|
Po dvidešimties metų
Prof. Justinas Karosas
Berlyno sienos griuvimas ir Baltijos kelias – tokius glaustus pavadinimus yra įgiję du politiniai ir istoriniai įvykiai, kurių dvidešimties metų jubiliejus šiemet mes ne tik oficialiai minime, bet ir neoficialiai prisimename kaip mums reikšmingą, pačius mūsų gyvenimo pamatus pakeitusį dalyką. Pirmasis iš šių įvykių tapo sovietinės imperijos bankroto ir žlugimo simboliu, o antrasis yra tautinio ir politinio mūsų atgimimo demonstracija ir ženklas. Manau, kad šios mūsų diskusijos svarbiausias akcentas turėtų būti dar vienas šių įvykių aspektas – mūsų žvilgsnis į juos iš jų ateities, taigi mūsų dabarties pozicijų. Šiaip ar taip, mes buvome šių įvykių liudininkai, vienokie ar kitokie jų dalyviai, o dabar jau turime galimybę pažvelgti į juos tarsi iš šalies, kaip į buvusius praeities istorinius faktus. Taigi mes galime klausti: ką prabėgantis laikas prie tokių buvusių praeities įvykių prideda ir ką jis iš jų atima?
Jeigu mes sieksime išsaugoti mokslinį istorijos pažinimo orumą, tai turėsime pripažinti, kad mūsų žinios apie istorijon pasitraukiančią praeitį, taigi ir apie mūsų čia aptariamus įvykius, plečiasi, pasipildo dar nežinotomis detalėmis, atsiskleidžia naujomis pusėmis, tvirčiau susisieja su platesne istorine panorama. Natūralu, kad naujoje šviesoje iškyla ir jų istorinis reikšmingumas, išryškėja jų padarytas poveikis tolesnei valstybių ir visuomenių egzistencijai. Tačiau to paties mes anaiptol negalime pasakyti apie pamažu įsigalinčius individualius tų įvykių vertinimus, kurie ne tiktai pasipildo, bet ir keičiasi, nes juose kai kada gana aiškiai prasimuša tokios ar kitokios nusivylimo gaidos. Nors jos ir nėra visuotinės, tačiau vis dėlto nėra vien atsitiktinės, nes aiškiai klostosi kaip gana patvari tendencija. Svarbiausias jas vienijantis motyvas – neišsipildžiusių lūkesčių, nepasiteisinusių vilčių tema. O jeigu šiam reiškiniui mes pripažįstame tendencijos galią, tai jau drauge tvirtiname, kad ji turi kažkokį pamatą, taigi gali būti suprasta ir turi būti mėginama aiškinti.
Tokia lūkesčių ir vilčių nuopuolio tendencija jau neatrodo labai paslaptinga, kai tik mes ją įkomponuojame į platesnį, daugelyje dabarties valstybių vykstančių politinių procesų ir jų įgytos patirties kontekstą. Juk savo išgyvenimais mes nelikome vieniši. Tie politiniai, ekonominiai ir socialiniai lūžiai, kurie prasidėjo dar prieš paskutinįjį praeito amžiaus dešimtmetį ir palietė veik visas Sovietų Sąjungos imperijai priklaususias valstybes, paprastai, kad ir kiek sąlygiškai, vadinami revoliucijomis. Lietuva šiuo atžvilgiu buvo viena iš pionierių, nes tie visuomeniniai perversmai, kurie plačiai įtvirtino spalvotų ir gėlinių revoliucijų (oranžinės, rožinės, tiulpaninės ir pan.) įvaizdžius, vyko vėliau. Šiaip ar taip, jeigu mes savo „Baltijos kelią“ laikysime mūsų regiono valstybių piliečių vieningai pareikštos politinės išsilaisvinimo valios simboline išraiška, tai šis Baltijos tautų politinis veiksmas natūraliai įsirašo į visų minėtų revoliucijų seką.
O plačiame visų tų revoliucijų kontekste Baltijos valstybių, taigi ir mūsų, patirtas potvynio ir atoslūgio kontrastas nebuvo pats didžiausias. Kai kuriose kitose valstybėse jis buvo daug drastiškesnis, piliečių revoliucinio entuziazmo banga ten dar staigiau ir kiečiau atsimušė į kasdienio gyvenimo realijas, daug kam palikdama tik kartaus nusivylimo jausmą. Patys šių revoliucijų pavadinimai ir gražūs įvaizdžiai pasirodė visiškai tikslūs ir savo ironiška puse: teko pripažinti, kad ryškios spalvos neišvengiami blunka, o gėlės greitai nuvysta. Tiesa, revoliucijoms jau išblėsus kai kurie jos adeptai, o ypač tie, kurių tos revoliucijos per daug nenuskriaudė, anas nuvytusias gėles mėgina pakeisti popierinėmis ar plastmasinėmis, kurios, aišku, yra patvaresnės, bet jų vertė jau visiškai kita.
Taigi pesimistines nuotaikas žadinančios porevoliucinių atoslūgių apraiškos yra mūsų dienų aktualijos, kurias stebėti gali kiekvienas. Ir nors daug kas jas mėgina traktuoti kaip nelemtus atsitiktinumus, kuriuos sukėlė ar tai nemokšiški tų ar kitų politikų ir administratorių veiksmai, o gal net jų pikta valia, iš tikrųjų jos tokios nebuvo ir nėra. Būtiną tokių reiškinių prigimtį lėmė objektyvios, nuo žmonių valios mažai priklausiusios priežastys. Nors tos priežastys gana sudėtingos ir įvairios, vis dėlto formuluoti svarbiausias iš jų yra dėmesio ir pastangų vertas dalykas.
Tarp tų motyvų, kurie revoliuciniuose sąjūdžiuose sutelkia žmones vieningiems veiksmams, paprastai dominuoja tie, kurie atskleidžia žmonių gyvenimą varžančias, jį nepakenčiamu darančias kliūtis, taigi galiausiai tie, kurie įvardija įveikti būtiną priešą. Ir šitas pradinis revoliucinių pertvarkymų uždavinys ir tikslas paprastai nustelbia, nustumia į tolesnį ir gana miglotą planą žmonių vaizdinius apie tai, už ką galiausiai jie kovoja, koks turėtų būti svarbiausias, kiekvieną paliečiantis tos kovos rezultatas. O kadangi priespaudą įkūnijančios jėgos tada buvo gana akivaizdžios ir daugmaž visų vienodai suprantamos, tai ši aplinkybė telkė žmones, juos tapatino ir leido pasijusti didelių ir visiems bendrų socialinių pertvarkymų dalyviais. Tai ir buvo pamatas to nelygstamo solidarumo, kuris tokį laipsnį pasiekia, matyt, tiktai revoliucijose, kai žmonės darosi abejingi smulkiems kasdieniams savo rūpesčiams ir yra pasiryžę aukotis bendrų reikalų labui. Ar reikia stebėtis, kad tokią revoliucijos pagimdytą euforiją žmonės ilgam įsimena ne tik kaip pavojingas, bet ir kaip reikšmingas bei savaip laimingas savo gyvenimo dienas.
Jeigu mes prieš du dešimtmečius buvusias audringas mūsų gyvenimo metamorfozes apibūdiname kaip revoliucijas, tai vis dėlto būtina akcentuoti didelį tų revoliucijų savitumą, kuris geriausiai atsiskleidžia kai jas mes lyginame su didžiuoju visų revoliucijų standartu, klasikiniu jos variantu – Prancūzijos revoliucija. Ši revoliucija (kaip ir panašios į ją tuometinės revoliucijos), kad ir kokio kilnaus bei aukšto patoso buvo lydima, vis dėlto buvo kraupiai žiauri, nes savo priešų žudymą ji pavertė vos ne iškilia procedūra ir net išrado tam reikalui našias technines priemones. Todėl ir šios revoliucijos istorija buvo parašyta iš dviejų diametraliai priešingų pozicijų: vieni istorikai žavisi šio visuomeninio perversmo nuodugnumu ir jėga, aukština jos herojus, o kiti, priešingai, įžvelgia joje tik niekuo nepateisinamą ir beprasmį žiaurumą, o galiausiai bet kokią revoliuciją įvertina kaip didžiulę žmones ištikusią nelaimę.
Būtent šitas vertinimo kontrastas iš esmės dingsta dabartinių, posovietinėje erdvėje vykusių revoliucijų suvokime. Aukų jose, žinoma, buvo, bet jos netapo sisteminiu reiškiniu. Šitą aplinkybę, matyt, galima paaiškinti tuo, kad pati ikirevoliucinė politinio valdymo praktika jau buvo daugmaž išeikvojusi visokių žiaurumų limitus, todėl toks maištaujančių žmonių tramdymo būdas jau pasidarė neefektyvus. Masiškai į protestuojančius mitingus susirenkantys žmonės baimę jau yra praradę. Todėl žmonių vaizdiniuose šios revoliucijos ir užsifiksavo ryškiai poetizuota forma: jos dainuojančios revoliucijos, šokančios revoliucijos, rankomis susikibusios revoliucijos...
O kas toliau? Kas vyksta po revoliucijų? Aišku, kad kuo didesnis būna revoliucijos sužadintas visiems bendrų tikslų siekimo entuziazmas, taigi ir žmonių lygybės išgyvenimas, tuo sunkiau sekasi susitaikyti su porevoliucinėmis realijomis, kai bendras veikimas, veikimas kartu jau užleidžia vietą veikimui atskirai, o lygybės principo vietą užima laisvės principas. Anų laikų klasikinių revoliucijų analitikai jau yra atkreipę dėmesį į keistą revoliucijos prasmės paradoksą, į tą dalyką, kad galutinis revoliucijos suponuojamo bendro veikimo, taigi visuomeniškumo, tikslas yra privatumas. Paskutinis, simboliniu tapęs Prancūzijos revoliucijos aktas buvo svieto lygintojo jakobino Robespjero (Robespierre) atidavimas giljotinai. Tik po to visi piliečiai įgijo laisvę privačiai rūpintis savo reikalais ir galėjo džiaugtis ar turėjo liūdėti dėl tokio savo privataus veikimo rezultatų.
Vėl peršokdami į šias dienas, turime konstatuoti, kad ir šitas neilgas porevoliucinio privataus gyvenimo pamatų klojimo laikotarpis mūsų valstybėje taip pat buvo pažymėtas įvairiais savitumais. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo tas, kad kapitalizmui įprasto kapitalo pradinio kaupimo vietą čia užėmė jau prieš tai hipersuvisuomenintos gamybos ir nuosavybės privatizavimas, taigi jos išsidalijimas. Šis procesas socialinio lūžio metais negalėjo būti tvirčiau teisinių normų reglamentuotas ir valstybės griežčiau kontroliuojamas. Natūralu, kad jis išvirto gana nuožmia kova dėl turto, ir toje kovoje laimėjo tie, kurie tokio tikslo atkakliausiai siekė, kurie buvo iniciatyvūs, įžvalgūs ir nebijojo rizikuoti. O kas neprisimena tos kovos aukų, tų, kurie šiose privatizavimo (kuris kai kada įvardijamas negražiu „prichvatizavimo“ žodžiu) grumtynėse prarado ne tiktai paskutinį turtą, bet ir įklimpo į skolas ar net atsidūrė kalėjimuose. Ir jeigu mes nebijome daiktus vadinti jų vardais, tai turime pripažinti kad būtent šitaip iš pradžių formavosi turtingasis, oligarchinis mūsų visuomenės sluoksnis, taip susidarė vadinamasis ekonominis mūsų elitas. Matyt, šis procesas esamomis sąlygomis ir negalėjo vykti kitaip, tačiau turime sutikti, kad ta aplinkybė, jog aukšti moraliniai veikimo standartai buvo ne privalumas, o veikiau kliūtis šiose turto kaupimo varžytinėse, negalėjo neturėti neigiamų padarinių dvasiniam tolesnės ekonominės veiklos klimatui.
Turbūt todėl mūsų anų dienų atgimimo sąjūdžio prisiminimai kai kada nejučiomis imasi dvejintis. Pats savaime šis žmones bendriems tikslams susiejęs dvasinis pakilimas, išgyventas solidarumo jausmas ir dabar dažniausiai suprantamas kaip pagarbos vertas tautos gyvybės įrodymas. Tačiau to paties jau negalima pasakyti apie po to vykusias turto dalybas, praturtėjimo būdus, iš jų atsiradusią didžiulę, bet kokį saiką prašokančią socialinę atskirtį, kurie yra smilkstantis nusivylimo ir nesantaikos židinys. Šių priešingų išgyvenimų santykis ir yra sunki mūsų dienų problema. Ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu būtų klaidinga, jeigu dabarties konfliktinės socialinės situacijos pradėtų mesti šešėlį tam pradiniam tautos pasipriešinimo susitelkimui, kurio simboliu tapo Baltijos kelias. Pastarųjų mūsų negandų priežastys, be abejo, yra kitos.
Svarbiausia iš šių priežasčių, atrodo, yra politinių ir ekonominių veikimo motyvų pavojingas suplakimas, kuris lengvai įsigali gilių socialinių lūžių metais. Per prabėgusius porą dešimtmečių turėjome daugybę progų įsitikinti, kad turtinių pranašumų siekiantys individai ir jų grupės gana lengvai išmoksta naudotis valstybe ir įstatymais savo privatiems tikslams, o tuo tarpu piliečiams demonstruoti savo bendrąją valią ir paversti valstybę oligarchinių ir korupcinių siekių užkardu sekasi daug sunkiau. Įprotis laukti malonių iš politinės valdžios vietoj to, kad ji būtų priverčiama piliečiams paklusti,- šis įprotis buvo per giliai įleidęs šaknis, kad būtų galima greitai jo atsikratyti. Galbūt šis įprotis pirmiausia ir lemia tai, kad iki šiol piliečiai vis dar taip lengvai patys atiduoda politinę valdžią tiems, nuo kurių jie pirmiausia turėtų išmokti gintis. Antai į valdžią jie labai mielai renka labai turtingus žmones nesukdami sau galvos, kaip ir iš ko tas turtas buvo paimtas, kokiais keliais jis buvo įgytas. Arba rinkimuose jie labai lengvai užkimba ant primityvaus populizmo meškerės užmiršdami, kad politika irgi yra gilaus profesionalumo reikalaujantis užsiėmimas. Toks lengvabūdiškumas, aišku, nelieka nenubaustas. Gydytis nuo tokio pobūdžio ligų turi išmokti pats demokratijos suverenas. O mokinimuisi, kaip žinia, reikia laiko.
|
