Lietuvos Respublikos Seimas

Baltijos Asamblėjos delegacijos dalyvavimo Šiaurės Tarybos konfliktų prevencijos ir civilinio krizių valdymo seminare, vykusiame 2001 m. balandžio 23 d., ataskaita

Baltijos Asamblėjos Prezidiumo ir Šiaurės Tarybos delegacijos posėdyje, įvykusiame 2000 m. gruodžio 8 d. Vilniuje, Šiaurės Taryba gavo narių pasiūlymą dėl konfliktų prevencijos priemonių ir krizių valdymo Europoje.

Šiaurės Tarybos Prezidiumas aptarė šį klausimą savo posėdžiuose 2000 m. spalį ir lapkritį ir nusprendė sukurti darbo grupę, parengsiančią Prezidiumui ataskaitą šiuo klausimu ir pateiksiančią Šiaurės Tarybos sesijai 2001 m. Darbo grupė surengė vieną posėdį ir sudarė savo darbo planą. Grupei pirmininkauja parlamento narys iš Alando Olof Erland.

2001 m. balandžio 23 d. Marienhamn, Åland surengto seminaro tikslas – stiprinti konfliktų prevencijos ir civilinio krizių valdymo supratimą, pasidalinti praktine civilinio krizių valdymo patirtimi ir aptarti civilinio krizių valdymo apimtis ir vaidmenį ateityje. Vienu svarbiu seminaro aspektų buvo apsvarstyti galimą Šiaurės Tarybos bei kitų tarptautinių ir parlamentinių bendradarbiavimo organizacijų vaidmenį šioje srityje.

Seminare dalyvavo Šiaurės Tarybos nacionalinės delegacijos, Šiaurės Tarybos partinės grupės, ekspertai iš įvairių tarptautinių organizacijų bei Baltijos Asamblėjos delegatai – Vitas Matuzas (parlamento narys, Lietuvos delegacija), Valve Kirsipuu (parlamento narė, Estijos delegacija), Renata Jankauskaitė (Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje sekretorė) ir Marika Laizane (BA sekretoriato projektų vadovė).

Seminarą atidarė Olof Erland, kuris pabrėžė, kad esame susipažinę su Šaltojo karo laikotarpio karinėmis struktūromis. Šiandien mums reikia civilinių struktūrų, kad galėtume užtikrinti taiką ir stabilumą pasaulyje. Mes kitaip apibrėžiame “saugumo” sąvoką. Ši sąvoka yra problema šalims, visuomenėms ir kiekvienam mūsų. Tai problema ir Šiaurės Tarybai, nes būtina užtikrinti stabilią demokratinę sistemą bei šiaurės regiono ir visos Europos gerovę ir stabilumą.

Prof. Bertel Heurlin, Danijos užsienio reikalų instituto direktorius moksliniam tiriamajam darbui, savo pranešimo “Naujoji saugumo padėtis ir platesnė saugumo sąvoka” pradžioje pabrėžė, kad po Šaltojo karo išliko vienas konkretus ir esminis bruožas – skirtumas tarp plėtros ir ne plėtros. Šį skirtumą galime sumažinti:

- per karinę integraciją,

- per visuomenės integraciją.

Po Šaltojo karo dabar galime aiškiai matyti, kaip pasikeitė tarptautinės sistemos struktūra:

- yra daugiau saugumo,

- yra nauja saugumo moralė.

Šiandien mes galime padalinti “saugumo” sąvoką į “minkštąjį” ir “kietąjį” saugumą ir įvairių sričių saugumą. Konfliktai įgavo visai kitą “veidą”. Pagrindiniu visuomenės rūpesčiu tapo, kaip apsiginti nuo grėsmių, nes pastarosiose pusiausvyros nėra. Neturime karinės pusiausvyros. Kosovo konfliktas aiškiai parodė, kad tarptautinė bendruomenė nėra pasirengusi atremti naujus sunkumus. Dešimties metų laikotarpis parodė, kad konfliktai nėra visuotiniai, bet regioniniai. Tarptautinėje sąrangoje regioninių konfliktų gausu. Po Šaltojo karo tarptautinė sistema įgauna naujų bruožų:

- tarptautinės sistemos centre – individas,

- bendra atsakomybė,

- naujos konflikto formos.

Esti keletas saugumo strategijos modelių:

- sutarimu grindžiamas saugumas – bendras lygiateisių (partnerių) valdymas,

- kolektyvinis saugumas – visi prieš vieną,

- bendrijos saugumas (integracija) – visi tampa vienu,

- visapusiškas saugumas – viskas yra saugumas,

- bendras saugumas – visi prieš bendrą grėsmę,

- bendradarbiavimu grindžiamas saugumas – visi su visais,

- jėgų pusiausvyros saugumas arba lygiateisiškumu grindžiamas saugumas – visi prieš visus esant pusiausvyrai.

Prof. Bengt Sundelius, Stokholmo nacionalinės gynybos koledžo direktorius moksliniam tiriamajam darbui, savo įžanginėje kalboje “Civilinio krizių valdymo anatomija” pripažino, kad krizių valdymui yra būdingi šie bruožai:

- krizių prevencija,

- pasirengimas krizėms,

- sprendimų priėmimas esant krizei,

- ryšiai esant krizei,

- krizių atpažinimas.

Jis pabrėžė, kad visi šie bruožai yra svarbūs krizių valdyme ir bandė atsakyti į klausimą, kas yra “krizės” sąvoka:

- krizė – grėsmė esminėms vertybėms,

- krizė – grėsmė visuomenių saugumui ir stabilumui,

- krizė – taikos sugriovimas.

B. Sundelius pabrėžė, kad svarbiausias tarptautinių organizacijų tikslas yra užkirsti kelią krizėms, plėtoti civilinio krizių valdymo mokymo sistemas.

Antroji seminaro dalis buvo skirta konfliktų prevencijos ir civilinio krizių valdymo patirčiai ir pavyzdžiams.

Lennart Myhlback, JT misijos Kosove regioninis administratorius, kalbėjo apie administracinių greito reagavimo pajėgų būtinybę bei apie Kosovo padėtį ir konfliktą, kad Kosovo konfliktą galima apibūdinti dvejopai:

- kritikuotojų požiūriu: Kosove esti etninio smurto, trūksta įstatymiškumo ir stabilumo,

- kūrėjų požiūriu: per pastaruosius dvejus metus Kosove galime stebėti didelę pažangą, pvz., atkurtos mokyklos, vykdomos sveikatos priežiūros ir įvairios kitos reformos.

B. Myhlback pabrėžė, kad pagrindinis visų reformų ir Kosovo atstatymo tikslas – įtraukti vietos visuomenę į visus atstatymo ir reformų procesus. Pagrindiniu tarptautinių organizacijų tikslu yra pagerinti padėtį Kosove:

- sukurti teisinius pagrindus rinkimams Kosove surengti,

- išspręsti pilietybės klausimą,

- pagerinti tarptautinių organizacijų pasirengimą, įgalinantį spręsti konfliktines situacijas Kosove.

Baigdamas B. Myhlback sakė: “konfliktai keičiasi. Keičiasi intervencijų ir misijų pobūdis. Vykstant šiems pokyčiams privalo keistis ir institucijos, kurios juos sprendžia, bei jų kišimosi būdai”.

Norvegijos ambasadorius Tom Vraalsen savo pranešime “Prevencinė, tylioji diplomatija” pabrėžė, kad konfliktų prevencija yra pirmasis tyliosios diplomatijos žingsnis, kad būtina numatyti konfliktą ir taikant konfliktų prevencijos priemones būti kaip galima kantresniems. Jo teigimu, šiaurės šalys bendradarbiauja pagal taikingos tyliosios diplomatijos principus.

Islandijos ambasados Briuselyje atstovė Sturla Sigurjonsson supažindino su islandų konfliktų prevencijos patirtimi. Ji daugiau dėmesio skyrė šiaurės šalių bendradarbiavimui. S. Sigurjonsson teigimu, visos šiaurės šalys turi stiprią ekonomiką ir yra pajėgios parengti savo konfliktų prevencijos strategijas.

Prezidento Ahtisaari kanceliarijos vyr. patarėja Kristiina Rinkineva savo pranešime “Gebėjimų kūrimas, koordinavimas ir mokymas” dėmesį sutelkė į Europos krizių valdymo civilinio personalo mokymo centro klausimus. Ji pažymėjo, kad labai sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos ir aplinkybių bei pripažino, kad ES valstybės narės neturi atitinkamų civilinio personalo parengimo misijoms gebėjimų. Europos krizių valdymo civilinio personalo mokymo centro įsteigimas suteiks galimybę įtraukti esamus ir galimus civilinius pajėgumus į įvairias taikos operacijas. Toks centras papildys karinį taikos palaikymą ir policijos mokymą. K. Rinkineva pabrėžė, kad būtina gerinti civiliniame krizių valdymo procese dalyvaujančio personalo kokybę.

Estijos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narė Valve Kirsipuu dėmesį sutelkė į “Grėsmes Estijos saugumui ir jų valdymą”. Jos teigimu, pagrindines grėsmes Estijai kelia galimas nestabilumas ir politiškai nekontroliuojamas tarptautinės padėties raidos scenarijus bei tarptautinės krizės. V. Kirsipuu pripažino, kad artimoje ateityje tiesioginių grėsmių Estijos saugumui kilti neturi, kad stabili ekonominė ir politinė Baltijos regiono plėtra bei geri kaimyniniai santykiai yra pirmosios visų Baltijos valstybių saugumo ir stabilumo priemonės. Ji kalbėjo, kad po Šaltojo karo kyla ne tik kariniai konfliktai bet ir nekariniai konfliktai, pvz., ekologinės grėsmės, etniniai neramumai, tarptautinis nusikalstamumas, galimas socialinių ir ekonominių problemų paaštrėjimas ir t. t. Nekariniai konfliktai gali tiesiogiai įtakoti Estijos saugumą ir stabilumą. Sutelkusi mintis į Baltijos valstybių integraciją į ES ir NATO, ji pripažino, kad Estija priėmė su ES politika šioje srityje suderintą saugumo ir gynybos politiką.

Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje nario Vito Matuzo pranešime “Europos bendradarbiavimas – konfliktų prevencijos priemonė” buvo nagrinėjami karinių konfliktų prevencijos klausimai, kurie glaudžiai susiję su šiuolaikinės Europos saugumu. V. Matuzas pabrėžė, kad “ne karinis potencialas, ne šalių gynybos strategija ar dar kažkas panašaus, o sugebėjimas rasti konsensusą yra krizių bei konfliktų prevencijos esminė priemonė”. Jis pastebėjo, kad Europos karinio saugumo klausimas glaudžiai siejasi su naująja Europos saugumo samprata, kuri pasikeitė per praėjusius metus. Jo nuomone, Europos Sąjunga daro neišmatuojamą poveikį Europos saugumo sampratai.

V. Matuzas supažindino su Baltijos valstybių bendradarbiavimu saugumo srityje. Baltijos valstybės padarė pirmą svarų žingsnį saugumo užtikrinimo link – jos įrodė, kad tarpusavyje gali pasiekti konsensusą. Baltijos šalių vaidmuo Europos integracijos procese ir užtikrinant Europos kolektyvinio saugumo sistemą akivaizdžiai plečiasi. Baltijos valstybių regioninis bendradarbiavimas gynybos srityje sėkmingai plėtojamas: sukurtas taikos palaikymo batalionas (BALTBAT), sudarytas iš Latvijos, Estijos ir Lietuvos karinių dalinių, BALTRON – bendra jūrų eskadrilė, BALTNET - bendras oro žvalgybos tinklas su žvalgybos centru Lietuvoje, Baltijos gynybos koledžas (BALTDEFCOL). Jis paminėjo ir glaudų karinį bendradarbiavimą su Skandinavijos šalimis.

V. Matuzas pabrėžė, kad taiką galima užtikrinti ne karine jėga ar nacionalinėmis gynybos strategijomis, bet šalių gebėjimu pasiekti bendrą sutarimą ir bendradarbiauti.

Parlamento narė Susanne Eriksson supažindino su Alando salos krizių valdymo pavyzdžiu. Ji pripažino, kad kiekvienos šalies ir visos tarptautinės bendruomenės pačiu svarbiausiu tikslu yra užtikrinti ekonominį ir politinį stabilumą, kad būtų išvengta galimų konfliktų.

Trečiojoje seminaro dalyje dalyviai nagrinėjo klausimus, kurie yra susiję su konfliktų prevencija ir civiliniu krizių valdymu. Seminaro dalyviai aptarė šiuos klausimus: ko reikia konfliktų prevencijai ir civiliniam krizių valdymui? Ar yra šiaurinė pridėtinė vertė konfliktų prevencijoje ir civiliniame krizių valdyme? Ar pasiteisintų bendri šiaurės šalių mokymo planai? Ar šiaurės šalims reikėtų koordinuoti išteklius bei kiti klausimai.

Svarstymams pasibaigus seminaro dalyviai priėjo išvados, kad pagrindiniais kiekvienos šalies tikslais yra užsitikrinti ekonominį ir politinį stabilumą, plėtoti demokratiją, parengti konfliktų prevencijos strategiją bei bendradarbiauti įvairiose srityse ir su įvairiomis šalimis.

Parengė Baltijos Asamblėjos Sekretoriatas




Naujausi pakeitimai - 2002 09 03.



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo narių komandiruotės ir kelionės  >   2000 - 2004 m. ataskaitos  >   SUOMIJA

LR Seimas