Lietuvos Respublikos Seimas

Seimo Pirmininko sveikinimo kalba, pasakyta 2001 m. lapkričio 12 d., Seime vykusioje konferencijoje „Narkomanija ir AIDS: vienykime atsaką"

Pranešimas VIR 2001 11 14

Gerbiamieji konferencijos dalyviai ir svečiai,

Jau vien pažvelgus į jus, iškilius skirtingų konfesijų, skirtingų žinybų, skirtingai daugelį reiškinių vertinančių partijų vadovus ir atstovus, įsidega viltis.

Viltis, kurią kelia konferencijos pavadinime šauksmu užprogramuotas jos tikslas:

"VIENYKIME ATSAKĄ"...

Narkomanija su AIDS "susivienijo" anksčiau nei mes. Su kiekviena diena vis labiau agresyvėdami, jie tampa mirtina ištisos žmonijos kartos nelaime, “retinančia” mus vis negailestingiau. Ir vis jaunesnius ir jaunesnius.

Vadinasi, tai jau ir kitos, būsimos, kartos nelaimė.

Niekas taip nevienija žmonių, net pačių skirtingiausių, kaip bendra nelaimė.

Ar kas galėjo pamanyti, kad teroristų atakos prieš Jungtines Amerikos Valstijas taip suvienys pasaulį? Net tas jo dalis, kurios regis, niekada negalėjo tiesti vieni kitiems rankų.

Ištiesė. Nes kito kelio nebuvo.

Tik aukų skaičiumi NARKOTERORIZMAS nusineša nepalyginamai daugiau gyvybių nei buvo jų Manheteno dangoraižių ar Pentagono rūmų griuvėsiuose.

Ir šito narkoterorizmo tu negali sustabdyti. Nėra ką bombarduoti. NĖRA KAM DUOTI ATSAKĄ.

Tik sau...

Tik atsaką valstybių vadovams, politikams, leidusiems tautinį identitetą užgožti masinei kultūrai. Tai pačiai, kurios būtinu atributu tapo masinė narkomanija, pasiruošusi virsti masiniu AIDS.

Tik atsaką mokslo vyrams, kurie vis dar iš esmės yra bejėgiai. JAV medikai jau 1984 atrado virusą, sukeliantį AIDS. Praėjo 17 metų, o mes vis mirštame. Tarsi tai būtų ne liga, o LIKIMAS...

Tik atsaką tiems, kurie mūsų gyvenime yra brangiausi – MOKYTOJAMS IR TĖVAMS. Ne vien už tai, kad savo vaikų neapsaugojo.

LABIAU UŽ TAI, kad ėmė juos saugoti tada, kai buvo jau vėlu. Kai vaikas jau merdėjo, o tėvai ir mokytojai viską darė, kad žinia apie jų nelaimę neišeitų iš klasės, iš mokyklos, iš buto. Kad nebūtų gėda klasei, mokyklai, šeimai...

Ta prakeiktoji konspiracija... Egzistuoja du jos etapai: pirmiausiai vaikai stengiasi, kad apie jų adatomis subadytas rankas nesužinotų tėvai ir mokytojai, paskui tėvai ir mokytojai stengiasi, kad nesužinotų niekas.

O, jeigu jie prabiltų... Jeigu motina viešai išsakytų savo skausmą dėl prarandamo ar jau prarasto savo sūnaus ar dukros... Kiek motinų būtų apsaugota nuo būsimų skausmų?..

Tai savotiška donoro misija. Juk yra tėvų, kurie aukoja savo žuvusio sūnaus širdį, kad gyventų kitas, kad ji plaktų visai kitoje, dažniausiai net nepažįstamo žmogaus krūtinėje. Padovanoja jam gyvybę...

Ir laimingas tampa ne tik išgebėtasis. Mes visi staiga imame matuoti gyvenimą visai kitais matais. Ir tampa šilčiau VISŲ mūsų širdyse.

Tarsi ta sūnaus širdis būtų padovanota mums visiems.

Būtent tokiu donorystės aktu atrodytų ir tėvo ar motinos išsakytas skausmas dėl vaiko narkomano. Galbūt tas pasidalintas skausmas tarsi visiems skambantis nelaimės varpas leistų išvengti daugelio būsimų skausmų.

Ir tai būtų tikrasis atsakas. Mūsų atsakas patiems sau.

Mes turime suvokti, kad šitos nelaimės, vadinasi ir šito skausmo niekaip nepaslėpsi nei ligoninės palatoje, nei savo bute. Šita nelaimė yra vaikščiojanti. Ir ne nuo ligoninės palatos lovos iki lango. Vaikščiojanti nuo narkomanijos iki AIDS, kuris šiandien tampa vos ne pasaulio pabaigos simptomu. Simptomu, tampančiu simboliu.

Man būna kraupu, kai išgirstu džiaugsmą, neva, mes, lietuviai, dar visai neblogai atrodome: infekuotų ŽIV ir sergančiųjų AIDS pas mus yra 8 kartus mažiau nei pas VIENUS kaimynus, ir net 50 kartų mažiau nei pas KITUS.

Pas mus nėra geriau. Jau patys žodžiai GERAI ar GERIAU, man regis, šiame kontekste apskritai nevartotini.

Čia galimi žodžiai tik BLOGAI ar BLOGIAU. Nes tu nežinai, ar ryt nebus BLOGIAU pas tave. Nes sienomis nuo šios nelaimės neužsitversi. Ypač dabar, kai sienos apskritai pasmerktos griūti.

Leiskite dar kartą pasidžiaugti mūsų vienijimosi prieš šią nelaimę viltimi.

Aš ją, tą viltį, matau žvelgdamas į jus. Tokius skirtingus ir tokius vieningus.

Noriu palinkėti sėkmingo darbo konferencijai ir viliuosi kad visų konfesijų katedrų, bažnyčių, cerkvių varpai dar garsiau skelbs apie užgriuvusią nelaimę ir visa jėga belsis į mūsų sąžines.

Kaip sakė viena didelė sąžinė, visų mūsų mylimas poetas Justinas Marcinkevičius, pirmiausia turime pastatyti katedrą savyje. Tai štai tik tada, kai JĄ pasistatysime, Ims trauktis – Ir narkomanija, ir AIDS, šios didžiosios tautų nelaimės. Turės trauktis. Net jeigu jos buvo LIKIMAS.

Dėkoju visiems už dėmesį.




Naujausi pakeitimai - 2001 11 14.
Laima Šandarienė



   >   Istorija  >   2000 - 2004 m. Seimas  >   Seimo vadovai  >   Seimo Pirmininko kalbos

LR Seimas