Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba tarptautinės konferencijos „Parama Lietuvos žemės ūkiui integruojantis į ES“ atidaryme rugsėjo 13 d.

Rugsėjo 13 d. pranešimas VIR

– Nuoširdžiai sveikinu Jus visus, susirinkusius į Seimo kaimo reikalų komiteto, Socialdemokratinės koalicijos ir Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijų bei EBERTO fondo organizuotą konferenciją.

Malonu, kad Seime padažnėjo įvykių, tiesiogiai susijusių su integracija į Europos Sąjungą. Prieš savaitę Seimo trečiuose rūmuose duris atvėrė Europos informacinis centras, o šiandien konferencijoje bus aptarti paramos žemės ūkiui, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, klausimai.

Labai vertinu organizatorių pastangas konferencijoje išgirsti kitų šalių patirtį, o taip pat nagrinėti kooperacijos kaime plėtros ir smulkiųjų ūkininkų problemas.

Seimas šių metų pradžioje priėmė gerokai patobulintą naujos redakcijos Kooperatinių bendrovių įstatymą. Tačiau ne vien įstatymas lemia kooperacijos plėtrą. Žinau, kad kooperacija klesti net ir tose šalyse (Danija, Jungtinė Karalystė), kur tokio įstatymo iš viso nėra.

Mums būtina bendromis pastangomis įveikti organizacinius, institucinius, finansinius, manau ir psichologinius kooperacijos stiprinimo kliuvinius ir artimiausiu metu pasiekti persilaužimą. Svarbiu žingsniu siekiant šio tikslo turėtų tapti kitų metų pavasarį Seimo Kaimo reikalų komiteto iniciatyva rengiama konferencija kooperacijos plėtros klausimais.

Kalbant apie smulkiųjų ūkininkų problemas, turiu pastebėti, kad jos būdingos ne tik mūsų šaliai. Ekspertų skaičiavimais, net iki 70-80 proc. visos valstybinės paramos žemės ūkiui Europos Sąjungos, JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse atitenka stambiesiems ūkininkams. Neatsitiktinai Europoje dabar diskutuojama, ar nereikėtų riboti paramą, nustatyti tam tikras „lubas“ vienam ūkiui, kad sutaupytas lėšas būtų galima skirti smulkesniems ūkininkams ir bendrai kaimo plėtrai, naujų verslų kaime kūrimui.

Smulkiųjų ūkininkų atžvilgiu turi būti parengta ir taikoma labai subalansuota ekonominė ir socialinė politika. Ir tai jau ne vien tik Žemės ūkio ministerijos reikalas.

Kaip rodo daugelio šalių, taip pat jau veikiančių kooperatyvų Lietuvoje patirtis, vienas iš būdų išspręsti smulkiųjų ūkininkų problemas yra būrimasis į kooperatyvus. Pavyzdys - Plungės rajone įsikūręs kooperatyvas sugebėjo išsiderėti iš pieno supirkėjų net 10 centų geresnę kainą, negu gauna pavieniai smulkūs pieno gamintojai.

Gerbiamieji, manau, niekam nekyla abejonių, kad Europos Sąjungos parama mūsų šaliai po įstojimo bus kelis kartus didesnė nei šiuo metu. Tačiau tam, kad ši parama būtų laiku ir veiksmingai panaudota, turime tinkamai pasirengti. Drįstu teigti, kad paramos iš Sąjungos sulauksime ne tiek, kiek ji galės skirti, bet tiek kiek sugebėsime įsisavinti.

Šiame ypatingos svarbos darbe turi aktyviai dalyvauti valstybės institucijos, žemdirbių savivaldos organizacijos ir, ką norėčiau ypatingai pabrėžti, pačios kaimo bendruomenės.

Teisinė žemės ūkio ir kaimo plėtros bazė, atitinkanti Europos Sąjungos teisės reikalavimus, iš esmės jau sukurta. Vakar Seimas priėmė vieną iš paskutiniųjų – Gyvūninės kilmės atliekų tvarkymo įstatymą. Taigi jau turime beveik 40 šios srities įstatymų.

Iš jų norėčiau išskirti šių metų birželio mėn. priimtą Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatymą, kuris nustatė bendruosius žemės ūkio ir kaimo plėtros politikos formavimo ir įgyvendinimo principus, o taip pat, kas ypač svarbu, įtvirtino konkrečias paramos kryptis ir būdus. Įstatymas įsigalios nuo 2003 metų ir pakeis šiuo metu galiojantį Žemės ūkio ekonominių santykių valstybinio reguliavimo įstatymą.

Mūsų laukia ir kiti atsakingi darbai. Būtina parengti vadinamąjį Bendrąjį programavimo dokumentą ir Kaimo plėtros planą. Šių dokumentų projektus reikėtų aptarti ir su kaimo savivaldos atstovais, nes būtent šių dokumentų pagrindu ir bus skirstomos Europos Sąjungos fondų lėšos.

Paramos priėmimui turi būti tinkamai pasirengę ir būsimi jos gavėjai. Turiu pasakyti, kad kai kam vis dar atrodo, kad ūkio apskaitos vedimas, pasėlių deklaravimas, gyvulių ženklinimas- tai tik vietinių biurokratų užgaidos. Bet juk tai būtina sąlyga gauti valstybės ir Europos fondų paramą. Atitinkamas dėmesys būtinas gaminamos produkcijos kokybei ir gamtosaugai.

Tiek valdžios, tiek ir kaimo savivaldos uždavinys, keisti ne tik atskirų piliečių mąstymą, bet ir stiprinti pačias kaimo bendruomenes, skatinti jų iniciatyvą. Kaip rodo Airijos ir kitų šalių patirtis, sėkmingiausiai Europos Sąjungos paramą įsisavino tie regionai, kur susikūrė stiprios vietinės iniciatyvos ir gamintojų grupės, stiprios bendruomenės.

Paradoksalu, bet kartais žmonės prisipažįsta, jog jie nežino kur galėtų gauti juos dominančios informacijos. Kaip neturime alternatyvos Europos Sąjungai, taip neturime alternatyvos ir žmonių švietimui, mokymui ir konsultavimui, nuolatiniam jų informavimui.

Baigdamas savo pasisakymą norėčiau pasakyti, kad panašias konferencijas reikėtų dažniau rengti ne tik Vilniuje, bet ir apskrityse, savivaldybėse, net ir seniūnijose. Dabar žmonėms reikalinga jau ne bendro pobūdžio informacija apie Europos sąjungą, bet labai dalykinė informacija ir patarimai, kaip parengti ir įgyvendinti konkrečius projektus ir programas, kaip naudingiau įsisavinti teikiamą valstybės ir Europos Sąjungos fondų paramą.

Dėkoju už dėmesį ir linkiu konferencijai gero darbo, gerų diskusijų, ir aišku, gerų rezultatų.

***

Seimo Kaimo reikalų komiteto, Socialdemokratinės koalicijos ir Naujosios Sąjungos frakcijų bei F.Eberto fondo organizuota tarptautinė konferencija „Parama Lietuvos žemės ūkiui integruojantis į ES“ vyksta Seimo Konstitucijos salėje.




Naujausi pakeitimai - 2002 09 13.
Artūras Zeleniakas



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas