Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba torų perdavimo Jeruzalės žydų paveldo centrui "Hechal Shlomo" ceremonijoje

2002 01 30

 

Gerbiamieji šio istorinio akto dalyviai ir liudininkai,

 

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvos žiniasklaida daug rašė apie

Torų grąžinimą žydų bendrijoms.

Mes NEGRĄŽINAME torų.

GRĄŽINTI gali tas, užvaldė turtą prieš savininko valią. Nepriklausoma Lietuva nei toras savinosi, nei grobė, nei skolinosi. Nei tarpukario nepriklausoma Lietuva, nei šiandieninė.

Lietuva toras tik IŠSAUGOJO. Išsaugojo ne tik kaip brangiausią žydų tautos relikviją, o ir kaip SAVO valstybės turtą - paveldą, turintį didelės kultūrinės ir istorinės reikšmės, nes be puslapių, kuriuos į mūsų valstybės istoriją įrašė žydai, ta istorija yra sunkiai įsivaizduojama. Beje, ir žydų tautos istorija būtų gerokai skurdesnė be Lietuvoje gimusių, augusių ar besimokiusių žydų - menininkų, mąstytojų, politikų, kuriais didžiuojasi ir Izraelis, ir Lietuva. Ir pasaulis.

Todėl šiandien mes NE GRĄŽINAME, o PERDUODAME šį neįkainojamą žydų kultūros ir religijos turtą.

Perduodame nuoširdžiai vykdydami humanistinę misiją, rodydami gerą valią ir suprasdami torų, kaip religinių rankraštinių tekstų, perrašinėtų apeiginei paskirčiai, reikšmę žydų tikėjimo ir kultūros tradicijai.

Biblija mums išsaugojo istoriją apie didžiąją misiją, kuriai Dievas pasirinko žydų tautą. Gal todėl šioje tautoje visais laikais buvo gausu talentų, stebinusių pasaulį atradimais, išradimais, meno šedevrais.

Deja, žydai tapo ne vien DIEVO išrinktieji.

Juos išsirinko ir piktosios pasaulio jėgos.

Žydai visais laikais turėjo išlaikyti tokius išbandymus, prieš kuriuos blanksta baisiausi pasaulio košmarai.

Labai sunku tarti šiuos žodžius, tačiau nuo istorijos nepabėgsi: tarp tų piktavalių būta ir lietuvių.

Mūsų tauta ir valstybė prakeikė žydšaudžius, tačiau šių juodųjų puslapių iš mūsų istorijos neišplėši.

Laimė, visai šalia juodųjų ėjo ir baltieji puslapiai, į kuriuos ryškiausiomis raidėmis įrašyti lietuviai, gelbėję žydus – kūnus ir sielas. Sielomis, šiuo atveju, laikau šias toras, šias Penkiaknyges, iš kurių tikėjimo, vilties ir didžios išminties sėmėsi ištisos žydų kartos. Ir galbūt žydų tauta, nugalėjusi visus išmėginimus, ir išliko, būtent todėl, kad turėjo šią sielą – savo TORAS.

Toros – ne vien žydų tautos siela. Jos formavo visų mūsų moralę. Per jas pas mus atėjo ir 10 Dievo įsakymų, tapusių moraliniu testamentu visam krikščioniškam pasauliui.

Tačiau rudasis pasaulio maras nacizmas XX amžiuje pamynė visus 10 Dievo įsakymų iš karto. Didysis žydų menininkas Markas Šagalas savo kūryboje įamžino žydus, iš degančių namų nešančius tai, kas jiems brangiausia - prisispaustas prie krūtinių TORAS.

Ir vis dėlto daug jų liko neišneštų. Lietuvoje taip pat. Mūsų žmonės, aptikę jas, slėpė namie, paskui, vos pasibaigus karui, nešė Knygų rūmų direktoriui Antanui Ulpiui. Nešė mokytojai, kunigai, paprasti miestelėnai – lietuviai, lenkai, rusai. LIETUVIS Antanas Ulpis Knygų rūmų darbuotojams RUSAMS Deviatnikovui ir Vavilovui skyrė sunkvežimį, kuriuo jie važinėjo po Lietuvos miestus ir miestelius ieškodami ŽYDŲ torų. Ir didelė dalis torų, kurias šiandien perduodame, yra iš šito sunkvežimio…

Paskui šios toros buvo paslėptos, ir tik keletas žmonių Knygų rūmuose žinojo, kur. Kitu atveju, jos jau tada tikriausiai būtų patekę į Maskvos ar Leningrado archyvus, muziejus, ir jau ne mes būtume sprendę jų perdavimo žydų bendrijoms klausimą.

Todėl mes visi, dviejų valstybių ir dviejų tautų atstovai, dalyvaujantys šiame nepaprastos svarbos humanistiniame akte, turėtume prisiminti ir šiuos teisuolius – žmones, gelbėjusius toras, gelbėjusias žydų sielas.

Būtų puiku, jeigu vyresnės kartos žmonės, prisimenantys torų gelbėjimo istorijas ir pačius gelbėtojus, ateitų į savo miestų miestelių bibliotekas, mokyklas, kraštotyros muziejus ir paliktų juose savo atsiminimus. Šie teisuoliai negali būti užmiršti. Nei lietuvių, nei žydų.

Noriu išreikšti viltį, kad ši diena įeis į mūsų valstybių ir tautų istoriją. Ir ji bus jos BALTAS PUSLAPIS. Puslapis, leisiantis mums pasijusti dar arčiau vienas kito.

 




Naujausi pakeitimai - 2002 01 30.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas