Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba Valstybinės vėliavos su gedulo juostomis pakėlimo ceremonijoje Nepriklausomybės aikštėje 2002 06 14

Birželio 14 d. pranešimas VIR

 

 

Jūsų Ekscelencijos Respublikos Prezidente ir Ministre Pirmininke,

Gerbiamieji kolegos Seimo nariai,

Ekscelencijos ambasadoriai, gerbiami diplomatai,

Mieli vilniečiai ir sostinės svečiai, susirinkę Nepriklausomybės aikštėje, prie vėliavos – mūsų Trispalvės, tautos ir valstybės vienybės simbolio.

Šiandien mūsų vėliava su dar vienu simboliu – juoda gedulo juosta, simbolizuojančia mūsų tautos ir valstybės tragediją, skausmą ir gedulą.

Birželis irgi turi savo simbolius. Jie jau ne vien vasaros pradžia, Joninių laužai ar linksmos su mokykla atsisveikinančių abiturientų dainos.

Nuo 40-ųjų birželio 15-osios juoduoju mėnesio, o ir ištiso mūsų istorijos penkiasdešimtmečio simboliu tapo žlegsintys tankai su raudonomis žvaigždėmis. Tie patys tankai, kurie savo vikšrais 50-čiai metų ištrynė iš pasaulio politinio žemėlapio mūsų valstybės sienas.

O 41-ųjų birželio 14-oji tokiu simboliu padarė traukinio bėgius. Tūkstančius geležinių kilometrų, kuriais, kankindamiesi nuo troškulio ir ligų, su raudančiomis moterimis, klykiančiais ir mirštančiais vaikais, geriausi Lietuvos žmonės riedėjo į nežinomybę. Riedėjo atplėšti nuo savo žemės ir arklo. Nuo savo mokinių, kurių nespėjo išmokyti visko, ką mokėjo patys. Atplėšti nuo Lietuvos.

Tremtį išgyvenusiųjų vyresniosios kartos žmonių sapnuose ir šiandien dunksi tie 41-ųjų ir vėlesnių tremčių traukinių ratai, verčiantys pašokti iš miego. Pašokti ir lengviau atsikvėpti: ir tas vagonas, tas kalėjimas ant ratų, ir keturi nedidukai grotuoti langeliai, ir dūstantys be oro, be vandens lietuviai – tik košmariškas sapnas, dar taip, regis neseniai buvęs tikrove.

Niekada nepamiršiu laikraštyje skaityto atsiminimų fragmento, kurio negaliu šią dieną necituoti:

“Išvežė mus keturis. Motiną, tėvą, mane. Ir dar aklą senelį. Mama mirė dar vagone. Mus gi vežė du mėnesius użkaltam vagone. Ketvirtadalis vagono Sibiro taip ir nepasiekė. Pamenu, viena senutė buvo tepasiėmusi stiklainį su grybais. Daugiau nieko. Užbaigė grybus ir mirė.

Ją, kaip ir mano motiną, "iškrovė" jau Permės srities pradžioje, Kudymkare... Kraupus tas "iškrovimas" būdavo - stotyse prie kiekvieno vagono klausdavo: "Dochlyje jest?" Atkaldavo duris ir negyvus ištraukdavo už kojų. Paskui vėl užkala vagoną ir veža toliau. Jeigu matai pro plyšius šviesos ruoželį – vadinasi, diena, jei nematai - naktis...”

Toks tad buvo tas bildantis 40-ųjų geležinkelis, toks tad liko – lietuviškasis birželio simbolis. O šis atsiminimų frgamentėlis priklauso žymiam mūsų menininkui, fotografui ir grafikui “vagonų vaikui” Rimantui Dichavičiui.

Ir tremtyse ir lageriuose lietuviai turėjo didelį autoritetą tarp likimo bičiulių. Tačiau ir nemaža rusų bei kitų tautybių vietos gyventojų tiesė tada pagalbos ranką lietuviams tremtiniams, nes gerbė juos, nes išmoko iš jų kitaip gyventi ir kitaip dirbti. Ne viena lietuvių šeima šiandien jaučia dėkingumą Sibiro tolybių gyventojams, padėjusiems išgyventi.

Šiandien stovime prie mūsų trispalvės. Su gedulo juosta, pusiau nuleistos.

Stovime prie mūsų tautos ir valstybės vienybės simbolio.

Stovime Gedule ir Viltyje.

Visos tautos Gedule. Visos tautos Viltyje.

Stovime, kad susimąstytume. Vadinasi, niekada neužmirštume. Neužmirštume tautos kančios, pradėtos tais nelemtaisiais 40-ųjų ir 41-ųjų metų birželiais…




Naujausi pakeitimai - 2002 06 14.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas