Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba, pasakyta 1941 metų birželio atminties dienų paminėjime Seimo posėdyje 2002 06 13

Birželio 13 d. pranešimas VIR

Gerbiamieji kolegos Seimo nariai,

Mieli šio iškilmingo posėdžio svečiai,

Ryt ir poryt – juodosios mūsų politinio kalendoriaus dienos, vieni tamsiausių mūsų valstybės ir tautos istorijos puslapių. BIRŢELIO 14-OJI – Gedulo ir vilties diena, primenanti ir jau visada priminsianti mums, mūsų vaikams ir vaikaičiams pirmąjį Lietuvos piliečių trėmimą 1941-aisiais metais. BIRŢELIO 15-ŔJŔ, 1940-aisiais, Tarybų Sąjunga okupavo Lietuvą. Keistas sutapimas: dvi mūsų istorijos žiauriausios datos atsistojo viena šalia kitos: birželio 14-oji ir birţelio 15-oji. Ir tas sutapimas yra simboliškas: 1940-ųjų birželio 15-oji pagimdė 1941-ųjų birželio 14-ąją. Ir ne tik ją. Ji nulėmė visas tolesnes mūsų nelaimes: nepriklausomybės ir demokratijos praradimą, būsimąsias kitas okupacijas, tremtis, politinę emigraciją, bažnyčios ir sąžinės persekiojimą, pavojus lietuvių kalbai ir kultūrai, daugybę kitų aplinkybių, lėmusių moralinius, dvasinius pokyčius ir lietuviškojo mentaliteto deformacijas. O gal likimas specialiai sugretino birželio 14-ąją su 15-ąja… Kad šis kalendorinis tautos tragizmo koncentratas mus įkvėptų nepamiršti. Nepamiršti ilgiau nei mena tremtųjų, kalintųjų, šaudytųjų ir jų vaikų gyvoji atmintis. Kad padėtų giliau susikaupti, suprasti, apmŕstyti, pasimokyti. Kad leistų ilgėliau PATYLĖTI. Nes žmogus mąsto ne ŠAUKDAMAS, o TYLĖDAMAS. Siūlau patylėti ir tuo tylėjimu pagerbti žuvusius tėviškės šile, sušalusius prie Lenos, mirusius sibirų platybėse ir Stalino gulaguose. Ir tuo pačiu tylėjimu pagerbkime gyvuosius - kankintus, kalintus, tremtus. Atsistokim ir pagerbkime visus tuos, kurie yra ir amžinai bus mūsų LAISVĖS IR MŪSŲ NELAISVĖS KAINA.

Sugretinus įvairių šaltinių duomenis, prieinama išvados, kad per pirmąją ir visas vėlesnes tremtis, kurias lėmė 40-ųjų birželio l5-oji, iš Lietuvos buvo ištremta per 131 tūkstantis žmonių. Už ką? Už tai, kad buvo geri mokytojai ir vaikus mokė skaityti, rađyti ir skaičiuoti. Uţ tai, kad buvo valstiečiai ir labiau už viską mylėjo savo žemę, o ji jiems dosniai atsilygindavo. Būtent dėl to juos teko padaryti buožėmis. Ir tie buožės net sibiruose sugebėdavo būti gerais šeimininkais ir dar išmokydavo šeimininkauti vietos gyventojus. Uţ tai, kad buvo Lietuvos karininkai, prisiekă tarnauti Lietuvai… Uţ tai, kad buvo nepriklausomos Lietuvos valdininkai, partijř nariai ar vadovai, ţurnalistai, inteligentija. Uţ tai, kad MYLĖJO LIETUVĄ. Vieniems ji buvo tokia maža - vos keli, keliolika ar keliasdešimti hektarų, kuriuos gavo tėvas savanoris ar paveldėjo iš senelio, ar nusipirko už litus, kelių kartų po centą sutaupytus. Kitiems ji buvo – valstybė, pasaulio pripažinta, su savo vėliava, herbu ir litu. Ir Maironio apdainuotais nevėžiais, dubysomis. Paprastai anuomet niekas garsiai nešaukė apie Tėvynės meilę. Ta meilė buvo tokia tikra, tokia sena, tokia gili ir natūrali, kad garsiai apie tai skelbti nebuvo reikalo. Nebent dainose. Bet ir tos dainos paprastai buvo liūdnos ir todėl tylios. Matyt, tie, kurie pasišovė mus ištrinti iš pasaulio žemėlapio suvokė, kad ta tyli tėvynės meilė jiems ir visai rėkiančiai bolševikinei ideologijai yra gerokai pavojingesnė. Todėl ir dundėjo Lietuva Rytų nežinomybės link gyvuliniuose vagonuose su savo tyliąja Tėvynės meile. Ir ar ne todėl vargu ar rasime šiandien Lietuvoje šeimą, kurios giminėje nebūtų tremtinių, politinių kalinių – buvusių rezistentų ir disidentų. Per 50 okupacijos metų išaugo naujos kartos, su jau gerokai kitu Tėvynės meilės suvokimu. Dešimtmečiai ir tarybinė ideologija jų sielose tėvynės meilę sugebėjo kažkiek deformuoti. Laimei, ne sunaikinti, o tik prislopinti, uţmigdyti. Sąjūdis su savo dainuojančia revoliucija ją pažadino iš naujo. O kai netrukus mūsų mirusieji iš kapinaičių, pabirusių Sibiro platybėse, lėktuvais karstuose ėmė grįžti, pasaulis krūptelėjo. Jis nežinojo, kad yra tauta, kurios net mirusieji taip veržtųsi namo. Jis nežinojo, kad yra tauta, kuri taip myli savo Tėvynę. Pagaliau mes patys suvokėme kokia didelė yra ta meilė Lietuvai. Didesnė už pačią Lietuvą. Du kalendoriaus lapeliai: birţelio 14-oji ir birţelio 15-oji. Gedulas ir viltis.

Stovime ant Europos Sąjungos ir NATO slenksčio. Ir tas slenkstis yra mūsų Vilties slenkstis. Vilties, kad tos dvi viena šalia kitos esančios dienos, tokios, kokios jos buvo 1940-aisiais ir 1941-aisiais, jau niekada nepasikartos. Tačiau yra kita Viltis. Dar didesnė. Tai mes patys. Vienos iš dienų, kurias šiandien prisimename, 1940-ųjų birželio 15-osios, patirtis rodo, kad nepaisant tikrai mums siaubingai nepalankios tarptautinės konjunktūros, mes galėjome atrodyti ir gerokai kitaip. Galbūt Lietuvos likimas būtų pasisukęs kitaip, jeigu mūsų Vyriausybė būtų nusprendusi priešintis. Tačiau nestabili padėtis šalies viduje, politinės ir asmeninės intrigos pačioje valdžioje, aukščiausiųjų šalies vadovų neryžtingumas mūsų istoriją pasuko kitaip. Mokykimės iš istorijos, iš savo pirmtakų klaidų. Kad iš mūsų klaidų nesimokytų mūsų vaikai.




Naujausi pakeitimai - 2002 06 14.
Artūras Zeleniakas



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas