Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba „Sausio 13-osios reikšmė”, pasakyta 2002 m. sausio 13 d. Seimo neeiliniame iškilmingame posėdyje, skirtame Laisvės gynėjų dienai

Gerbiamieji Seimo nariai, Seimo svečiai ir Nepriklausomybės Akto signatarai,

Šiandien visa Lietuva prisimena vieną svarbiausių savo valstybės ir tautos istorijos datų.
1991-ųjų sausio 13-ąją mes laikėme svarbiausią mūsų pilietinės brandos egzaminą.
Ir išlaikėme.
Išlaikėme taip, kad pasaulis krūptelėjo: žmonės - prieš tankus!..
Tai buvo ne visai tiesa...
Ne žmonės ėjo prieš tankus.
Ėjo tankai.
Ėjo prieš žmones. Visiškai beginklius. Ir dar tokius keistus... Į juos šaudo, muša automatų buožėmis, į juos šliaužia tankai ir traiško nespėjusius pasitraukti, o jie... dain
uoja.
Daug kas jau buvo bemanąs, kad dainuojanti revoliucija pasibaigė. Netiesa, kai mums reikia kilti į kovą, mes imame dainuoti - ir tankai sustoja.
Tačiau, kad svetimi tankai sustotų, reikia, kad dainuojantys Tėvynę ir laisvę mylėtų labiau už gyvenimą
.
Ir dar reikia, kad dainuojantys būtų neginkluoti.
Tuomet krūpteli pasaulio sąžinė - ir tankai sustoja prieš dainą...
Gal dar ir tada nebūtų sustoję...
Dar reikėjo, kad pasigirstų rusiškas balsas.
Ir jis pasigirdo:
"Prekratit eto bezobrazije"...
Tai bu
vo Boriso Jelcino balsas.
Ir tada tankai sustojo.
Juos sustabdė lietuviška daina, gimstanti Rusijos demokratija ir pasipiktinęs pasaulio balsas.

Rengiantis šiai dienai teko peržiūrėti nemaža tų dienų vaizdo įrašų. Neįmanoma pamiršti kadrų, kuriuose pagyvenusi lietuvė, stovėdama visai prie tanko laužyta rusų kalba Norvegijos televizijos ir radijo žurnalistui Hansui Vilhelmui Stenfeldui sako: "41-aisiais, kai rusai traukėsi iš Lietuvos, aš buvau dar nedidelė, tačiau pamenu, du kibirus pieno nešiau tiems bėgantiems kareivukams. O jų vaikai šiandien į mane, pensininkę, laiko atsukę automatus..."
Po spaudos rūmų šturmo sausio 11 d. vienas rūmų gynėjas priėjo prie pulkininko, vadovavusio operacijai, ir paklausė:
- Ar nebijote, kad Dievas nubaus Jūsų šeimą?
Ir p
ulkininkas atsakė:
- Tegu bijo tas, kas davė įsakymą.
Maskvoje tuo metu leisto leidinio "Sobesednik" specialusis korespondentas tomis dienomis rašė:
"Naivūs atrodė SSRS gynybos ministro Jazovo bandymai suversti visą kaltę majorui Sibiriakovui ar garnizono
vadui Uschopčikui, juolab kad Lietuvoje tuo metu buvo Jazovo pavaduotojas, oro desanto kariuomenės vadas generolas Vladislavas Ačalovas. Tačiau ir jis teisinosi nieko nežinojęs nes tuo metu esą buvęs Kaune".
"Tai kas gi atsakys už tai kas įvyko?"- retori
škai tada klausė savo skaitytojų Maskvos žurnalistas.
Tai kas gi davė šitą baisųjį įsakymą?
Praėjus daugiau kaip 8 metams, 1998 m. kovą tas pats generolas Ačalovas jau Lietuvos žurnalistui prisipažins:
"Galima, sakyti esu vienas šio plano rengėjų. Netgi, sakyčiau, kad aš jį rengiau. Apie jo egzistavimą žinojo 2 ar 3 žmonės. Primygtinai kartoju: NURODYMAS ATĖJO IŠ POLITINĖS VADOVYBĖS. Šitos komandos autorius - vienas žmogus: tuo metu SSKP CK generalinis sekretorius, Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas. A
š negavau nurodymo tiesiai iš jo. Aš gavau nurodymus iš Gynybos ministro".
Ir dar generolas Ačalovas pridūrė:
"Manyje tada jokių vidinių diskusijų nevyko. Aš kariškis, pašventęs tam visą gyvenimą. Jeigu man dabar būtų duotas nurodymas viską pradėti iš naujo, aš daryčiau lygiai taip pat. Aš buvau generolas Ačalovas. Generolui Ačalovui komandavo partija, žmogui Ačalovui - irgi komandavo partija".
Tomis dienomis vienoje spaudos konferencijoje LKP (TSKP) CK vyriausiasis ideologas Juozas Jermalavičius, sėdėdamas su sovietiniais generolais, apibūdindamas situaciją, leido sau pasakyti: "Vyksta paprasčiausias pilietinis karas".
Gal galėtų "didysis istorikas", šis "juodasis metraštininkas" nurodyti bent vieną pilietinį karą, kuriame viena pusė neiššovė nė šūvio, ne
s buvo ginkluota tik daina.
O prieš tą dainą ėjo tankai ir šarvuočiai.
Ar pasaulinė istorija daug žino tokių “pilietinių karų”?
Tokių, kuriuose nugali daina.
Ant kiekvieno sunkvežimio, kuriais po Vilnių ginkluoti svetimi kariškiai buvo vežiojami šaudyti į mus ir mūsų dainą, JIE rašė rusiškai rašė žodį "LIŪDI"...
Koks baisus cinizmas. Koks pasityčiojimas iš žodžio ŽMOGUS, apie kurį rusų literatūros klasikas Maksimas Gorkis rašė: "TAI SKAMBA IŠDIDŽIAI".
Tomis dienomis žodis LIŪDI išdidžiai neskambėjo.
Mes
irgi rašėme tą žodį "LIŪDI"...
Tik savo - lietuviškomis raidėmis.
RAŠĖME ANT GEDULO VAINIKŲ.
"Liūdi tėvai"...
"Liūdi brolis, sesuo"...
"LIŪDI LIETUVA"
Liūdi, kad neišsaugojo...
Kad neišsaugojo LORETOS ASANAVIČIŪTĖS,
VIRGINIJAUS DRUSKIO,
DARIAUS GERBUTAVIČ
IAUS,
ROLANDO JANKAUSKO,
RIMANTO JUKNEVIČIAUS,
ALVYDO KANAPINSKO,
ALGIMANTO PETRO KAVALIUKO,
VIDO MACIULEVIČIAUS,
TITO MASIULIO,
ALVYDO MATULKOS,
APOLINARO POVILAIČIO,
IGNO ŠIMULIONIO,
VYTAUTO VAITKAUS.
Siūlau minutei atsistoti ir tyliai pagalvoti apie j
uos.
Apie tuos, kurių nesugebėjome išsaugoti... Ačiū.
Didvyriais tapo ne vien tie, kas tomis dienomis žuvo.
Didvyriais tapo ne vien tie, kas nukentėjo nuo tankų ir kulkų.
Didvyriais tapo tie, kas paprasčiausiai budėjo prie televizijos bokšto, Radijo ir te
levizijos, Seimo, Spaudos rūmų, kituose svarbiuose objektuose.
Didvyriais tada tapo visi, nes gynė ne bokštą, ne Seimą, ne rūmus...
Nes gynė Lietuvą.
Nes buvo suvažiavę iš visos Lietuvos.
Ir lygiai taip pat Lietuvą ginti buvo pasirengę kiekviename mieste
ir kaime.
Didvyriais tada tapo ir mūsų žurnalistai, ir atvykę iš užsienio. Desantininkai daužė jų kino, video ir fotokameras, juo stumdė mušė, bet jie dirbo savo darbą.
Kai buvo užimti Spaudos rūmai, ir daugelis laikraščių liko be pastogės, daugelio jų re
daktoriai susirinko “Respublikoje” ir vieningai nusprendė išleisti bendrą leidinį. Ir jau kitą dieną 300 tūkstančių egzempliorių tiražu lietuviškai ir rusiškai išėjo ir buvo nemokamai platinama “Laisva Lietuva”.
Didvyriai tada galėjo tapti net tie, kas tuo
metu nebuvo Lietuvoje...
Kaip tik tomis dienomis gastrolių į Ispaniją turėjo važiuoti profesoriaus Sauliaus Sondeckio kamerinis orkestras. Tačiau lėktuvai iš Kauno neskrido. Gastrolių organizatoriai, gyvenantys Vakaruose, matyt, papirko sovietinį "Aeroflo
tą", nes atsirado ne tik lėktuvas, bet ir generolo Uschopčiko kareiviai lydėjo mūsų muzikantų autobusą į oro uostą. Kad nieko neatsitiktų...
Ir iš tiesų, ko gero, tik kariškių dėka nieko ir neatsitiko. O galėjo atsitikti, nes profesoriaus Sondeckio lagamin
e buvo jau sumontuotas filmas apie sausio įvykius Lietuvoje ir šūsnis fotografijų. Jau Ispanijoje videofilmas buvo atiduotas televizijai ir imtas rodyti pasaulyje. O nuotraukas su orkestru gastroliavęs didysis rusų muzikas Rostropovičius kiekvienoje savo spaudos konferencijoje platino Vakarų žurnalistams.
Tai buvo didvyrių dienos ir mes turime didžiuotis, kad esame ta karta, kuriai buvo suteikta garbė vieną savo himno eilutę pamatyti GY-VĄ:
TU DIDVYRIŲ ŽEME...
Mūsų vaikai turi teisę didžiuotis, kad tada, 1
991 sausį mes buvome tokie.
Mes, Seimo nariai, turime teisę didžiuotis, kad mus į Seimą išrinko... TOKIA TAUTA. Ir nė sekundę neužmiršti: MES NETURIME TEISĖS BŪTI NEVERTI TOKIOS TAUTOS. Ačiū.




Naujausi pakeitimai - 2002 01 13.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas