvos Respublikos valstybės saugumo sistemos pareigūnų garantijas, kurių apribojimai atsirado dėl 1998 m. liepos 1 d. priimtame keičiamo įstatymo pataisoje atsiradusios techninės klaidos. Priimtame įstatyme nustatyta, kad ne tik asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti krašto apsaugos sistemoje iki 1991 m. gruodžio 31 d., bet ir asmenims, pradėjusiems tarnauti ar dirbti Valstybės saugumo departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuo 1990 m. kovo 26 d. iki 1991 m. gruodžio 2 d. ir Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo tarnyboje nuo 1991 m. gruodžio 2 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d., - 80% iki šio laiko turėto darbo stažo.

2002 m. balandžio 16 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 36, 45(1) straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Nr. IX- 845, Žin., 2002, Nr.47-1796).

Įstatymo tikslas - sumažinti pensininkų nepasitenkinimą galiojančia valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų skyrimo ir mokėjimo sistema bei palaipsniui pradėti šią sistemą reformuoti.

Priimtame įstatyme nustatyta, kad našlių pensija apskaičiuojama pagal mirusiam asmeniui galėjusios priklausyti valstybinės socialinio draudimo II grupės invalidumo pensijos dydį, apskaičiuotą remiantis 2002 metų kovo mėnesį buvusiu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžiu ir 2002 metų kovo mėnesį galiojusiomis vidutinėmis mėnesinėmis draudžiamosiomis pajamomis.

Skiriant našlių pensijas už mirusius senatvės ar invalidumo pensijų gavėjus našlių pensijų dydis taip pat apskaičiuojamas nuo mirusio asmens senatvės ar invalidumo pensijos dydžio, apskaičiuoto remiantis 2002 metų kovo mėnesį buvusiu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžiu ir 2002 metų kovo mėnesį galiojusiomis vidutinėmis mėnesinėmis draudžiamosiomis pajamomis, netaikant III grupės invalidumo pensijos mažinimo.

Našlei arba našliui, turinčiam teisę gauti našlių pensiją už mirusį iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinį, pensiją skiriama 25 procentų 2002 metų kovo mėnesį buvusio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio.

Paskirtos našlių pensijos nedidinamos, patvirtinus naują, didesnį valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį ar naujas, didesnes vidutines mėnesines draudžiamąsias pajamas.

Našlaičių pensijų apskaičiavimo ir indeksavimo tvarką nepakeista.

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu dėl 2003 metų paskelbimo neįgaliųjų metais Lietuvoje (Nr. IX-850, Žin., 2002, Nr. 42-1562), priimtu ir įsigaliojusiu 2002 m. balandžio 18 d., 2003 metai paskelbti Neįgaliųjų metais Lietuvoje. Nutarimas priimtas atsižvelgiant į 2001 m. gruodžio 3 d. Europos Sąjungos Tarybos sprendimą Nr. 2001/903/EB "Dėl 2003 metų paskelbimo Europos neįgaliųjų metais" ir Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės kreipimąsi.

Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymo 1, 3, 5, 10, 12 ir 15 straipsnių papildymo įstatymu (Nr. IX-854, Žin., 2002, Nr. 45-1707), priimtu 2002 m. balandžio 18 d., nustatyta, kad religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai pagal šį įstatymą gaunamos paramos apskaitą bei pačių teikiamos paramos ir (arba) labdaros apskaitą tvarko pagal savo kanonus, statutus ir kitas normas.

Tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai turi teisę teikiamose ataskaitose neatsiskaityti už anonimiškai gautą paramą ir jos panaudojimą, o jeigu per ataskaitinį laikotarpį gauta ir panaudota vien tokia parama – iš viso nepateikti to laikotarpio ataskaitos. Tradicinėms Lietuvos religinėms bendruomenėms, bendrijoms ir centrams, per kalendorinius metus gavusiems paramą vien anonimiškai, nereikia pateikti metinių ataskaitų. Be to, tradicinėms Lietuvos religinės bendruomenėms, bendrijoms ir centrams suteiktas paramos gavėjo statusas.

Atsižvelgiant į tai, kad religinės bendruomenės, bendrijos ir centrai veikia pagal kanonus, statutus ir kitas normas, o ne pagal įstatus ar nuostatus, kaip kiti labdaros ir pramos teikėjai ir gavėjai, įstatymas atitinkamai papildytas, suderinant su Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymu.

Įstatymas papildytas nuostata, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų normos, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos.

Lietuvos Respublikos valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo 2, 4, 41, 5, 7, 8 ir 9 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Nr. IX-878, Žin., 2002, Nr. 53-2044), priimto 2002 m. gegužės 9 d., tikslų - suderinti galiojančio įstatymo nuostatas su Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo ir Lietuvos Respublikos 2002 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo nuostatomis.

Kadangi pagal Civilinį kodeksą, įsigaliojusį nuo 2001 m. liepos 1 d., iki 14 metų vaikams nustatoma globa, sulaukusiems 14 metų - rūpyba, o įstatyme kalbama tik apie vaikų globą ir globėjus (pagal Civilinį kodeksą, galiojusį iki 2001 m. birželio 31 d., globa buvo steigiama vaikams iki kol jie sulaukia pilnametystės), įstatymas papildytas rūpybos ir rūpintojo sąvokomis. Įstatyme buvo įvardinta tėvų teisė atsisakyti vaiko, tačiau pagal naująjį Civilinį kodeksą, tėvų atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja,- tėvų valdžia gali būti apribota arba vaikas gali būti nuo jų atskirtas. Įstatymas atitinkamai pakeistas.

Įstatymu taip pat nustatyta, kad šeimos pašalpa bus mokama per laikotarpius, kai motina (tėvas) neturi teisės gauti motinystės ir (ar) motinystės (tėvystės) pašalpos pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą arba atitinkamų išmokų pagal profesinę veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

Įstatymu patikslintos vaiko globos (rūpybos) pašalpos mokėjimo sąlygos bei našlaičio stipendijos skyrimo sąlygos. Našlaičio stipendijos gavėjų amžius apribotas iki 24 metų.

Lėšos valstybinėms pašalpoms šeimoms, auginančioms vaikus (išskyrus nėštumo pašalpą besimokančioms moterims ir našlaičio stipendiją), mokėti skiriamos iš valstybės biudžeto ir pervedamos savivaldybėms kaip specialioji dotacija (anksčiau - iš tikslinių lėšų, numatytų savivaldybių biudžetams skaičiuojant jų finansinius rodiklius).

Įstatymas, išskyrus 7 straipsnį, įsigaliojo nuo 2002 m. birželio 1 d.

2002 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 42 straipsnio papildymo įstatymą (Nr. IX-893, Žin., 2002, Nr.56-2226).

Įstatymo tikslas - įteisinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos dalyvavimą įmonių restruktūrizavime, suteikiant Fondo valdybai galimybę priimti sprendimus dėl kreditinių reikalavimų vykdymo terminų atidėjimo, atsiskaitymo už kreditinius reikalavimus turtu, akcijomis, vertybiniais popieriais, kai restruktūrizuojamos įmonės yra laiku neatsiskaičiusios su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu. Kadangi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra vienas iš pagrindinių restruktūrizuotinų įmonių kreditorių, jos dalyvavimas įmonių restruktūrizavime padės sudaryti sąlygas įmonėms, turinčioms laikinų finansinių sunkumų ir nenutraukus ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti veiklą, atkurti mokumą ir išvengti bankroto.

2002 m. gegužės 24 d. Seimas priėmė Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3, 5, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymą (Nr. IX-871, Žin., 2002, Nr. 52-1984).

Šio įstatymo nuostatos suderintos su 2002 m. gegužės 24 d. priimtu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 1, 2, 34, 36, 371, 38, 42, 43, 44, 45, 46 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. IX-869, kurio tikslas- centralizuoti valstybinio socialinio draudimo įmokų ir mokesčių administravimą.

Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros įstatymo 3, 5, 6 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymui įsigaliojus nuo 2003 m. liepos 1 d., šio įstatymo reguliavimo objektu nebebus lėšų, pervedamų į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą, reglamentavimo klausimai. Be to, šio įstatymo 1 straipsniu patikslinta Valstybinio socialinio draudimo fondo pajamų sudėtis, nurodant, kad Fondo biudžeto pajamas sudaro individualių (personalinių) įmonių nuomininkų, advokatų, advokatų padėjėjų, notarų, tikrųjų ūkinių bendrijų narių, komanditinių ūkinių bendrijų tikrųjų narių įmokos, o ne individualių (personalinių) įmonių savininkams Vyriausybės nustatyta tvarka prilygintų savarankiškai dirbančių asmenų įmokos.

Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo (Nr. IX-919, Žin., 2000, Nr. 62-2494), priimto 2002 m. gegužės 30 d. ir įsigaliojusio nuo 2002 m. liepos 1 d., tikslas – nemokėti transporto išlaidų kompensacijų laikotarpiu, kai turintis teisę ją gauti asmuo atlieka bausmę laisvės atėmimo vietoje ir neįskaityti šio laikotarpio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensacijai gauti.

Pagal Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymą, invalidai, turintys sutrikusią judėjimo funkciją, turi teisę kiekvieną mėnesį gauti 0,25 MGL dydžio (šiuo metu - 31,25 litų) transporto išlaidų kompensaciją ir vieną kartą per 6 metus gauti iki 32 MGL (šiuo metu – 4000 litų) dydžio specialių lengvųjų automobilių įsigijimo ir jų techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu šie asmenys gali patys vairuoti šiuos lengvuosius automobilius. Šios kompensacijos mokamos iš valstybės biudžeto.

Įstatymą sąlygojo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierės G.Račinskienės pasiūlymas Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkui inicijuoti atitinkamus Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo pakeitimus.

2002 m. gegužės 30d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Mokslininkų Valstybinių pensijų laikinojo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymą (IX- 920, 2002 Žin., Nr.60-2414)

Šiuo įstatymu buvo suvienodintos asmenų, dirbančių pagal darbo sutartį ir dirbančių narystės ar tarnybos pagrindais, mokslininkų valstybinių pensijų mokėjimo sąlygos. Dėl to vietoj galiojusio reikalavimo mokslininko valstybinei pensijai gauti "nedirba pagal darbo sutartį" įstatyme nustatyta, kad mokslininko valstybinė pensija neskiriama ir nemokama asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

2002 m. birželio 20 d. nutarimu “Dėl Lietuvos Respublikos 2001 metų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto vykdymo ataskaitos” (Nr. IX-983, Žin., 2002, Nr.65-2643) Seimas patvirtino Fondo biudžeto vykdymo ataskaitą pagal 2001 m. gruodžio 31 d. būklę – 628636,7 tūkst. litų turto ir įsipareigojimų su rezervu balansą, 4437994,4 tūkst. litų pajamas, 4451400,7 tūkst. litų išlaidas, 15993,4 tūkst.litų grynųjų pinigų ir jų ekvivalentų padidėjimą.

2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymą (Nr. IX- 1011, Žin., 2002, Nr. 73-3088).

Įstatymo tikslas – išsamiai reglamentuoti teisėjų pensinį aprūpinimą. Atskirame įstatyme nustatyta kokie asmenys turi teisę į teisėjų valstybinę pensiją, nurodytas šių pensijų mokėjimo šaltinis bei teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, atvejai kai šios pensijos nemokamos, nurodyta institucija mokanti šias pensijas.

Įstatyme reglamentuojama, kiek reikia turėti teisėjo darbo stažo, kad būtų galima įgyti teisę į teisėjo valstybinę pensiją, taip pat yra nurodyti teisėjų valstybinių pensijų dydžiai.

Be to, nustatyta, kad visų asmens gaunamų pensijų suma negalės viršyti šalies vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 1 ir 3 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (Nr. IX- 1013, Žin., 2002, Nr. 73-3089).

Įstatymo tikslas suderinti naujai priimtų Teismų įstatymo bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatas.

Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnis papildytas nurodant, kad teisėjų valstybinės pensijos yra priskiriamos valstybinėms pensijoms, o 3 straipsnio 3 dalyje patikslinta nuoroda į Įstatymo 1 straipsnį.

2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 97 ir 100 straipsnių pakeitimo įstatymas (Nr. IX- 1014, Žin., 2002, Nr. 73-3090).

Įstatymo tikslas – suderinti ir tinkamai sureglamentuoti teisėjų pensinio aprūpinimo teisinę bazę.

Patikslintas Teismų įstatymo 97 straipsnis, suderinant jį su Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatomis dėl teisėjo darbo stažo teisėjų valstybinei pensijai gauti. Teismų įstatymo 100 straipsnyje įtvirtinta blanketinė norma nurodanti, kad teisėjų pensinį aprūpinimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, Valstybinių pensijų įstatymas bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas.

Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 5 ir 6 straipsnių papildymo įstatymo (Nr. IX-838, Žin., 2002, Nr. 43-1603), kurį Seimas priėmė kartu su Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6, 17, 19 ir 26 straipsnių pakeitimo įstatymu (Nr. IX-839, Žin., 2002, Nr. 43-1604), tikslas - suderinti juridinių asmenų - šeimynų steigimą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, įsigaliojusiu nuo 2001 m. liepos 1 d., nuostatomis.

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja juridinių asmenų pertvarkymo tvarką, Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 5 ir 6 straipsnių papildymo įstatyme įteisintas juridinių asmenų, t.y. respublikinių stacionarių globos įstaigų, apskričių specialiųjų socialinių paslaugų institucijų bei savivaldybių socialinių paslaugų, šeimynų pertvarkymas. Be to, socialinės paslaugos, asmens globos tikslais teikiamos šeimynose, priskirtos specialiosioms socialinėms paslaugoms. Nustatyta, kad šeimynas steigia, reorganizuoja, pertvarko bei likviduoja savivaldybės (kaip ir socialinių paslaugų institucijas).

2.2. DARBO POLITIKA

2002 m. gegužės 14 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Darbo sutarties įstatymo 26 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymą(IX-883, 2002 Žin., Nr.54-2115)

Įstatymo tikslas – įgyvendinti Įmonių bankroto įstatymo (Žin. 2001, Nr. 31 – 1010) ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (Žin. 2001, Nr. 31 – 1012) nuostatas.

2002 m. birželio 4 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė kodifikuotą teisės aktą Darbo kodeksą.

Šiuo metu Lietuvoje tebegalioja ir iki 2003 m. sausio 1 d. galios 1972 m. birželio 1 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos priimtas Darbo įstatymų kodeksas. Nors dauguma kodekso normų nėra panaikintos, tačiau yra priimta eilė darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir iš Darbo įstatymų kodekso praktiškai taikomos tik materialinę atsakomybę ir darbo drausmę reglamentuojančios teisės normos bei keletas pavienių straipsnių.

Šių metų birželio 4 d. Seimas priėmė kodifikuotą teisės aktą – Darbo kodeksą (toliau tekste DK), kuriame visiškai kitaip reglamentuojami kai kurie darbo santykiai.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai numato trijų rūšių darbo sutartis: terminuotas, neterminuotas bei sezonines darbo sutartis. DK 108 str. numatytos šios darbo sutarčių rūšys: 1) neterminuota; 2) terminuota, laikinoji, sezoninė; 3) dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų; 4) su namudininkais; 5) patarnavimo darbams; 6) kitos.

Reglamentuojant terminuotas darbo sutartis, DK draudžia sudaryti terminuotas darbo sutartis nuolatinio pobūdžio darbams. Be to atsiranda nauja nuostata, kad jeigu darbo sutartis, pasibaigus jos terminui pratęsiama arba nutraukiama, bet, nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo dienos, su atleistuoju darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui, tai tokia sutartis pripažįstama sudaryta neapibrėžtam laikui. Šia nuostata siekiama užkirsti kelią nuolatinio pobūdžio darbus skaidyti į terminuotas sutartis. Kita vertus, DK papildomai leidžia sudaryti terminuotą darbo sutartį, jeigu tai nustatys ne tik įstatymai, bet ir tada, kai tai nustatys kolektyvinė sutartis. Todėl socialiniams partneriams susitarus bus galima susitarti iš anksto dėl tam tikrų pareigų užėmimo terminuotam laikui.

DK numato naują darbo sutarties rūšį – laikinąją darbo sutartį, kuri gali būti sudaryta ne ilgesniam nei 2 mėnesių laikui. Tokios sutarties sudarymo pagrindus, pakeitimą, pasibaigimą ir kt. turės reglamentuoti Vyriausybė.

Šiuo metu galiojantys įstatymai nieko nekalba apie kitą darbą. Visos darbuotojo teisės ir pareigos, darbo ir poilsio laikas reglamentuojami kiekvienai darbo sutarčiai atskirai. DK numato galimybę eiti antraeiles pareigas arba dirbti darbus kitoje darbovietėje. Darbo sutarties antraeilėse pareigose ypatumus turės nustatyti Vyriausybė ir kolektyvinės sutartys.

Darbo sutarčių su namudininkais (darbo funkcijos vykdomos namuose) bei patarnavimo sutarčių (namų šeimininkės, auklės, vairuotojai ir kt.) ypatumus turės nustatyti Vyriausybė. Šiuo metu teisės aktai jokių ypatumų tokioms sutartims nenumato, todėl asmuo samdantis pvz. auklę turi su ja sudaryti darbo sutartį ir laikytis visų darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų (netgi pildyti darbo ir poilsio laiko apskaitos žiniaraščius).

Šiuo metu galiojantis Darbo sutarties įstatymas draudžia keisti darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo, o DK (120 str.) yra numatyta, kad be tokio sutikimo darbo apmokėjimo sąlygos gali būti keičiamos, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamos tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas.

Detaliau nei galiojančiame įstatyme, DK yra reglamentuojamas nušalinimas nuo darbo.

DK įvardijami tokie darbo sutarties pasibaigimo pagrindai kaip darbuotojo mirtis bei darbdavio likvidavimas be teisių perėmėjo. Galiojantys įstatymai tokių pagrindų nenumato.

Šiuo metu galiojantis Darbo sutarties įstatymas be svarbios priežasties terminuotos darbo sutarties darbuotojo pareiškimu nutraukti neleidžia. DK numatoma suteikti teisę nutraukti darbuotojo pareiškimu ne tik neterminuotą, bet ir terminuotą darbo sutartį. Šios nuostatos įtvirtinimu panaikinta terminuotai dirbančių darbuotojų diskriminacija, panaikinti savotiški priverstiniai darbai, nes terminuota sutartis gali būti sudaryta 5 metams ir darbuotojas savo nori negali jos nutraukti.

DK iš esmės keičiasi darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės reglamentavimo principas. Galiojantys įstatymai numato visą eilę atleidimo pagrindų, o DK neįvardijami konkretūs atleidimo pagrindai, bet nustatoma, kad atleisti galima dėl svarbių priežasčių (susijusių su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais sugebėjimais, jo elgesiu darbe) ir kai negalima darbuotojui jo sutikimu pasiūlyti kito darbo bei nustatoma, ko negalima laikyti svarbiomis priežastimis. Nustatomi įspėjimo terminai priklausantys nuo darbuotojo darbo stažo toje įmonėje. Nustatoma papildoma teisė darbuotojams įspėjimo laikotarpiu darbo metu ieškoti kito darbo.

DK (141 str.), lyginant su galiojančiais įstatymais, papildytas nauja nuostata, kad atleidžiamam darbuotojui pareikalavus, darbdavys privalo išduoti pažymą darbuotojui apie darbo užmokesčio dydį, darbo charakteristiką, kas geram darbuotojui galėtų pasitarnauti ieškant naujo darbo.

DK nustato bankroto procedūrą reguliuojančiam įstatymui viršenybės teisę ir leidžia darbo sutartis nutraukti vadovaujantis bankroto įstatymų taisyklių. Tokios nuostatos įteisinimas, kažkuria prasme, leistų paspartinti bankrutuojančios įmonės darbuotojų atleidimą ir tuo pačiu bankroto procedūrą.

DK detaliau aptariama kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, nustatomos naujos tikslinių atostogų rūšys: kūrybinės, valstybinėms ir visuomeninėms pareigoms vykdyti. Nustatoma pareiga darbdaviui apmokėti darbuotojo tikslines mokymosi atostogas, kai mokytis siuntė pati įmonė. Skirtingai nei šiuo metu galiojantis Atostogų įstatymas, DK numato eilę atvejų, kai darbdavys privalės suteikti nemokamas atostogas tam tikrų kategorijų darbuotojams tam tikrais gyvenimo atvejais (santuokos sudarymui, šeimos nario laidotuvėms ir kt.).

Iš esmės, vertinant atostogų reglamentavimą, DK ženkliai papildomos darbuotojų teises į įvairių rūšių atostogas, akcentuojant vienas ar kitas šeimynines aplinkybes. Nemokamos atostogos dėl kitų DK neįvardintų priežasčių galės būti suteikiamos tik kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka.

Šiuo metu minimalią mėnesinę algą nustato valstybė, o DK numato tai daryti Vyriausybei Trišalės Tarybos teikimu. Tokia nuostata suteikia didesnę galią socialinių partnerių jungtinio organo - Trišalės Tarybos sprendimams.

DK nustatyta, kad nukrypus nuo normalių darbo sąlygų turi būti apmokama padidintu tarifu, tačiau, skirtingai negu galiojančiame įstatyme, nenustatomas konkretus darbo užmokesčio padidinimo koeficientas. Konkretūs apmokėjimo dydžiai turės būti nustatyti kolektyvinėje ar darbo sutartyje.

DK reglamentuojamas apmokėjimas už produkciją, pripažintą broku bei apmokėjimas neįvykdžius išdirbio normų, nustatoma nauja darbdavio pareiga duoti darbuotojui atsiskaitymo lapelį, įvedama nauja nuostata dėl darbuotojo reikalavimų gynimo darbdaviui tapus nemokiu bei nustatoma eilė naujų garantijų darbuotojams: specialiųjų papildomų pertraukų apmokėjimas, kompensacijos darbuotojams, kurių darbas susijęs su važinėjimais arba kilnojamojo pobūdžio, apmokėjimas atsisakius dirbti, kompensacija už darbuotojams priklausančių įrankių, darbo drabužių nusidėvėjimą.

Darbo drausmę šiuo metu reglamentuoja senasis Darbo įstatymų kodeksas. DK atsiranda naujas institutas – šiurkštus darbo pareigų pažeidimas (įvardijama, kokia darbuotojo veika yra tokiu pažeidimu). Už vieną šiurkštų darbo pareigų pažeidimą darbuotoją bus galima atleisti iš darbo. Eilė šiurkščių pažeidimų yra įvardijama (pvz.: savivaliavimas, biurokratizmas, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas, seksualinis priekabiavimas bendradarbių, pavaldinių ar interesantų atžvilgiu ir t.t.) tačiau šiurkščių pažeidimų sąrašas nėra baigtinis.

Darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuoja senasis Darbo įstatymų kodeksas. Jame aptarti ribotos (iki 1 darbo užmokesčio dydžio) ir pilnutinės materialinės atsakomybės atvejai. Pilnutinė materialinė atsakomybė praktiškai galima tik tada, kai su darbuotoju pasirašyta visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis, kurios privaloma tipinė forma yra patvirtinta Ministrų Tarybos 1978 m. sausio 27 d. potvarkiu ir tik su tais darbuotojais, kurių pareigos ir darbai yra įvardinti baigtiniame Ministrų Tarybos 1978 m. sausio 27 d. potvarkiu patvirtintame sąraše. DK ribotos materialinės atsakomybės riba padidinama nuo 1 iki 3 VDU ir taip pat numatomi pilnutinės materialinės atsakomybės atvejai. Konkrečių darbų ir pareigų (su kuriais bus galima sudaryti pilnutinės materialinės atsakomybės sutartį) sąrašą reiks nustatyti kolektyvinėje sutartyje ir sutarties forma turės būti rašytinė, tačiau nebus patvirtintos tipinės formos. DKP numato didesnę laisvę šalims sudarant materialinės atsakomybės sutartį, tuo pačiu skatina būtent darbdavį turėti kolektyvinę sutartį, nes joje bus įvardinti darbai ir pareigos asmenų, su kuriais bus galima sulygti dėl visiškos materialinės atsakomybės.

Šiuo metu individualūs darbo ginčai turi būti nagrinėjami pagal 2000 m. birželio 20 d. priimtą Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymą. Pagal jį darbo ginčai nagrinėjami darbo ginčų nagrinėjimo komisijoje ir teisme, bet prieš juos dar yra privalomos darbuotojo ir darbdavio tiesioginės derybos. Darbo ginčų komisija sudaroma iš darbdavio ir darbuotojo atstovų, kur darbuotoją atstovauja profesinė sąjunga ar kitas įstatymais nustatyta tvarka įgaliotas atstovas. Pati darbo ginčų nagrinėjimo tvarka yra pakankamai sudėtinga: nustatyta eilė terminų, komisija sudaroma kiekvienam ginčui iš naujo ir t.t.

DK yra pateiktas, mano manymu, geresnis, priimtinesnis darbo ginčo šalims, darbo ginčo nagrinėjimo procesas negu galiojančiame įstatyme. Čia nenustatomos privalomos tiesioginės derybos, darbo ginčų komisija – nuolat veikiantis organas, kuris sudaromas iš darbdavio ir darbuotojų atstovų. Pastarieji turės būti išrinkti darbuotojų susirinkime.

DK į įstatyminį lygmenį perkeliamas trišalio bendradarbiavimo reglamentavimas nustatyta, kad kolektyvinė sutartis gali būti sudaryta tarp darbdavio ir darbdavio tarybos ar kitų darbuotojų atstovų, kai įmonėje nėra veikiančios profesinės sąjungos. Šiuo metu, kai nėra profesinės sąjungos, tai kolektyvinė sutartis negalima.

2002 m. birželio 4d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą (IX-926, Žin., 2002, Nr. 64-2569)

Įstatymo tikslas - patvirtinti Lietuvos Respublikos darbo kodeksą bei nustatyti jo įsigaliojimo datą, taip pat nustatyti, kokie galiojantys teisės aktai neteks galios po šio kodekso įsigaliojimo.

Įstatymas įpareigoja Lietuvos Respublikos Vyriausybę:

1) iki 2002 m. liepos 1 d. patvirtinti įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, kurie būtini Darbo kodekso nuostatoms įgyvendinti, projektų rengimo planą, iki 2002 m. spalio 1 d. pateikti Seimui įstatymų, kurie būtini Darbo kodekso nuostatoms įgyvendinti, projektus ir iki 2002 m. gruodžio 1 d. patvirtinti kitus norminius teisės aktus, kurie būtini Darbo kodekso nuostatoms įgyvendinti;

2) iki 2002 m. liepos 1 d. patvirtinti įstatymų ir kitų norminių teisės aktų, kuriuos reikia suderinti su Darbo kodeksu, projektų parengimo priemonių planą,iki 2002 m. spalio 1 d. pateikti Seimui įstatymų, kuriuos reikia suderinti su Darbo kodeksu, projektus ir iki 2002 m. gruodžio 1 d. patvirtinti kitus norminius teisės aktus, kuriuos reikia suderinti su Darbo kodeksu.

 

2002 m. birželio 27 d. Seimas priėmė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymą (Nr. IX-997, Žin., 2002, Nr. 72-3012).

Šiame įstatyme numatytos naktinių pamainų darbuotojų darbo laiko išimtys nepertraukiamai dirbančiose įmonėse. Pagal šį įstatymą kolektyviniuose susitarimuose ar kolektyvinėse sutartyse galės būti numatyta, kad naktinių pamainų darbuotojų darbo laikas gali būti ilgesnis kaip 8 valandos per parą, tačiau per 4 mėnesius neturi viršyti vidutiniškai 8 valandų per parą. Įstatyme numatyta, kad viršijus nustatytą normalią darbo laiko trukmę per savaitę, naktinių pamainų darbuotojams per 4 savaites bus privaloma suteikti tokios trukmės poilsio laiką, kiek valandų per 4 paeiliui einančias savaites buvo viršyta normali darbo laiko trukmė.

Šio įstatymo nuostatos dėl asmenų, kuriuos draudžiama skirti dirbti naktį, ir kurie gali būti skiriami dirbti naktį tik jų sutikimu, suderintos su naujojo Darbo kodekso nuostatomis. Įstatyme nustatyta, kad draudžiama skirti dirbti naktį asmenis iki aštuoniolikos metų, taip pat darbuotojus, kuriems dirbti naktį neleidžia sveikatos priežiūros įstaigos išvada, o gali būti skiriami dirbti naktį tik jų sutikimu -invalidai, jeigu jiems nedraudžia invalidumą nustatanti komisija, nėščios moterys, neseniai pagimdžiusios moterys, krūtimi maitinančios moterys, darbuotojai, auginantys vaiką iki trejų metų, darbuotojai, vieni auginantys vaiką iki keturiolikos metų arba vaiką invalidą iki šešiolikos metų.

 

 

2002 m. liepos 5d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 2, 3, 6 straipsnių ir įstatymo priedelio pakeitimo įstatymą (IX-1045, Žin., 2002, Nr. 73-3104)
Įstatymo pagrindinis tikslas – panaikinti nuostatą dėl vienkartinės priemokos už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo teisėjams, kadangi teisėjams pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo įstatymą nuo 2002 m. gegužės 1 d. už pareigų po darbo valandų, poilsio ir švenčių dienomis atlikti teisėjo funkcijas vykdymą kompensuojama suteikiant iki 14 kalendorinių dienų papildomų mokamų kasmetinių atostogų.

Šio įstatymu nuspręsta Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – komisija) narių apmokėjimui taikyti šio įstatymo nustatytus dydžius. Priimtame įstatyme komisijos nariams numatoma taikyti tas pačias apmokėjimo sąlygas bei dydžius kaip Seimo, Respublikos Prezidento, kitų pagal specialius įstatymus paskirtų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų nariams.

 

 

 




Naujausi pakeitimai - 2002 09 18.
Renata Liekienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo komitetai  >   Socialinių reikalų ir darbo komitetas  >   Ataskaitos

LR Seimas