Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko kalba iškilmingame Kovo 11-tosios minėjime Operos ir baleto teatre. Vilnius, 2002-03-11

 

 

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente,

Jūsų Ekscelencija Ministre Pirmininke,

Ekscelencijos ambasadoriai,

Kolegos Seimo ir Vyriausybės nariai,

Sąjūdžio steigėjai ir buvę jo vadovai,

Nepriklausomybės akto signatarai,

Mieli šio iškilmingo vakaro svečiai,

Ponios ir ponai,

 

Dvyliktą kartą susirenkame paminėti Kovo 11-osios, datos, kuri mūsų tautos Laisvės metraštyje liks įrašyta ryškiausiomis raidėmis šalia Vasario 16-osios.

Apie Vasario 16-ąją mes žinome jau tik iš savo senelių ar tėvų pasakojimų, iš knygų, spaudos, o Kovo 11-oji - kol kas dar net ne istorija. Tai nūdiena, kurią dar atsimename, nes ją išgyvenome patys, kūrėme patys, būdami Sąjūdžiu, eidami su Sąjūdžiu ar referendume atiduodami savo - lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų, karaimų - balsus už mūsų valstybės Nepriklausomybę.

O kovo 11-ąją tą mūsų siekį, jau kaip įvykusį faktą, savo parašais patvirtino mūsų išrinktieji, tą dieną tapę Nepriklausomybės akto signatarai.

Mums didelė garbė, kad dauguma signatarų šiandien čia su mumis. Trūksta ir jau visada trūks - Birutės Nedzinskienės, Česlovo Kudabos, Kazimiero Antanavičiaus, Jokūbo Minkevičiaus, Gintaro Ramono, Valerijono Šadreikos.

Pagerbkime jų atminimą tylos minute. Pabūkime tą minutę čia drauge su jais.

Ačiū...

 

 

Kovo 11-oji – tai išsipildžiusi mūsų tautos viltis būti laisviems. Ne taip jau paprasta buvo 50 metų išsaugoti tą viltį. Išsaugojome.

Todėl kad turėjome ginkluotą, o vėliau ir pasyviąją rezistenciją.

Turėjome disidentus, leidusius "Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką", kitą pogrindinę spaudą, literatūrą. Dauguma jų buvo žiauriai tardomi, kalinami, kalėjimuose, lageriuose.

Turėjome drąsuolių, kiekvieną vasario 16-ąją kėlusių lietuviškas vėliavas Lietuvos miestuose, miesteliuose ir kaimuose.

 

 

Išsaugojome viltį dar ir todėl, kad Lietuva ir tomis sąlygomis mokėjo išgyventi. Kai kas tai vadino kolaboravimu. Jeigu tai buvo kolaboravimas, tai daugumos mūsų žmonių kolaboravimas buvo be išdavystės.

Taip jie statė namus, sodino medžius, tiesė kelius, statė mokyklas ir ligonines. Mūsų motinos gimdė vaikus, augino juos, auklėjo, leido į mokslus. Mūsų mokytojai juos išmokė skaityti knygas taip, kad sugebėtų suprasti ne vien tai, ką mūsų rašytojai rašė eilutėse, bet ir tai, kas buvo rašoma tarp eilučių.

Taip kolaboruodami dainavome - ir pasaulis krūptelėdavo nuo susižavėjimo, išgirdęs ir išvydęs kaip vienu metu tą pačią dainą darniai užtraukia keliasdešimties tūkstančių žmonių choras.

Skambėjo ir rusiškos dainos. Bet skambėjo ir Maironio "Lietuva brangi". Kai dainų ir šokių liaudies ansamblis "Lietuva" gastrolių metu mūsų kaimuose ir miestuose ją uždainuodavo, žmonės atsistodavo. Ši daina buvo tarsi himnas.

Taip kolaboruodami žaidėme krepšinį. Ir už Tarybų Sąjungą. Bet buvo ir tokių metų, kai triuškindavome Maskvą pačioje Maskvoje, kuri tada daug kam rodėsi nenugalima. Ir tada Lietuva atsistodavo Krepšiniui. Kaip Himnui. Ir skandavo Kaunas, Maskva, Budapeštas: “LIE-TU-VA”.

Vienas žinomiausių Lietuvos disidentų Liudas Dambrauskas šį kolaboravimą yra pavadinęs pasyviąją rezistencija. Jis sakė:

"Jeigu mes nebūtume turėjo kolaborantų, tos pasyviosios rezistencijos - šiandien nebūtume turėję nei mokyklų, nei lietuvių kalbos, kurios gali pavydėti daugelis užsienio tautų. Mes neturėtume nei plentų, nei pramonės...”

Visa tai mus išmokė būti vieningais. Ir dainoje, ir viltyje, ir maldoje.

Bet Kovo 11-ajai to dar nepakako. Dar buvo reikalinga palanki politinė situacija. Ir ji atsirado. Kovo 11-ąją.

Bet tai dar nebuvo mūsų Kovo 11-oji. Likus lygiai penkeriems metams iki jos, 1985-ųjų kovo 11-ąją, Maskvoje kompartijos generaliniu sekretoriumi buvo išrinktas Michailas Gorbačiovas. Tiesa, po šešerių metų jis bandė mūsų laisvę pasmaugti. Tik jo kariauna, sausio 13-ąją praliejus Lietuvos kraują, mūsų Nepriklausomybę tik dar labiau sustiprino.

Tačiau tada, 1985 metų kovo 11-ąją, Gorbačiovo atėjimas į valdžią turėjo tiesioginės įtakos mūsų Kovo 11-ajai.

Kaip savo knygoje rašė vienas Sąjūdžio kūrėjų, pirmasis Sąjūdžio vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, "Gorbačiovo paskelbta perestroika mums davė puikų ginklą".

Tačiau ir to ginklo, tos palankios politinės situacijos mūsų Kovo 11-ajai dar nepakako. Dar buvo reikalingas ŽODIS.

Tas Žodis turėjo būti labai švarus. Tariamas nesuteptomis lūpomis. Tariamas tų, kuriuos tauta gerai žinojo ir tikėjo.

Ir Žodį tarė į Sąjūdį atėję - Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Vytautas Bubnys, kiti rašytojai, architektai, muzikai, filosofai, fizikai, ekonomistai matematikai, žinomi mūsų intelektualai. O vėliau prie jų prisidėjo nuo Maskvos atsiskyrusios Lietuvos kompartijos vadovai. Jų žodžio Lietuva klausėsi šimtatūkstantiniuose mitinguose, jį platino atsiradusi nepriklausoma žiniasklaida.

Ir tada atėjo Mūsų Kovo 11-oji.

Į mūsų žemę sugrįžo Laisvė.

Sugrįžo iš mūsų širdžių, kur gyva buvo tuos 50 metų.

Toks trumpas atstumas, o taip ilgai ji ėjo...

Kovo 11-oji - lemtinga diena ne tik mūsų valstybės ir tautos gyvenime.

Kovo 11-ąją trūko grandinė, juosusi didžiausią imperiją - šeštadalį pasaulio.

Tą dieną buvo amžinai palaidotas marksizmo klasikų mitas apie tai, kad imperijų grandinės trūksta per pačią silpniausią jos grandį – ekonomiškai silpniausiose ir socialiai labiausiai užguitose valstybėse.

Kovo 11-ąją imperijos grandinė trūko per pačią stipriausią jos grandį. Per Lietuvą, kuri drauge su Latvija ir Estija imperijoje buvo laikomos pavyzdinėmis ir atraminėmis. Tarybinė propagandos mašina užsieniečiams jas rodė kaip pavyzdį to gyvenimo, kurio gali pasiekti socializmas.

Šiandien mes pakvietėme į Vilnių pirmuosius Lietuvos vaikus, gimusius ne socializme, ne imperijoje, o mūsų valstybėje. Gimusius Laisvėje. Gimusius 1990 m. kovo 11-ąją.

Seimo rūmuose jie susitiko su signatarais ir gavo po nuostabią dovaną: Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo akto kopijas ir signatarų autografus.

Leiskite pasveikinti visus su Kovo 11-ąją, mūsų Laisvės sugrįžimo 12-osiomis metinėmis.

Leiskite pasveikinti mūsų Laisvės bendraamžius vaikus su jų gimtadieniu.

Visų vardu tariu nuoširdų ačiū Sąjūdžio kūrėjams ir vadovams, kurie, rizikuodami savo ir šeimų likimu, atvedė mus į Kovo 11-ąją.

Dėkoju signatarams, savo parašais prieš 12 metų pranešusiems pasauliui, kad lietuvio svajonė tapo realybe.

 

Dėkoju už dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 2002 03 12.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas