Stasys KAŠAUSKAS  

1990-1992 m. kadencijos Seimo narys
Stasys KAŠAUSKAS

 

Seimo narys nuo 1990 03 10 iki 1992 11 22.
Išrinktas Užvenčio (Nr. 83) apygardoje
iškėlė Gyventojų susirinkimas
 

       
 
 
 

Biografija

 

QUO VA­DIS, TĖ­VY­NE

Po­ne Die­ve Ka­ra­liau, ne­gi šiuo­lai­ki­nei pub­li­kai bū­tų įdo­mios a­ša­rin­gos mū­sų biog­ra­fi­jos - to­kios ny­kiai pa­na­šios, lyg tau­tiš­kų gra­žuo­ly­čių pa­si­stai­py­mo kon­kur­se ar so­viet­me­čio an­ke­to­je. Ma­no am­žiu­je leng­viau pa­ra­šy­ti, ko per 56 me­tus ne­da­riau, nei ką da­riau. Kuo to­liau, tuo la­biau imu su­vok­ti, jog kur kas svar­bes­ni yra tie, ku­rie mus, iki ke­lių bris­da­mi kol­cho­zų fer­mų mėš­lą ar ba­du mir­da­mi si­bi­ruo­se, va­di­na­mi dar­bo jė­ga, net ne žmo­nė­mis, nu­ne­šė mus ant sa­vo ša­šuo­tų ran­kų į me­ni­nin­kų, pro­fe­so­rių, aka­de­mi­kų, iš­ra­dė­jų, sig­na­ta­rų, ne­pa­sie­kia­mų biu­ro­kratų ar nau­ja­lie­tu­vių kė­des. So­viet­me­čiu.

Žmo­nės, va­di­na­mi sig­na­ta­rais, is­to­ri­jos cir­kui įdo­mūs tuo, kad tam tik­ru mo­men­tu at­si­dū­rė tam tik­ro­je vie­to­je. Ar­ba kaip lė­ly­tės pri­si­tai­kė. Su­ny­ko Šu­me­rų, Ba­bi­lo­no, Egip­to, Ro­mos, Na­po­le­o­no ir ki­tos im­pe­ri­jos. Bu­vo aiš­ku, kad is­to­ri­ja su­trins ir so­vie­ti­nę. Anos bent pa­min­klų pa­li­ko, pas­ta­ro­ji - šim­tus mi­li­jo­nų ske­le­tų. Bet ka­da su­by­rės? Tik tam tik­ro ne­svei­ku­mo ap­sės­tos žmo­nių gru­pės ga­li šauk­ti, jog lais­vę tau­tai at­ne­šė mis­ti­nės ar mis­ti­fi­kuo­tos as­me­ny­bės. Ta­len­tai val­džion ne­si­ver­žia, o nuo jos šiurps­ta.

Ne ge­ras, o ge­nia­lus Jo­nas Striel­kū­nas dar ne­kve­piant lais­ve ra­šė: “Tu už­gi­mei, tu nu­mi­rei - ir baig­ta./ Be biog­ra­fi­jų tie žmo­nės kaip miš­kai./ Kiek čia rau­do­ta, mels­ta­si ir keik­ta, / Ne­su­ži­nos ki­tų kar­tų vai­kai.” Ak, pa­mir­šau, po­ezi­jos da­bar nie­kas ne­be­skai­to: gy­ve­na­me Va­lins­ko, Puo­do (auk­so ir auk­se­lio), ste­bė­ti­nai ba­na­lių se­ria­lų ir be­ūsių žvaigž­du­čių, ky­lan­čių tie­siai į Paukš­čių ta­ką, epo­cho­je. Siau­bin­giau­sia, jog dau­ge­liui at­ro­do, kad tai ir yra Va­ka­rų kul­tū­ra! To­kie ten ir pa­ten­ka­me… Man bau­gu nu­va­žiuo­ti į gim­to­sios Že­mai­ti­jos kai­mus, kur bu­vau rink­tas TSRS liau­dies, vė­liau - Lie­tu­vos AT de­pu­ta­tu. Aš bi­jau tų pa­juo­du­sių, vi­som pras­mėm al­ka­nų vei­dų ir krau­pių akių, ku­rioms an­dai tiek kal­bė­ta apie lais­vą Lie­tu­vą, nau­ją gy­ve­ni­mą, san­tar­vę ir t.t. Bi­jau ir tų rie­bių akių, ku­rios anas akis pa­ver­tė el­ge­tau­jan­čio­mis, lab­da­ros mel­džian­čio­mis. Didži­ą­ją da­lį tau­tos, sa­vų. Lie­tu­vių, kaip sa­ky­ta, iš­ne­šu­sių mus per pur­vą ir mėš­lą! Ar Tams­tos dar ga­li­te ką nors pa­me­luo­ti toms akims, ne­svar­bu, kuo Jūs da­bar esa­te, po­nai jau­ro­pie­čiai?

Aš ne­ga­liu.

Esu pa­ra­šęs 10 kny­gų, kai ku­rios - me­ni­nės pub­li­cis­ti­kos (da­bar to žan­ro ne­bė­ra), vi­sai ne­blo­gos. Maž­daug 1972 m. “Li­te­ra­tū­ro­je ir me­ne” (toks te­be­gy­vas sa­vait­raš­tis) pra­dė­jau skelb­ti iro­niš­kus re­por­ta­žus, ku­rie ne­pa­ti­ko val­džiai ir la­bai pa­ti­ko žmo­nėms. Pra­si­dė­jo li­te­ra­tū­ros va­ka­rai, šioks toks gar­sas. 1988 m. pa­va­sa­rį iš­lei­dau kny­gą “Tie­sos sa­ky­mas”. Ji pri­ly­go pu­sė­ti­nos bom­bi­kės spro­gi­mui, pir­ma­sis pa­ra­šiau apie Rai­nių tra­ge­di­ją - esu ne­to­li to kai­mo gi­męs, bu­vau Kop­ly­čios sta­ty­mo or­ga­ni­za­to­rius. Ir taip to­liau. Tie­sa, ski­riant už Rai­nius žmo­nėms na­cio­na­li­nę pre­mi­ją, ma­no pa­var­dė ne­bu­vo pri­si­min­ta, vos pa­vy­ko įpra­šy­ti, kad pa­mi­nė­tų pa­var­dę tik­ro­jo ar­chi­tek­to J.Vi­ra­ko, už Kop­ly­čios pro­jek­tą at­sė­dė­ju­sio la­ge­riuo­se, ir jo naš­lei įteik­tų gė­lių. Su­pra­tau, nau­jie­ji lai­kai… Lie­tu­vi, bul­vėm pe­ni­mas, at­ėjo nau­jas ir gra­žus gy­ve­ni­mas, ra­šė Bro­nys Rai­la.

Są­jū­dis pa­pra­šė nu­ga­lė­ti ke­lis TSKP na­rius, vie­nas iš jų bu­vo la­bai aukš­tas vei­kė­jas rin­ki­muo­se į TSRS liau­dies de­pu­ta­tus. Pa­vy­ko. 16 jų vė­liau bu­vo iš­rink­ti ir Lie­tu­vos At­ku­ria­mo­jo Sei­mo de­pu­ta­tais. Tarp jų bu­vau ir aš.

Ko­vo vie­nuo­lik­to­sios va­ka­rą AT sa­lė­je pa­ra­šiau “UŽ” bal­sa­vi­mo kor­te­lė­je “Dėl Lie­tu­vos Ne­pri­klau­so­my­bės at­sta­ty­mo” ir pas­ku­ti­niu lėk­tu­vu, drau­ge su ki­tais TSRS bei Lie­tu­vos AT de­pu­ta­tais iš­skri­dau Mask­von, kur ki­tą ry­tą Krem­liu­je tu­rė­jo įvyk­ti se­si­ja, ir vi­siš­ka­ ne­ži­nia, ką pa­da­rys M.Gor­ba­čio­v­as ir “juo­do­ji dau­gu­ma” (taip va­di­no Ru­si­jos ko­mu­nis­tus). Rei­kė­jo ten kaž­kam bū­ti pir­mo­mis va­lan­do­mis, kai Lie­tu­vo­je pa­skelb­ta Ne­pri­klau­so­my­bė, kai so­vie­ti­niai tan­kai Vil­niu­je krau­piai gergž­dė­jo. Dar ga­lė­jo­me pa­tek­ti į Krem­lių jau bū­da­mi ir Ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos de­pu­ta­tais. Be gar­saus grū­mo­ji­mo ir dan­tų grie­ži­mo, ačiū Die­vui, tuo­kart nie­ko tra­giš­ko dar ne­įvy­ko.

Po po­ros die­nų grį­žęs pa­pra­šiau V.Land­sber­gį pa­si­ra­šy­ti Ak­tą. Ne­da­vė. Sa­kė, lyg tai ne­tu­ri lai­ko, lyg tai Ak­to. Iš tie­sų, to­mis die­no­mis tai ir ne­bu­vo svar­biau­sia. Juk be ma­nęs tai ga­lė­jo pa­da­ry­ti dar koks 90 pro­cen­tų tau­tie­čių, ir jie tai pa­da­rė Sau­sio die­no­mis prie Par­la­men­to, te­le­vi­zi­jos bokš­to. Kas aš toks?

Ne­jau­ku yra kit­kas: Sig­na­ta­rų klu­bas kar­tais at­siun­čia stan­dar­ti­nius pa­kvie­ti­mus, ku­riuo­se bū­na tu­ši­nu­ku nu­brauk­ta “Gerb. sig­na­ta­re”. Pa­me­nu, vie­nos Ko­vo vie­nuo­lik­to­sios pro­ga bal­sa­vu­siems “UŽ” bu­vo įtei­kia­mos ir is­to­ri­nės kor­te­lės su bal­sa­vu­sių pa­ra­šais. Aš jos ne­ga­vau. AT tar­nau­to­ją p. Va­lį, tvar­kiu­sį šią ce­re­mo­ni­ją pa­klau­siau, ar nė­ra kar­tais ma­no kor­te­lės. Yra, sa­ko, ir, pa­si­ve­dęs į ša­lį pa­slap­čia įtei­kė, kad nie­kas ne­ma­ty­tų… Dau­gy­bei val­džių, jų tar­pe ir Sig­na­ta­rų klu­bo aš ra­šiau, kad ban­dy­tų įver­tin­ti, kas aš, tei­siš­kai pa­si­ra­šęs ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mą, bet ne­spė­jęs pa­džiū­gau­ti su ko­le­go­mis, kas aš toks esu? De­ja, jo­kiai val­džiai tai ne­bu­vo įdo­mu, nes ne­at­sa­kė nė vie­na rai­de­le ar žo­de­liu. Tiek to, nei aš kam sko­lin­gas, nei man kas. Me­tams bė­gant su­vo­kiau, jog nie­kam ne­pa­vy­ko tap­ti am­ži­nu, vis­kas at­ei­na, vis­kas pra­ei­na.

Pri­si­mi­ni­mų iš tų lai­kų be­ga­lės. Vis dėl­to iki šiol vir­pu­lį ke­lia mū­sų vie­ny­bė ir su­si­klau­sy­mas Krem­liu­je, kai bu­vo pa­lie­čia­mi Lie­tu­vos rei­ka­lai. Koks dva­sios mil­ži­nas ta­da bu­vo A.Sa­cha­ro­vas ir kaip jis, pa­me­nu, pur­vais ap­spjau­dy­tas “juo­do­sios dau­gu­mos”, avė­da­mas juo­dais me­džia­gi­niais ba­te­liais ėjo iš Krem­liaus sa­lės… Bal­ti­jos ke­lias bu­vo ne­pa­pras­tai gra­žus veiks­mas pa­sau­liui, bet kaip mes da­bar su­ge­bė­jo­me už­mirš­ti ir pa­že­min­ti mi­li­jo­nus tų, ku­rie an­dai pla­kė vie­na šir­di­mi su­si­ka­bi­nę ran­ko­mis. Kaip, ko­dėl, kam tai nau­din­ga?

Kol mes kū­rė­me AT įsta­ty­mus, ki­ti vei­kė. Prak­tiš­kai. Vo­gė. Pri­va­ti­za­vo. Iš­skal­bę apa­ti­nius, da­rė­si val­di­nin­kais. Ir šian­dien jie mau­na į ka­pi­ta­liz­mą, Eu­ro­pą, tos rie­bios, vis­kuo pa­ten­kin­tos akys, su kve­pian­čio­mis po­nio­mis už pa­ran­kių. Kvai­les­ni iš jų sė­di Lu­kiš­kė­se.

Įspū­din­gas bu­vo AT ar­dy­mas. Už ma­nęs sė­dė­jo a.a.Čes­lo­vas Ku­da­ba. Bal­tas kaip po­pie­rius, su­ny­kęs nuo bai­sios li­gos, įsi­kniau­bęs į sa­vo raš­tus - ne­be­daug jam be­bu­vo li­kę šio­je že­me­lė­je… Sa­kė, vėl va­žiuo­siu į ta­vo Že­mai­ti­ją. Ko­dėl jis ją įsi­my­lė­jo? O karš­to­je gat­vė­je tau­ti­nis fa­na­tiz­mas ba­dė jo por­tre­tuo­se akis, ra­šė: bol­še­vi­kas, par­si­da­vė­lis. Vieš­pa­tie, kaip ir Mask­vo­je su Sacha­ro­vu, ten bent gat­vės mi­nia jo ne­puo­lė. Ei­nant į Sei­mą su pa­ga­liais ir dil­gė­lė­mis sto­vė­jo mi­nios fa­na­ti­kų ir klau­sė “už Land­sber­gį ar Bra­zaus­ką”. Ban­dęs ką nors pa­aiš­kin­ti, gau­da­vo lup­ti ir va­ly­da­vo­si nuo vei­do kaž­kie­no sei­les. Kur ėjom, ten ir nu­ė­jom. Dai­nuo­jan­čio­ji ar dai­nuo­ja­mo­ji re­vo­liu­ci­ja. Gal jau bai­gė­si, gal jau di­džio­ji dau­gu­ma pri­si­vo­gė, pa­si­so­ti­no val­džia? Ir kaž­ko­kiu sun­kiai pa­do­res­niam žmo­gui su­vo­kia­mu me­lu, veid­mai­nys­tė­mis? Ka­da at­eis pa­do­rūs žmo­nės? Ką, Po­nai, da­ry­si­te su Lie­tu­va, su jos žmo­nė­mis ir že­me­le? Bet jie ne­spė­ja iš­girs­ti - vie­ni nu­ei­na, ki­ti at­ei­na. Kol tam­pa so­tūs. Ku­ria par­ti­jas. Į Vil­nių val­džion.

Ir nie­kas dau­giau ma­nęs ne­įti­kins, kad po­li­ti­ka nors tru­pu­tį mo­ra­li. Rei­kė­jo, ėjo­me, da­bar da­rau, ką su­ge­bu. Tu­riu lei­dyk­lą. Lei­džiu kny­gas, ki­tus lei­di­nius, gra­žų žur­nal­ą an­glų kal­ba “Lit­hu­a­nia in the World”. Sun­kiai. Kiek žur­na­las at­lie­ka vie­šo­sios di­plo­ma­ti­jos dar­bą Va­ka­ruo­se, tiek jis ne­rū­pi Lie­tu­vos val­džiai.

Esu Do­mi­nikos res­pub­li­kos Gar­bės ge­ne­ra­li­nis kon­su­las Lie­tu­vo­je. Tai toks ne­pap­ras­tai gra­žus ir tur­tin­gas kraš­tas ša­lia Ku­bos, 7 mi­li­jo­nai gy­ven­to­jų, dy­džio be­veik kaip Lie­tu­va. Ten ir­gi įvy­ko 1965 me­tais be­veik dai­nuo­jan­ti re­vo­liu­ci­ja - nu­ver­tė dik­ta­to­rių Tru­chil­ją. Kraš­tas ne­pa­pras­tai su­kles­tė­jo, su­da­rius de­mo­kra­tiškas, pa­čias pa­lan­kiau­sias są­ly­gas ver­slui, in­ves­ti­ci­joms, įkū­rus daug lais­vų­jų eko­no­mi­nių zo­nų. Tiek to, ne­ mūsų rei­ka­las. Mes, kur ėjo­me, ten nu­ė­jo­me. Bent jau šian­dien. Ži­no­ma, bus ge­riau. Lie­tu­va ne to­kių ne­gan­dų ir bjau­rys­čių yra ma­čiu­si, iš­gy­ve­no. Iš tik­rų­jų, da­bar nė­ra taip blo­gai. Ži­no­ma, to ne­pa­sa­ky­si apie ma­žy­tę smul­kme­ną, va­di­na­mą są­ži­ne.

Verkš­len­ti ne­rei­kia, bet Tie­sos sa­ky­mas yra bū­ti­nas.

Iš­bri­si­me.

Išrinktas Užvenčio rinkimų apygardoje  Nr. 83
(Kelmės rajonas)

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos AKTO Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras

Vardinio balsavimo kortelė

 

Paruošta pagal knygą "Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai",
kurią parengė ir išleido Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdyba ir Lietuvos nepriklausomybės signatarų namai.