Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba Švietimo ir mokslo ministerijoje

 

Gerbiamieji Ministerijos vadovai ir darbuotojai,

Mieli apskričių ir rajonų švietimo padalinių vadovai, susirinkę į šią rudeninę konferenciją.

Ši tradicinė konferencija, matyt, tik iš tradicijos šiemet vadinama RUDENINE, nes rudeniu Lietuvoje nedvelkia – pleškina tokia vasara, kad gali tekti spręsti klausimą, nuo kiek laipsnių karščio į mokyklą eiti nebereikia...

Šiemet karšta ne tik lauke. Mūsų švietimo reformai, kaip ir visai švietimo sistemai, buvo pakankamai karšta.

Jau ne pirmą kartą švietimas dirbtinai politizuojamas. Tačiau tokios įtampos, tokių atakų, kokių švietimas sulaukė šiemet, ko gero, nedažnai pasitaikydavo.

Tai iš esmės dėsninga, nes artėjant rinkimams, o šiemet dvejiems iš karto, politizuojama viskas, ką įmanoma politizuoti. O politizuoti įmanoma viską, o ypač tam patogus yra švietimas.

Taigi noriu padėkoti ministerijos ir Švietimo padalinių apskrityse bei rajonuose vadovams, kad jie pasirodė pakankamai tvirti ir nepalūžo nuo politinių karščių, pasirodė jiems kur kas geriau pasirengę nei Europa karščiams ar liūtims. Galime tikėtis, kad į rugsėjo pirmąją ateisime visi, kas jaučia pareigą ateiti, ir jau šiandien matyt, kad nebus reikalo mūsų švietimą skelbti stichinės nelaimės zona. Ačiū jums už tai.

Ir vis dėlto turime pripažinti, kad ne visi priekaištai mūsų švietimo reformai ir pačiai sistemai buvo vien tik politinių aistrų išraiška. Ir mokyklų tinklo performavimas, ir, regis, jau niekada nesibaigsianti, egzaminų tvarkos kaita, susilaukdavo visuomenės, o ypač visai nepolitizuotų vaikų tėvų priekaištų. Ir tie priekaištai dažnu atveju būdavo visiškai pagrįsti.

Mūsų valstybę palietę kai kurie nemalonūs demografiniai procesai padarė įtakos pradinukų skaičiui, o šis, savo ruožtu, privers arti šimto mokytojų ieškotis kito darbo. Ir šis procesas turi tendenciją plėstis. Kaip rodo statistika, per ketverius ateinančius metus pradinių klasių skaičius gali dar intensyviau mažėti ir mokytojų perteklius jau gali būti skaičiuojamas ne šimtais, o ir tūkstančiais.

Rugsėjo pirmoji mokytojams suteiks ir daugiau nerimo – daug jų pergyvena dėl mokyklose diegiamų terminuotų darbo sutarčių.

Seimo rudens sesijoje bus svarstoma Švietimo įstatymo nauja redakcija. Daugiau nei metus rengtas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės aprobuotas įstatymas pareikalaus plataus politinio visų parlamentinių partijų sutarimo. Su pedagogų bendruomenės atstovais ir visomis suinteresuotomis pusėmis jau suderintos principinės naujo įstatymo nuostatos. Savo nuomonę dėl naujo įstatymo projekto galėjo pareikšti visi norintieji. Viešas ir labai aktyvus įstatymo projekto svarstymas, kuomet buvo gauta šimtai siūlymų, pastabų, pakeitimų, parodė visuomenės dėmesingumą švietimui ir norą dalyvauti kuriant modernią Lietuvos mokyklą.

Įstatymas įteisins:

    • naujus švietimo tikslus ir principus, tokius kaip prieinamumas, efektyvumas, tęstinumas;
    • naują švietimo sistemos sandarą (formalus, neformalus, informalus švietimas ir pagalba švietimui);
    • visuotinį priešmokyklinį ugdymą vaikams nuo 5 m. amžiaus. Tai leis visiems vaikams sudaryti vienodas mokymosi starto galimybes. Šia vienerius metus trunkančia vaikų ugdymo ir rengimo mokyklai paslauga galės pasinaudoti visi to norintys penkiamečių tėvai;

Neketinu daryti naujosios įstatymo redakcijos analizės, juolab, kad jūs ją išstudijavę ir išanalizavę giliau už mane. Ko gero, nė vienas įstatymas nebuvo taip plačiai nagrinėjamas ir aptarinėjamas. Norėčiau atkreipti dėmesį tik į kai kuriuos jo niuansus.

Naujoji įstatymo redakcija numato privalomą pagrindinį ugdymą visiems vaikams. Teisės dokumentuose apibrėžta, kad vaikas yra asmuo iki 18 metų, nors galiojanti LR Konstitucija įtvirtina privalomą mokymąsi iki 16 metų. Norint įteisinti privalomą mokymąsi iki 18 m., tektų keisti Konstitucijos nuostatą. Jeigu švietimą ne tik deklaruojame, o iš tiesų laikome vienu iš mūsų valstybės prioritetų, šią Konstitucijos nuostatą, matyt, būtų galima ir taisyti.

Įstatyme, o ir iki šiol veikiančioje sistemoje, aš labai pasigendu kūno kultūros, sveikos gyvensenos įpročių formavimo įteisinimo.

Ne paslaptis, kokios tragiškos fizinės kondicijos yra mūsų vaikai, jaunimas, kokie jie ateina tarnauti į Lietuvos kariuomenę. O ateina būtent iš mokyklos suolo, kuriame jau sėdi iškreiptais stuburais, sugadinta rega, kitomis negaliomis. Aš puikiai suprantu, kad mokykla Lietuvoje yra bene vienintelis žmogaus gyvenimo etapas, kur dar kažkiek dėmesio yra skiriama kūno kultūrai, sveikai gyvensenai. Tačiau to dėmesio neskiriama tiek, kad tai taptų vaikystėje išugdytu įpročiu.

Šiuo atveju Švietimo ir mokslo ministerija perduoda savo broką Sveikatos apsaugos ministerijai, kuri dėl šio broko tampa JOKIA SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJA. Tai GYDYMO MINISTERIJA, o jeigu norite, šiemet ją politikai padarė jau tik VAISTŲ MINISTERIJA.

O ir Kūno kultūros ir sporto departamentas, drįsčiau tvirtinti, yra daugiau tik Sporto departamentas.

Deja, naujojoje Švietimo įstatymo redakcijoje irgi nėra net žodžių “kūno kultūra” ar “sveika gyvensena”. Puiku, kad trečiajame jos straipsnyje, apibrėžiančiame švietimo tikslus, atsiranda net nacionalinio saugumo motyvai. Tik su kuo tą nacionalinį saugumą užtikrinsime – su invalidais?

Manau, kad nepapildę įstatymo kūno kultūra ir sveika gyvensena, mes nepasieksime tų tikslų, kuriuos kelia įstatymas. Maža to, manau, kad nepakenktų ir atskiras įstatymas, reglamentuojantis sveikatos apsaugą. Dar kartą sakau: NE GYDYMĄ, NE LIGAS, NE VAISTUS, o BŪTENT, SVEIKATOS APSAUGĄ.

Tiesa, naujojo Švietimo įstatymo rengėjai gali teisintis, kad įstatyme kalbama apie sportą, higieną. Taip, kalbama, tačiau higiena tėra vienas iš daugelio sveikos gyvensenos sudėtinių dalių, o sportas ir kūno kultūra yra ne visai tas pats. O gal net visai ne tas pats. Pasižiūrėkime, kokios sveikatos yra kai kurie mūsų buvę pasaulinio masto sportininkai, ir suvoksime, kad sąvokos “sportas” ir “kūno kultūra” ir pakankamai viena nuo kitos nutolusios.

Negaliu apeiti dar vieno svarbaus mūsų mokyklą liečiančio klausimo. Manau, kad reikėtų labai atidžiai dar kartą panagrinėti menui gabių vaikų ugdymo problematiką.

Mes iš tiesų turime puikiausią muzikinio rengimo švietimo sistemą, kuri

kiekvienais metais Lietuvai garantuoja naujus laurus daugelyje tarptautinių muzikos atlikėjų konkursų. Ne vienos Vakarų valstybės specialistai tą sistemą pas mus studijavo, kopijavo ir parsivežė namo.

Pastaruoju metu ši mūsų sistema pergyveno tam tikrų pokyčių, kas sukėlė didelį profesionalių menininkų nerimą. Ypač aktyviai tą nerimą reiškė profesorius Saulius Sondeckis.

Supraskime viena: profesoriaus nerimas nėra be pagrindo ar piktavališkas. Jam iš tiesų skauda. Ir ne jam vienam. Todėl aš labai prašyčiau jus nuolat laikyti ranką ant muzikos ir kitų meno mokyklų pulso. Jeigu dėl mūsų vykdomų reorganizacijų, tų mokyklų lygis kris, Lietuva mums nedovanos – nei jums, švietimo organizatoriams, nei mums, politikams.

 

Manau, kad Seime priimant 2003 m. Valstybės biudžeto įstatymą, mes sugebėsime įtikinti vieni kitus, jog švietimas turi likti vienu iš prioritetų, kad būtų galima tęsti pradėtą mokyklų finansavimo reformą, naujus mokyklų finansavimo pricipus įteisinti ne tik bendrojo lavinimo mokykloms, bet ir profesinėms bei specialiosioms. Esu tikras, kad keliolika litų “pasunkės” ir moksleivio krepšelis.

Noriu nuoširdžiai pasveikinti visus su artėjančia rugsėjo 1-ąja, ko gero, pačia gražiausia švente mūsų valstybėje, kai visą ją užpildo gėlės ir jauni žmonės, ateinantys semtis žinių ir išminties. Perduokite geriausius linkėjimus jūsų apskričių ir rajonų mokytojams. Palinkėkite jiems meilės savo mokiniams ir kantrybės. Mes puikiai suprantame, kad mokytojai negyvena taip, kaip turėtų leisti gyvent jų šventa misija. Tačiau atlyginimai ir atostoginiai pradėti mokėti reguliariai. Yra vilčių, kad, jeigu mums pasiseks išvengti savo pirmtakų klaidų, kuriomis jie valstybei padarė didžiulę žalą, mokytojai ims ne tik reguliariai gauti atlyginimus, bet tas atlyginimas bus didesnis. Toks, kokio jie nusipelno.

Didelės sėkmės jūsų konferencijai ir Lietuvos mokyklai.




Naujausi pakeitimai - 2002 08 26.
Vida Genovaitė Nacickaitė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas