Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko Artūro Paulausko kalba konferencijoje “Valdovų rūmų istorija”

 

 

2001 11 21

Mieli konferencijos rengėjai, Valdovų rūmų paramos fondo valdybos,

Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos,

Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos

Draugijos “Pilis” nariai!

Brangūs mokytojai ir moksleiviai, kurių buvimas, čia, mano nuomone, ypač prasmingas...

Dėl Valdovų rūmų šiandien Lietuvoje aštriai diskutuoja mokslininkai. Pakankamai svarių argumentų turi ir viena pusė ir kita. Diskutuoja valstybės vadovai ir politikai.

Svarstymai vyksta visuomenėje ir žiniasklaidoje. Lietuva verda.

Ir daug kas jau kelia visai pagrįstą klausimą: NEGI TAI ŠIANDIEN SVARBIAUSIAS MŪSŲ GYVENIMO KLAUSIMAS? Žinoma, ne svarbiausias.

ŠIANDIEN – NE svarbiausias... O rytoj? RYTOJ, tai yra, po 10, po 100 metų – jis gali būti svarbiausias.

Visiškai suprantu tą visuomenės dalį, kurie siūlo tuos pinigus geriau atiduoti mokslui, aukštosioms mokykloms ir studentams gelbėti.

Tik be šių rūmų, be kitų dalykų, susijusių su tautinio identiteto, jau kartais slystančio iš mūsų rankų, išsaugojimu - ar tas mūsų jaunimo išsilavinimas bus toks svarbus?

Jau dabar diplomuoti protai plaukia iš Lietuvos. Integruojantis į pasaulį, jie plauks dar greičiau. Ir iš ten atplauks visai kiti...

Ir tautinio identiteto mumyse liks vis mažiau...

O jau tada iš tiesų mums jokie rūmai nepadės.

BUS VĖLU...

Esu šventai įsitikinęs: KUO LABIAU INTEGRUOSIMĖS Į PASAULĮ, TUO LABIAU TIE RŪMAI BUS REIKALINGI.

Ir bus reikalinga ne juos STATYTI ar ATKURTI, o jau TURĖTI!

Jau kelinta diena negaliu ramiai praeiti pro vaikų darbus, eksponuojamus čia, Seimo III rūmų fojė.

Kol mes ginčijamės, vaikai jau “stato” tuos mūsų Valdovų rūmus.

Ar matėte kas stato? Dominykas Marcinonis, Karolis Barkauskas, Juršėnas... Tiesa, ne tas, kurį visi pažįstame. “Stato” Kęstutis – 12 metų.

Net 12- metė ANA PAVLOVA “STATO” LIETUVIŲ KUNIGAIKŠČIŲ RŪMUS!..

Taigi šiandien NE STATYTI Valdovų rūmų, reiškia tą patį ką ir GRIAUTI tai, ką jau pasistatė savo mažutėse sielose šie nuostabūs vaikai.

Tik kartais atrodo, kad tos jų Mažutės sielos yra didesnės už mūsiškes.

Per pertrauką išėję į fojė, dar kartą pasižiūrėkime į jų jau pastatytus Valdovų rūmus. Ir į didžiulę nuotrauką fojė gale: 1920 m. Seimas atsisukęs žiūri ir į tuos vaikų rūmus, ir į mus - politikus, savo kolegas Seimo narius po 80 metų...

Ir tarsi stebisi: jūs ką – dar abejojate? Dar šitie vaikai – jums ne argumentas.

Iš tiesų, mes gi rūmus statytume ne sau... Ne valdančiajai koalicijai. Gal net ne mūsų kartai. Mūsų patriotizmas ir be tų rūmų dar išsilaikys, neišsibarstys po europas.

Rūmai reikalingi šiandienos vaikams.

Ir todėl ilgai nereiškęs viešai savo nuomonės Valdovų rūmų klausimu, vakar išvydęs šią parodą, supratau, kad daugiau tylėti negaliu.

Žinau, žiniasklaida ims šaipytis: Seimo pirmininkas, girdi, praskydo, vaikų sugraudintas.

O man visiškai ne gėda pasiduoti šitų vaikų įtakai. Nes, dar kartą sakau, TIE RŪMAI BUS REIKALINGI JIEMS. O JIE nusprendė: STATYTI...

Aš puikiai suprantu kokie dideli tie milijonai, kurias šiandien gąsdinama Lietuva. Tik ne viskas matuojama pinigais.

O jeigu iš tiesų rimtai “matuotume”, galbūt pasirodytų, kad viskas yra ne visai taip...

Per 100 milijonų, kuriais skaičiuojami Valdovų rūmai – tai maždaug 5 litai iš kiekvieno Lietuvos gyventojo kasmet per 8-nerius metus...

Arba tiek, kiek Lietuvos radijo ir televizijos generalinis direktorius norėtų iš mūsų susirinkti per dvejus metus už LRT kanalo žiūrėjimą.

Arba tiek, kiek “Mažeikių nafta” duoda nuostolio per pusę metų...

Štai ir visa “baisioji aritmetika”...

Tačiau ji pasirodytų dar menkesnė, jeigu į šią, ko gero, vieną patriotiškiausių akcijų įsijungtų visuomenė.

Daug kas mėgo didžiuotis, kad turėjo garbės pabūti arti monsinjoro Kazimiero Vasiliausko ir pasišildyti jo gerumu.

O kas pabuvojo šalia jo paskutiniaisiais metais, neturėtų užmiršti, kaip jis džiaugėsi kiekvienu centu, visuomenės paaukotu Valdovų rūmų statybai.

Jis jau svajojo apie didžiulę Valdovų rūmų salę, ant kurios sienų bus išrašytos pavardės visų tų, kas aukojo šių rūmų statybai. Kad jų vaikaičiai ir provaikaičiai po šimto ar daugiau metų ieškotų toje salėje savo prosenelių pavardės ir didžiuotųsi ją suradę.

O kodėl kiekvienas, paaukojęs Valdovų rūmams, neturėtų gauti valstybės vadovų padėkos, kurią jis vėlgi galėtų saugoti kaip relikviją vaikų vaikams.

O jeigu iš tų plakatėlių, kurie kabo fojė, išleisti specialius atvirukus, raginančius aukoti rūmams, arba dėkojančius jau už paaukotą sumą? Jeigu plakatėlių autoriai sutiktų, aš mielai šalia jų pasirašyčiau, dėkodamas ar ragindamas... Tikiu, kad ir kiti šalies vadovai ir politikai padarytų tą patį.

Formų kaip mažinamą biudžeto dalį kompensuoti visuomenės įnašais, yra daug. Ir, ko gero reikėtų diskutuoti apie tas formas, o ne –

STATYTI AR NESTATYTI...

STATYTI AR ATKURTI...

KĄ NORS DARYTI AR DISKUTUOTI ir t.t.

Tik negalima dirbti taip, kaip šiandien veikia panašių akcijų organizatoriai: paskambink tam tikru telefono numeriu – ir iš tavęs bus išskaičiuota 10 lt Valdovų rūmų atkūrimui...

Tai jau, dovanokite, iškrypimas. Per daug šventa misija, kad taip būtų galima iš jos tyčiotis.

O kodėl fondo nepavadinus monsinjoro Kazimiero Vasiliausko vardu?

Į tokį jo išsvajotų rūmų fondą savo litą, du ar tūkstantį, ko gero, atneštų visi, kurie jį mylėjo. Visi, su kuriais jis kalėjo lageriuose, vargo tremtyje, kuriuos krikštijo, tuokė, kurių išpažintis klausė ir nuodėmes atleido, kurie buvo laimingi būdami šalia jo...

O juolab žinodami, kad po 100 metų jų vaikaičiai ieškos savo pavardės vienoje šių rūmų salėje... Ir suras. Ir valstybės ir savo istoriją.

Didelės sėkmės jūsų konferencijai ir jauniesiems valdovų rūmų statytojams.




Naujausi pakeitimai - 2001 11 21.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas