Lietuvos Respublikos Seimas

Žurnalistų etikos inspektoriaus 2001 metų veiklos ataskaita

Žurnalistų etikos inspektoriaus 2001 metų veiklos ataskaita

Gerbiamasis Pirmininkaujanti, gerbiamieji Seimo nariai!

Savo ataskaitą pradėsiu nuo statistikos. Skaičiai kinta kasdien, kone akimirką, tačiau mes kalbėsime apie viešąją informaciją, kurioje yra: 361 laikraštis (palyginimui – 1995 m. buvo 477), 349 žurnalai, trys nacionalinio radijo ir viena nacionalinės televizijos programa, 30 radijo transliuotojų (6 respublikiniai, 24 regioniniai ir vietiniai – iš viso 35 programos), 29 televizijos transliuotojai ( trys šalies mastu, 26 regioninių ir vietinių, 56 kabelinės televizijos operatoriai, 3 mikrobangės daugiakanalės televizijos operatoriai. Laikotarpiu nuo praėjusių metų vasario 20 dienos esu gavęs 126 skundus ir pareiškimus, priėmiau 13 sprendimų. Tiriant skundus, dažnai tenka susitikti su pareiškėjais, redakcijų vadovais ir atstovais, papildomai aiškintis jų motyvus, susirašinėti, sukaupti kitą sprendimui būtiną medžiagą. Vadovaudamasis Visuomenės informavimo įstatymo 50 ir 51 straipsnių suteikta kompetencija, siekiu įsigilinti į skundus ir pareiškimus dėl garbės ir orumo, dėl teisės į asmeninio gyvenimo privatumą pažeidimų, atlikti tarpinio ikiteisminio ginčų sureguliavimo vaidmenį, nurodyti konfliktų išeitis ir būdus. Be fizinių asmenų, kreipiasi ir įvairios visuomeninės organizacijos bei asociacijos su įvairiausiais pasiūlymais, pradedant Vartotojų asociacijos Valstybinės kalbos grupe ir baigiant daugybės organizacijų atstovais, susibūrusiais į viešosios etikos grupę. Tik aštuoni žmonių skundai buvo nepagrįsti. Dažniausiai mes susiduriame su tikrovės neatitinkančių, nemotyvuotai užgaulių žinių paskleidimu, su žurnalistų etikos kodekso reikalavimus iškraipančiais faktologiniais netikslumais, nepatikrinta informacija, su realiais faktais nepagrįstais teiginiais, nepamatuota ir tendencinga kritika, nuotraukų spausdinimu be asmens sutikimo ir t.t. Deja, tenka pripažinti, kad, išskyrus kultūrinę spaudą ar specializuotus leidinius, beveik visi laikraščiai, didžioji dauguma televizijos ar radijo laidų pasižymi tam tikru “nuodėmingumu” – t.y. pernelyg “laisvu” požiūriu į žmogaus teises, joms galimi priekaištai nusižengus Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintiems principams ir profesinės etikos normoms. Gana dažnai pareiškėjams siūloma pasinaudoti VIĮ (15 str.) numatyta atsakymo teise. Demokratinėse valstybėse, o ir Lietuvoje kadaise, nevengiama spausdinti paneigimų ar klaidų atitaisymų, jie talpinami skaitytojams žinomose redakcijos skiltyse. Visiems žinoma, jog mūsų spauda ir kitos viešosios informacijos priemonės vengia skelbti paneigimus. Todėl man ir ne tik man – dvasios atgaiva, kai “Lietuvos rytas” po pralaimėto teismo proceso neseniai paskelbė paneigimą, patikslinantį skelbtą informaciją apie žmogų, kuris, esą, yra imunodeficito virusiu susirgusios moters tėvas.

“Informaciniuose pranešimuose” paskelbta 13 sprendimų. 2001 11 05 Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija viešame teismo posėdyje išnagrinėjo UAB “Laisvas nepriklausomas kanalas” skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo panaikinimo. Minėto teismo kolegija nustatė, “jog Inspektorius nėra pareigūnas, į Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimus reaguojantis vien per gautų skundų nagrinėjimą, jo paskirtis platesnė – ginti pagrindinius įstatyme įtvirtintus visuomenės informavimo principus – pakantą, pagarbą žmogui, informacijos rengėjų ir platintojų priedermę ugdyti tautinę kultūrą ir dorovę. Antraip susidarytų šiems principams prieštaraujanti situacija, kai įstatymo laikymąsi prižiūrintis pareigūnas negalėtų reaguoti į aiškius pažeidimus vien dėl to, kad negautas suinteresuoto žmogaus skundas”. Šią nutartį cituoju dėl to, kad savo sprendimais, taip pat pareiškimais mėginau vertinti atskirus viešosios informacijos reiškinius, šiuos savo žingsnius motyvuodamas reikšmingumu visuotinai pripažįstamoms moralės ir etikos normoms, aktualumu įvairiausiems visuomenės sluoksniams, valstybės ateičiai. Tai sukėlė prieštaravimus, polemiką, tam tikrą bangą nuogąstavimų, jog ketinama revizuoti VIĮ principus. Ir vis dėlto, esu įsitikinęs, kad polemizuoti dėl kai kurių reiškinių būtina. Man regis, ir toliau bendradarbiauti su Vaiko teisių kontrolieriaus tarnyba, kitomis institucijomis, mokytojais, visuomene būtina dėl vaikų ir paauglių teisių bei teisėtų interesų apgynimo nuo žalingų jų psichiniam ir etiniam-moraliniam vystymuisi žinių – pirmiausia apie jų pačių ir jų artimųjų gyvenimo aplinkybes ir tragiškus įvykius. Sprendimu aš atkreipiu dėmesį dėl nuotraukų, fiksuojančių asmenį afekto būsenoje. Nemažas triukšmas buvo kilęs dėl laidos “Be tabu” – konkrečiai dėl Niujorko dangoraižių nederančiame bjauriame kontekste, taip pat dėl siužeto apie Seimo rudens sesiją primityvumo. Aš ir dabar manau, kad tokį sprendimą reikėjo priimti – juk jame kritikuojama ne tik ši laida ( kurią, beje, kitame teismo procese man teko užsistoti), juk ir kitoms pramoginio “šou verslo” laidoms būdingas viešo išsityčiojimo pomėgis, pasimėgavimas vulgarizmu ir cinizmu. Dalyvaujantis tokio pobūdžio laidoje žmogus visados rizikuoja būti pažemintas. Nesutikime, kad tai taptų dėsningumu. Aš nepastebėjau, kad spaudoje, per radiją ir televizijoje būtų atsispindėjusi sprendimo dėl nederamų moralės ir etikos požiūriu sąvokų ir apibūdinimų – tai yra dėl keistai išplitusios informacijos, kurios prasminė ašis – pasakymai, apibūdinimai, schemos: “nusikalstamo pasaulio autoritetas”, “nusikaltėlių autoritetu (-ais) laikomas (-), “nusikaltėlių lyderis (-iai). Taip, žurnalistas, redaktorius ar laidos vedėjas turi apsispręsti, kokia informacija teiktina, tai jų pareiga ir teisė,tačiau ar nevertėtų mums visiems susimąstyti apie viešai nusikaltėliams keliamas ovacijas ar autografų rinkimą – juk ir tai jau, deja, faktas. Dėl šių tendencijų smarkiai sunerimusi, kaip tenka patirti, ir visuomenė. Laidos metu skambinantis radijo klausytojas tiesiai sako, kad tik negeras darbas ar nusikaltimas nusipelno viešo paminėjimo ir linkęs su tuo ginčytis. Visais laikais autoritetą žmonės pelnydavo darbu, kūrybos vaisiais, žygdarbiu ir pasiaukojimu. Aš nemanau, jog laikraščiuose ir televizijos laidose reikia skirti tokį didelį dėmesį žmogystoms iš nusikaltėlių pasaulio, jų restoraniniams interesams, jų artimųjų aukštinimui. Mes galime brangiai sumokėti už tokią idealizaciją. Atskirais viešais pareiškimais esu kreipęsis dėl ginčytino požiūrio į Lietuvos kaimą, dėl žinomų įvykių “Lietuvos ryto” redakcijoje, dėl žurnalistų profesinės konsolidacijos.

Praėjusių metų gegužės mėnesį surengta konferencija “Žmogaus teisės ir žiniasklaida” susilaukė ir visuomenės dėmesio, ir nevienareikšmiškų reakcijų bei požiūrių. Manau, kad tiek ji, tiek ir kiti seminarai bei konferencijos, kur teko skaityti pranešimus, yra būtina pakopa į problemines diskusijas. Kovo 8 dieną kartu su Teisės universitetu ir Žurnalistų sąjunga surengėme platų forumą “Kriminogeniškumas – viešoji informacija – teisinė valstybė”. Jame žurnalistai, teisininkai, teisėsaugos ir teisėtvarkos specialistai, valstybinių institucijų vadovai pareiškė nuomones dėl kriminogeninės informacijos atspindėjimo, dėl tam tikrų etinių-moralinių kolizijų. Pritardami neginčijamai teisei operatyviai informuoti apie įvairaus pobūdžio nusikaltimus, mes turime teisę abejoti dėl kai kurių žinių pateikimo metodų, kurių pasekmės – sukliudyta tyrimų eiga, medžiaga naujoms nusikaltimų technologijoms, sąskaitų suvedinėjimo faktai, net žmogžudystės (Kiesų bylos atveju). Kolegos žurnalistai, redaktoriai, laidų vedėjai, suvokdami savo prestižą ir vaidmenį, vis dėlto privalėtų susimąstyti apie ypatingą atsakomybę atspindint savižudybes (deja, taip pat ir vaikų), apie aukų psichologiją, apie gailestingumą aukoms ir artimiesiems – juk kraupių, žiaurių nusikaltimų akivaras įtraukia vis daugiau žmonių. Visuomenėje gausėja nerimo nuotaikų dėl kriminalinių įvykių ir nusikaltimų anonsų, išeksponavimo, dėl bendro nusikaltimų konteksto, dėl šių temų plėtočių ar spekuliavimo jomis. Aš linkęs ginčytis su argumentais, kad panaši informacija – “prekė”, be kurios pateikimo (supraskime – pardavimo) “negalima išgyventi rinkoje”. Sutarėme, kad forumas įvairiais nusikaltimų atspindėjimo viešojoje informacijoje klausimais vyktų pastoviai, kad apie diskusijas ir tam tikras rekomendacijas visuomenė būtų reguliariai informuojama. Juk vargu, ar turime džiūgauti, jog atskiros negerovės valstybinių institucijų darbe ir jų kritika išvirsta į neskelbtus karus su valstybės institucijomis Šie karai nedaro garbės niekam. Aktualu panaudoti ir kitus būdus viešai aptarti spaudos, radijo, televizijos, naujųjų technologijų problemas – štai kovo 22 dieną Vilniuje numatomas kultūros kongreso posėdis “Kultūra žiniasklaidoje ir žiniasklaidos kultūra”. Jo metu, tikiuosi, mes konstruktyviai, vaisingai pasidalinsime mintimis, idėjomis, apmąstymais apie kultūros faktų ir reiškinių atspindėjimą, nacionalinės kultūros ir globalizacijos santykį ir, žinoma, apie žurnalisto vaidmenį, jo situaciją ir statusą.

Šiandien virtualiose erdvėse kiekvienas žmogus tampa viešosios informacijos rengėju ir platintoju, plinta elektroninės laikraščių versijos, informacija pateikiama “žinių portalais”. Mes turime teigiamų pavyzdžių, tačiau, deja, šioje virtualioje erdvėje lengvai įmanoma darosi ir antikultūra, ir agresyvus cinizmas, ir įvairios fabrikacijos, pažeidžiančios kitų žmonių teises, anonimiški išpuoliai prieš civilizuoto pasaulio vertybes. Vargu ar teisinga perspausdinti anonimiškas nuomones spaudoje. Siekdami panaudoti naująsias technologijas lietuvių kalbos, nacionalinės kultūros vertybių propagavimui, mes turime atidžiai analizuoti globalias tarptautinės bendrijos pastangas, siekiant įvertinti šios informacijos santykį su žmogaus teisėmis, iššūkius moralei ar demokratijos idealams. Praėjusiais metais tuomet dar Informacinių technologijų plėtros komisijoje mes svarstėme Seimo nario Jurgio Razmos kreipimąsi dėl informacijos lietuviškose interneto svetainėse apie narkotikus skleidimo, kurį galima interpretuoti kaip tam tikrą instruktažą.

Pradėjome sistemingiau kaupti informaciją apie ES rekomendacijas visuomenės informavimo srityje, atskirų šalių atitinkamus įstatymus, tradicijas ir dabartį, apie aktualius tarptautinius dokumentus. Mano internetinėje svetainėje galima surasti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, laukiame pasiūlymų, kaip jį tobulinti. Pagal Phare programą, dalyvaujant ekspertams iš ES valstybių, bus teikiamos idėjos naujai šio dokumento redakcijai, kuri turėtų būti priimta visuotiniu susitarimu.

Mūsų VIĮ yra paremtas savireguliavimo institucijų sąveika ir bendradarbiavimu. Pagal darbo specifiką ir pobūdį man tenka glaudžiausiai bendradarbiauti su Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Manau, kad šios komisijos veikla turėtų būti finansuojama ne iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, o iš simbolinių atskaitymų, todėl artimiausiu metu reikia pateikti įstatymo pataisą. Šioje komisijoje solidesnio atstovavimo nusipelno kultūrinė ir literatūrinė, taip pat vietinė spauda, žurnalų leidėjai ir žurnalistai. Jums žinomos kitos institucijos ir jų kompetencija. Vertinant mūsų viešosios informacijos situaciją, privalu pastebėti, kad vis mažėja efektas po mažumėlę padalinti valstybės lėšas įvairioms programoms, kitaip sakant, pakrapinti švęstu vandenėliu ir tą, kuris negyvas, vis išlieka ir net stiprėja abejonės dėl nacionalinės svarbos prioritetų nacionalinio transliuotojo veikloje. VIĮ 18 straipsnis įpareigojo parengti Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą. Šis įstatymas greitai bus svarstomas Seime. Pritardamas įstatymo reikalingumui, abejočiau dėl šio įstatymo įgyvendinimo bei siūlomo registro. Manyčiau, kad įstatymą vertėjo pateikti ir Vyriausybei, ir Seimui, tik sulaukus savireguliacijos institucijų, mano ekspertizės, konkrečių visuomenės siūlymų. Mūsų tikslas turėtų būti bendras – įstatymas, kurį bus galima vykdyti. Atkreipiu Jūsų dėmesį, kad sprendimai dėl pažeidimų turėtų būti pagrįsti kompetentingų ekspertų nuomone. Mes turime teisę žinoti apie viešosios informacijos priemonių savininkus ir jų turimas akcijas, tačiau šios žinios dar mūsų nepasiekė, kadangi Kultūros ministerija tik neseniai nustatė tvarką. Lygiai tas pat pasakytina apie tiražus, kurie dažnai dėl konkurencijos ar kitų sumetimų nurodomi netiksliai ar netgi klaidingai.

Sudėtingiau kalbėti apie pasitikėjimą. Taip, jis aukštas, ir šis fenomenas paaiškinamas tuo, kad dauguma skaitytojų ir žiūrovų pasitiki žiniasklaida dėl jos operatyvumo, dėl to, kad ji atskleidžia tam tikrus piktnaudžiavimus ir negeroves. Skaitytojas ir žiūrovas turi teisę lyginti pateikiamą informaciją, atrinkti, apibendrinti, daryti savo išvadas. Manau, kad, nepaisant skeptiškų nuomonių, mūsų visuomenė išlieka skaitanti, pasiilgusi pagarbaus ir analitiško dialogo su ja, trokštanti teigiamų pavyzdžių ir vertybių – jų su kaupu mūsų gražiame krašte, kur vis dar išlieka gražus žmogus. Tikrai, užtikrinu Jus, mūsų neištiktų nacionalinė katastrofa, jeigu rimtas, analitiškas dienraštis gimtų, juolab kad ir skaitytoją, ir pajėgų žurnalistų būrį tikrai turime. Tegu bulvariškumas egzistuoja, taip yra ir kitose šalyse, tačiau nemanykime, kad jis – išsigelbėjimas ar vienintelis kelias. Mūsų šalyje nėra ir negali kilti pavojų informacijos laisvei. Tačiau didžiuodamiesi viešosios informacijos iškovojimais, žodžio, audiovizualumo priemonėmis pateikiamų faktų žinių jėga ir galybe – ar apskritai turime teisę klausti ir diskutuoti, abejoti ir pergyventi dėl dalykų, reiškinių, kurie yra nepasisekę, pažeidžia žmonių teises, neatitinka tiesos ir sąžiningumo kriterijų, liudija tam tikras antikultūros tendencijas, pataikavimą dalykams, priešingiems moralei ir etikai ir t.t. ? Aš manau, kad demokratinėje šalyje tokią teisę mes turime, nors tai kartais ir nepopuliaru, ir nemadinga. Ir tikrai nevertėtų dėl to kelti triukšmo, bauginant visokiais baubais, jog, esą, ketinama “reguliuoti”, “įvesti cenzūrą” ar steigti “su laisvėmis kovojančias institucijas”. Pradėkime nuo to, kad laisvė saistoma gilaus, pastovaus atsakomybės suvokimo. Visų. Priešingu atveju svajonės apie pilietinę visuomenę neturi prasmės.

Negalima sutikti su nuomonėmis, jog šiai sferai nereikalingas plačiausių visuomenės sluoksnių balsas, su abejonėmis kritiškų, netgi ir negatyvių, požiūrių nauda. Čia esminis dalykas, dėl kurio dažniausiai ginčijamasi. Kritiškos informacijos apie žurnalistinio darbo spragas atmetimas anksčiau ar vėliau gali suduoti skaudų smūgį tiems laikraščiams, ar televizijos, radijo laidoms, kur vadovaujamasi reitingų amžinumu ar atsainiu požiūriu į skaitytoją ir žiūrovą.

Valstybės ir visuomenės interesų vardan reikia palaikyti viešosios informacijos įvairovę, plėtrą, neleisti įsigalėti monopolizavimui. Todėl reikia būti akyliems, kad ekonominių reformų pretekstu nebūtų padaryta sprendimų, kurie pakirstų natūralų ekonominį pamatą ir leistų kokiai nors interesų grupei ar asmeniui užimti ypatingą padėtį. Dabar tai skamba nerealistiškai ir utopiškai, tačiau ar galime būti tikri, jog minėtų pavojų išvengsime ateityje? Aš drįstu suabejoti, ar laisvos spaudos, laisvo radijo, laisvos televizijos ir t.t. žurnalistai visados ir visur … patys yra tikrai laisvi. Mes turime “žvaigždžių” statusą iškovojusius žurnalistus, bet nemaža dalis kolegų dirba nebūdami tikri, ar pavyks “prasimušti į žvaigždes” – deja, dažniausiai, aišku nepasiseks, taigi prisieis susitaikyti su laikinumu ir neapibrėžtumu. Būtų neteisinga dėl daugelio nusižengimų kaltinti vien juos – dažnai ne kokio žurnalistų valia nulemia temos pasirinkimą, jos traktavimą. Plinta “užsakomoji žurnalistika” – jos “papročiai” toli gražu nėra etiški ar doroviški. “Užsakomoji žurnalistika” nesibaigia kokia rinkimų kampanija, kaip būdavo anksčiau, apmokėtos publikacijos darosi įprastu reiškiniu. Mūsų polemikoje, nutylėjimuose, faktų interpretacijose, tam tikrose kampanijose pernelyg dažnai kyšote kyšo privataus intereso ausys ir ragai. Aukštas pasitikėjimas ir aukšti reitingai neturėtų užliūliuoti – kai tik nustojamas gerbti skaitytojas ir žiūrovas, kai imama mąstyti, jog jis suvirškins pačią tendencingiausią informaciją, gimsta kritiškas požiūris, imama netikėti. Taip, viešoji informacija – verslas, tačiau solidus tik vienu vieninteliu atveju; jei savininkas ar savininkų grupė besąlygiškai pripažįsta visuomenės informavimo principus. Šioje sferoje savininkas privalo savanoriškai atsisakyti dalies savo teisių normalių santykių su žurnalistais ir visuomene vardan. Tokiu rakursu siūlyčiau žiūrėti į savininkų ir samdomų redaktorių bei žurnalistų funkcijų atribojimą. Dar daugiau – galiu tiesiai pasakyti, jog valstybės interesais kartu su žurnalistų profesine sąjunga būtina kuo skubiausiai pasirūpinti realiomis sąlygomis ir garantijomis žurnalistams. Jie tikrai bus laisvi, jeigu jiems bus užtikrinta ilgalaikė kūrybinė ir finansinė perspektyva, jeigu profesinis išmanymas bus vertinamas labiau už sugebėjimą “medžioti sensacijas”. Per stebuklą mes išlaikėme vietinę spaudą, išsaugojusią natūralų ryšį su skaitytoju – todėl nepraraskime jos. Konkurencija žiniasklaidos sferoje turi būti solidi ir garbinga, todėl tikėkimės, kad taip bus ir atsiradus kokiam į didesnį dienraščiui. Privatūs komerciniai interesai ir informacijos kokybė, jos etinis kryptingumas neturėtų kelti prieštaravimų.

Tiesos paieška – procesas, todėl bet koks konkurencijos skatinamas skubėjimas pateikti skaitytojui, klausytojui, žiūrovui žinias turi būti motyvuotas. Žinoma, ne kiekvienas užgautas žmogus ieško teisybės teismuose, bet, pripažinkime, jog teisminis kelias dažniausiai pasirenkamas tada, kai vis dėlto nesilaikoma Visuomenės informavimo įstatymo ar profesinės etikos normų. Pageidaudami pagarbos žurnalistų profesijai – būkime visados garbingi ir gerbkime žmogų, pripažinkime jo prigimtines teises, aukštai vertinkime jo protą, ugdykime skonį, bręskime ir tobulėkime kartu su skaitytoju, klausytoju,žiūrovu. Faktų pagrįstumas, įvairūs informacijos šaltiniai, nuomonės objektyvios tiesos principo iškėlimas viršum užsakymo, žurnalistinio tyrimo pratęsimas siekiant išsiaiškinti tiesą – tai elementarūs profesinės etikos dalykai, kurie žodžiais lyg ir pripažįstami, tačiau praktikoje vis dėlto dažnai interpretuojami pernelyg tendencingai Aš manau, kad visuomenė, būdama įvairi ir susiskaidžiusi, spalvinga ir diferencijuota dėl skirtingos padėties, interesų, kultūrinio lygio ir mentaliteto, turi teisę milžiniškame, kas akimirką kintančiame informacijos sraute į dar didesnį, įvairesnį pasirinkimą. Šiandien mes jaučiame poreikį ne tik gauti informaciją apie kasdienius dalykus ir faktus – mums reikia talkos analitiškai apmąstant ir apibendrinant tai, kas vyksta aplinkui: kiekvienoje visuomenės ląstelėje, šalyje, Europoje, pasaulyje. Ši pasirinkimo laisvė neturi virsti savo priešingybe, todėl įvairūs visuomenės sluoksniai pagrįstai klausia ir ieško atsakymų dėl žiaurios kriminogeninės informacijos atspindėjimo būdų, dėl vulgarumo, cinizmo, dėl tam tikro pataikavimo prastam skoniui apraiškų. Mes neturime pasiduoti nuotaikai, kad valstybė ir jos institucijos ima pralaimėti kovą su nusikaltėlių pasauliu. Moralinėse ir etinėse nuostatuose, principuose negali būti kompromisų. Žiniasklaida – kūryba, jos metodus turi lydėti kuriančios asmenybės ar tam tikros jų visumos l a I s v i ieškojimai pasaulio pažinimu, tiesa, pagarba žmogui, savo demokratinei valstybei tarti teisingą ir sąžiningą žodį.

 




Naujausi pakeitimai - 2002 07 15.
Žydrė Butkevičienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Parlamentinė kontrolė  >   Institucijų, atskaitingų Seimui, ataskaitos  >   2001 metų ataskaitos

LR Seimas